Šie metai Panevėžiui buvo dosnūs
šimtamečių. Po Kalėdų pasveikintas jau tryliktasis ilgaamžis – Naujamiesčio
seniūnijos gyventojas.
Pasveikinti jubiliato „Sodros“ Panevėžio skyriaus direktorė Gražina Ščerbickienė su visa palyda patraukė į Navaršonių kaimo nuošalyje įsikūrusį vienkiemį. Čia jaukaus pušynėlio apsuptoje sodyboje visą savo gyvenimą praleido šimtametis Steponas Valentinavičius.
Dukterų padedamas vaišingą stalą paruošęs senukas jau laukė būrio svečių ir su nostalgija jiems pasakojo apie savo gyvenimą kelią. Sveikatos nestokojantis, guvus jubiliatas stebino visus puikia atmintimi.
Prisiminti reikšmingiausius gyvenimo faktus S.Valentinavičiui visada buvo labai svarbu. Jis nuo pat jaunystės pasižymi savo nuveiktus darbus, šeimos įvykius. Šiuose memuariniuose užrašuose – ir pirmoji meilė darbščiai merginai Agotai. Ji dėl vyresnio jaunikio per metus privalėjo susikrauti visą kraitį, ir vaikų krikštynos, jas tėvas labai kruopščiai planavo, ir kraupi naktis pakeliui į Sibirą.
S.Valentinavičius buvo labai darbštus ir pažangus ūkininkas. Šimtmečio proga pas uošvį užsukusiems svečiams žentas Romas pasakojo, kad senukas gali pasigirti buvęs vienas pirmųjų vairuotojų mūsų šalyje. Jau 1927 metais jis turėjo vairuotojo teises, nors mašinų tais laikais beveik nebuvo.
Tačiau šiam vyrui visada buvo svarbu viską suplanuoti, todėl ir vairavimo įgūdžiai jam pravertė pradėjus labai rimtai suktis savo ūkyje – augino gausų būrį gyvulių, dirbo daugiau nei 30 hektarų žemės.
„Dar Smetonos laikais tėvuko ūkis buvo laikomas eksperimentiniu – kiti žolę augino tokią, kokia ji pati auga, o mano uošvis į savo ūkį įvedė įvairias naujas žolines kultūras. Jis turėjo daug technikos, vieną traktorių pirko net iš Amerikos, tik dėl karo jo nebesulaukė“, – apie S.Valentinavičiaus darbštumą pasakojo žentas.
Jubiliato sodyba ne kartą buvo apdovanota kaip gražiausiai tvarkomas ūkis. Prie to, pasak šimtamečio dukrų, itin prisidėjo jo žmona Agota. Moteris buvo nepaprastai darbšti ir tvarkinga.
Dabar jau dešimt metų, kai S.Valentinavičius našlauja. Savo sodyboje jis gyvena vienas. Būdamas gana guvus jis prižiūri iš kadaise didelio ūkio belikusius tik šunį ir katę. Kasryt pats pasikūrena krosnį, prasimankština ir sėda prie televizoriaus ar spaudos. Kiekvieną savaitę senukas skuba į Berčiūnų bažnyčią. Prieš šventes visada važiuoja į miesto pirtį ir kirpyklą.
„Niekada negėriau, nerūkiau, valgiau po nedaug, bet nebijojau ir riebaus maisto paragauti, todėl visą gyvenimą ir nesirgau. Tik į senatvę jau šiek tiek pasiligojau“, – ilgaamžiškumo paslaptį bandė paaiškinti šimtametis.
Dukros tikina, kad tėtis, nors ir gyvena vienas, niekada nebūna vienišas – pas jį nuolat vieši keturi vaikai, vienuolika anūkų ir keturiolika proanūkių.
Ingrida NAGROCKIENĖ
A.Repšio nuotr. „Niekada negėriau, nerūkiau,
valgiau po nedaug, bet nebijojau ir riebaus maisto paragauti, todėl visą
gyvenimą ir nesirgau. Tik į senatvę jau šiek tiek pasiligojau“, – ilgaamžiškumo
paslaptį bandė paaiškinti šimtametis.
