O šv. Kalėdų naktie, o stebuklų pasauli, į tave į tave aš einu, nors ir ilgiausios naktys. Šlapdriba. Norėčiau pažerti žiedų saują ar uždegti „žvakutę ant tavo širdies“. Jau skamba gloria. Adventinis laukimas išsipildė. Greitai prabėgo metai kaip visada. Skaičiuojame žaizdas ar pergalės dienas. Taip jau yra ir bus, kad Kalėdos ateis ir praeis. O dabar nuostabiausia krikščioniška šventė… Mes visi į ją pakviesti.
Vos spėjau parašyti laiškus, paskambinti (na ir kaista telefonas), mintimis aplankyti tuos, kurie manęs laukia. O kaip jūs, ar parašėte laiškus tiems, kuriems buvo numatyta? Rašydami laišką, mes tarsi aplankome tą žmogų, tą šeimą, palinkime jiems gero: sveikatos, energijos, kūrybinės ugnies ir dažniausiai ištariame džiaugsmo žodį, nes Kalėdos – tai džiaugsmo šventė.
Deja, ne visi tą vidinį džiaugsmą pajus. Tai kas išgyvens kalėdines džiaugsmo akimirkas, o kas ne? Tie, kurie parašė laišką Kristui. Rašyti Jam laišką reikia kasdien nors ir trumpą minties akimirką, jausti akistatą su Juo, savyje nešioti amžinybės dvelksmą. Gyventi su Kristumi, kuris mato, viską žino ir padeda žmogui suvokti gyvenimą aukštesniame moraliniame, dvasiniame ir kultūriniame lygyje. Anot rusų rašytojo Levo Tolstojaus, „Tikėjimas žmogui – tai lyg paukščiui sparnai“.
Tie, kurie gimusį Kristų laiko savo Viešpačiu, kuriam duosime gyvenimo apyskaitą, kuris gimė kartą – amžiams, kuris visada ateina, kai lauki, kai meldies, sudėtomis rankomis vėl bandai iš naujo pakilti, perdaryti, iš naujo išlaikyti egzaminą ir pagaliau nuskaidrini sąžinę prie atgailos langelio. Tik tu ir aš, ir mes abu.
Aš žodžių negailėjau, Lietuva, aš tau šnabždėjau: tu būk gera, tu nebesvaigink savęs, nebesikeik, išsaugok tikėjimo degančią žvakę. Prie altoriaus buvo keturios adventinės žvakės. Ir kas savaitę kunigas įžiebdavo po vieną. Ir taip žingsnis po žingsnio diena po dienos mes priartėjome prie Prakartėlės.
Jaus džiaugsmą tie, kurie suvokia, kad mūsų siela yra sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Štai kodėl žmogus skamba išdidžiai, kad Dievas, tapdamas žmogumi, pasilenkė prie žmogaus, kad mes turėtume idealą, kad mes pakiltume. Ir žmogaus darbas, ir visa kūryba privalo vykti, skleistis pagal Evangelijos humanistinius principus.
Ir dar trečioji džiaugsmo sąlyga yra laikytis Jo valios. Pirmiausia, aš Tave išpažįstu, kad Tu esi Dievas ir Žmogus, Mesijas t. y. Gelbėtojas arba Atpirkėjas, tautų karalius, o paskui mes privalome Jo valią vykdyti gyvenime. Tiesiog Jį liudyti: darbe, kūryboje, varge ar skausme, laimėje net suklupus klaidoje, pajusti graužatį, ak kam kodėl? Krikščionybė visada duoda galimybę pradėti gyvenimą iš naujo.
Tau visada teplaka mūsų maža širdis. O ką myliu, noriu, kad Jį mylėtų ir kiti. Todėl ar paraginote vieni kitus ateiti į džiaugsmo šventę? Ar budėjote drauge, ar buvo jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti? Ak milijonai žiburių, kaip bus šviesu, kai mes sustosime visi kartu katalikų Bažnyčios kaip motinos vaikai. Smiltelės, atskilusios nuo akmens, būna vėjo nepastebimai blaškomos, o kai jos glūdi granite, niekas negali įveikti. Jauskime tikėjimo jėgą. Krikščionybė yra jėga ir pergalė.
