J.Miltinio dramos teatras rengiasi anšlagui. Bilietai į naujametę premjerą – Bomaršė „Figaro vedybos“ – išpirkti jau prieš gerą mėnesį. Žiūrovų verdikto laukiančiam režisieriui Algimantui Pociūnui darbas su Panevėžio aktoriais tapo vaistu nuo vargu ar beišgydomo netekties skausmo. Režisierius įsitikinęs, kad Baltarusijoje tragiškai žuvusio jo brolio diplomato Vytauto Pociūno mirties paslaptis bus atskleista. Sostinėje gyvenantis režisierius A.Pociūnas neslepia sentimentų Panevėžiui. Čia – jo kūrybinio kelio pradžia, čia menininkas teigia pastatęs geriausius spektaklius. A.Pociūno pažintis su Aukštaitijos sostine prasidėjo prieš daugiau nei dvidešimt metų, kai baigus režisūros studijas Maskvoje gautas paskyrimas į Panevėžio dramos teatrą.
Fejerverkų nežada
„Kaip pirmoji meilė – taip ir pirmasis spektaklis, pirmieji susitikimai su jaunais aktoriais, kurie patikėjo manimi, aš – jais, negali būti pamiršti. Ir apsisukęs ratas kaskart vėl sustoja ties Panevėžio dramos teatru“, – kalbėjo A.Pociūnas.
Per aštuonerius Panevėžyje praleistus metus dramos teatro scenoje žiūrovų teismui režisieriaus atiduota keliolika spektaklių: kasmet planingai po du – to iš režisierių reikalavo buvusi sistema.
Menininkas tvirtina, kad geriausi jo darbai gimė būtent Panevėžyje. Pastatyti spektakliai režisieriui vienodai brangūs – tarsi vaikai, tačiau Vaižganto „Nebylį“, atnešusį metų geriausio pastatymo laurus, A.Pociūnas vadina iškiliausiu ir brandžiausiu.
„Kuo daugiau laiko praeina, tuo sukurti darbai tampa brangesni. Todėl natūralu, kad Panevėžiui norisi priminti, kad dar esu. Juk iš tiesų mano brandusis kūrybos periodas prasidėjo būtent šiame teatre“, – teigė A.Pociūnas.
Tačiau režisierius nesiekia sugrįžti pas Panevėžio žiūrovą su fanfaromis ir, kaip pats juokauja, fejerverkais. Trinktelėjimo „Figaro vedybomis“ kūrėjas tikina tikrai nežadantis. Juo labiau kad spektaklis statomas ne metų sandūros šventei, nors premjera bus Naujųjų išvakarėse.
Režisierius apie prancūzišką komediją kalba su pasigėrėjimu – nuostabaus grožio, fantastiška, kupina šmaikščių žavių prancūziškų replikų, su putliuosius pyragaičius primenančiomis sukniomis ir elegantiška akinamo baltumo scenografija.
Įkūnyti „Figaro vedybas“ scenoje
A.Pociūnas planavo jau kone penkerius metus, kol galų gale tai tapo duokle
J.Miltinio 100 metų jubiliejui.
„Kai mes per radiją išgirstame nuo vaikystės įsirėžusias eilutes „Figaro šen, Figaro ten“, visi žinome, apie ką kalbama. Norėjosi nepabėgti nuo to, nedaryti naujoviškų sprendimų, o pabandyti įgyvendinti pačią klasikinę pjesę. Man nesuprantami bandymai klasiką pastatyti šiuolaikiškai. Juk keičiasi tik mados, aplinkybės, bet ne pats žmogus. Jo aistra, norai, tikėjimas, meilė ir mirtis lieka. Tai ir yra klasikos amžinumas“, – įsitikinęs režisierius.
Žiūrovai ant „viškų“
Savo įsiveržimą į teatro pasaulį A.Pociūnas vadina stebuklu. Įgijęs automobilių mechaniko specialybę meniškos sielos jaunuolis puikiai suvokė paprastą dalyką – šitas darbas, nors ir be galo įdomus, reikalingas ir perspektyvus, vis dėlto ne jam. Tuo metu tarsi tyčia geras kiemo draugas pakvietė padėti kurti saviveiklinį teatrą. Ten A.Pociūnas tikina atradęs „panašios kraujo grupės“ žmones – bendraminčius, kuriuos sujungė teatro dvasia.
Konservatorija, į kurią pavyko įstoti studijuoti režisūros, menininkui tapo slenksčiu į kitokį pasaulį.
O galbūt tas slenkstis nesąmoningai buvo peržengtas gerokai anksčiau. Kai dar vaikystėje su vyresniu broliu, kad nesimaišytų staliumi Operos ir baleto teatre dirbusiam tėčiui, būdavo užvaromi „ant viškų“ žiūrėti spektaklių. Iš vaikystės išlikęs įspūdingiausias prisiminimas – operos „Pilėnai“ scenos: sėdintis ant kelmo ir bosu dainuojantis karžygys, pilies gaisras.
Dabar A.Pociūnas apie brolį jau kalba tik būtuoju laiku. Režisierius vilki juodais gedulo drabužiais – pagerbdamas praėjusių metų liepą Baltarusijoje tragiškai žuvusio saugumo karininko Vytauto Pociūno atminimą.
Vyresnėlio gyvenimas – tarsi likimo nematoma ranka dėliota mozaika.
„Brolis niekada negalvojo apie tarnybą saugume. Jam visada buvo įdomus racionalus, fizikinis pasaulio suvokimas. Man visada reikėjo emocionalaus pasaulio priėmimo, o jis viską bandė pagrįsti skaičiais ir logika. Tačiau jis taip pat turėjo meninių polinkių – bandė lipdyti. Jam kultūros ir meno suvokimas nebuvo svetimas, nors teatrą jis vertino gan atsargiai. Ypač, kai spektaklis nepateisindavo jo vilčių“, – pasakojo A.Pociūnas.
Šaiposi, kad neverktų
Skausmas dėl brolio netekties nenuslopo. Juo labiau kad artimo žmogaus mirties aplinkybės apgaubtos paslapties skraiste. A.Pociūnas tvirtina – brolis negalėjo atsitiktinai iškristi pro Baltarusijos Bresto viešbučio langą. Žuvusio saugumo karininko, dirbusio diplomatinėje tarnyboje Baltarusijoje, artimieji įsitikinę, kad, tyrimą perėmus kitiems žmonėms, į klausimą, kas iš tiesų tuomet įvyko viešbutyje, bus atsakyta.
„Gal reikėtų viską palikti ramybėje. Tiesa brolio nebeprikels. Bet dėl jo vaikų, anūko, kurio brolis nebesulaukė, reikia, kad ji iškiltų. Buvo šlykštu, kai bandyta primesti nesusipratimą išgėrus, paskui kaltę suversti atsitiktinumui“, – pabrėžė A.Pociūnas.
Nors šeimą ištiko tragedija, režisierius ėmėsi statyti komediją.
„Aš šaipausi ir juokiuosi, kad nepradėčiau verkti“, – situacijos tragiškumą prancūzų klasiko Bomaršė žodžiais apibūdina režisierius.
Be režisūros, A.Pociūnas darbuojasi dar Lietuvos radijuje, jo dienos užimtos galybe įvairios kitos veiklos.
Tokį užimtumą menininkas vadina išsivadavimu iš skausmo naštos, visu sunkumu užgriūnančios netekus artimo žmogaus: kuo daugiau darbo, tuo mažiau laiko lieka sunkioms mintims.
„Aš didžiavausi broliu ir jo tarnyba. Saugumas – ne šnipinėjimas. Šios tarnybos esmė – saugoti šalį“, – pabrėžė A.Pociūnas.
Dėkingas už pagarbą
žodžiui
Režisierius, teatrui atidavęs daugiau nei dvidešimtmetį, įvertintas teatro kritikų ir žiūrovų, sau paleidžia skaudžiausias kritikos strėles.
„Man visada atrodo, kad statau paskutinį spektaklį. Kad vėl ir vėl ko nors nepadariau, kažkas turėjo būti kitaip“, – prisipažįsta A.Pociūnas.
Menininkas tikina esąs dėkingas „miltinukams“ – legenda tapusio režisieriaus Juozo Miltinio mokiniams – už išmokytą pagarbą kūrinio žodžiui.
„Man atrodė, kad svarbiausia – spektaklio veiksmas. Turėjau laimę dirbti su Donatu Banioniu. Jo teorija, kad kūrinio autorius, įterpdamas vienur kitur tarsi atsitiktines frazes, nėra kvailesnis už mus ir tie sakiniai nėra beprasmiški, privertė mane atsigręžti į žodį. J.Miltinio mokiniai bando daug giliau suvokti žodį, „įlįsti“ į kūrinį. Tuo jų mokykla skiriasi nuo šiuolaikinės žodinės trydos“, – apie teatro meno specifiką kalbėjo A.Pociūnas.
Gerai pažindamas žiūrovams nematomą scenos žmonių kasdienybės juodąją pusę režisierius prisipažįsta bijojęs, kad erškėčiuotu aktorės keliu nepasuktų jo vienintelė dukra. Tokį savo troškimą pašnekovas aiškina natūraliu tėvišku instinktu apsaugoti savo vaiką.
„Būti priklausomam nuo kitų – labai žeminanti padėtis. Stebinanti situacija, kad nemažėja stojančiųjų į aktorinį. Tačiau ką tie baigę žmonės veikia toliau? Kur jie išnyksta?“ – apie aktorių padėtį kalbėjo A.Pociūnas.
Dukra netapo aktore, tačiau nuo scenos nenutolo – baigė scenografijos studijas.
Taboka nebekvepės
Režisierius save vadina laisvu menininku. Lietuvai sulaukus išsvajotos Nepriklausomybės A.Pociūnas iš Panevėžio sugrįžo ten, kur jo šaknys – į Vilnių. Tačiau naujojoje savo darbovietėje – Jaunimo teatre – tesuspėjo pastatyti vienintelį spektaklį. Pasikeitus vadovybei iš jo pasitraukė.
Pasak laisvai samdomo režisieriaus, lazda turi du galus – toks statusas iš tiesų suteikia laisvės pojūtį, tačiau neleidžia matyti, kuria linkme vystosi spektaklis po premjeros, kaip keičiasi aktorių vaidyba, galų gale – turėti įtakos teatro repertuarui. Tačiau sąlytį su žiūrovu pajunta dar iki premjeros.
„Kai statai spektaklį, jau įsivaizduoji žiūrovo reakciją. Be jo nėra teatro. Nežiūrint verkšlenimų, žmonės vis dėlto eina į teatrą. Ir tai labai džiugina“, – teigė A.Pociūnas.
Jau rytoj J.Miltinio dramos teatrą užplūs pirmieji „Figaro vedybų“ žiūrovai. Nepaisant premjeros sukeltam anšlagui iš Panevėžio išvažiuos ir režisierius.
„Jūs išvažiuosit, o kas kvepės?“ – užklausia aktoriai kartais ir per repeticijas kvepiančios tabokos prikimštą pypkutę užsitraukiančio A.Pociūno.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Į Panevėžį su „Figaro vedybomis“ sugrįžęs
A.Pociūnas neslepia sentimentų šiam miestui.