Neatsiskirkime nuo Bažnyčios, kuri saugo, puoselėja dviejų tūkstančių metų subrandintas humanistines vertybes. Ji liudija socialinį teisingumą, Kristaus tiesa išlaisvina žmogų. Ji labiausiai išgyvena dėl vargšų, kurie patys save sužaloja bedievybės liga.
Ir žinau, ir suvokiu, kad Kalėdos yra Kristaus, Dievo ir Žmogaus, gimtadienis. Todėl niekas: nei eglutės, nei pirkiniai, nei mūsų skubėjimas negali užgožti šios šventės turinio.
Visa liturginė simbolika, parduotuvių ir namų blizgučiai praranda prasmę, netikint gimusio Kristaus Dievybe. Nematomas Dievas su daugeliu nežinomųjų atskleidė save matomai per Jėzų Kristų. Kristus kalbėjo: kas matote mane, matote dangiškąjį Tėvą.
Dabar mūsų tikėjimas nėra abstrakcija, kažkoks nujautimas, bet konkreti, apreikšta, istoriškai patvirtinta tiesa.
Jis atėjo tiksliai pranašų išpranašautu laiku. Todėl Kristaus mokiniai dažnai kartodavo šiuos žodžius: „išsipildė pranašo žodžiai, o evangelistas Matas: „Tai atsitiko, kas Viešpaties pasakyta per pranašą“. Mesijinės pranašystės gali būti suskirstytos į tris grupes: Mesijo a) genealogija, b) chronologija ir c) biografija.
a) genealogija. Štai Skaičių knygoje
rašoma: „žvaigždės užtekės iš Jokūbo ir lazda pakils iš Izraelio“ (Num. 24, 17).
Arba dar tiksliau, kad iš dvylikos Jokūbo sūnų mesijinį palaiminimą turėjo Judas
ir iš jo giminės kils Mesijas: „Nebus atimta iš Judo lazda ir vadas iš jo
ainijos, kolei neateis siųstasis, ir jo tai lauks tautos“ (Gen. 49, 10). Ir dar
tiksliau pranašas Jeremijas pasako, kad Dovydas bus Mesijo tėvas: „Štai ateina
dienų, sako Viešpats, ir aš pažadinsiu Dovydui tiesią atžalą, karalių karalius
ir bus išmintingas, darys šalyje teismą ir teisingumą“ (Jar. 23, 5).
Paslaptingiausiais metų vakarais prisiminimai pabelsdavo į mano sielą. Aš pasiilgau balto balto sniego ir tylos begalinės lyg dangaus mėlynės. Kaip gera surasti nors pusvalandį laiko ir paskaityti, kas žmonijos svarbiausiose knygose parašyta. O tu, jaunuoli, ar surandi laiko krikščioniškam straipsniui, ar tik liko kompiuteriai, skaičiavimai, apskaičiavimai, televizija ir dar parduotuvė? O genialiausios mintys glūdi čia, dieviškajame žodyje.
b) laikas. Keturi pranašai: Jokūbas,
Agėjus, Malachijas ir Danielius nusako Mesijo atėjimo laiką. Žydai, grįžę iš
Babilono nelaisvės, griebėsi statyti sudegintą Saliamono bažnyčią. Deja, ji
neprilygo tai nuostabiajai Saliamono statytai šventovei. Pranašas Agėjas
guodžia, kad į šitą jų statomą bažnyčią įžengs Mesijas: „dar truputėlis laiko ir
aš pajudinsiu dangų ir žemę, jūrą ir sausumą, ir ateis pageidaujamasis visoms
tautoms, ir aš pripildysiu šiuos namus garbės… Didesnė bus šitų paskutiniųjų
namų garbė kaip pirmųjų“ (Ag. 2, 7-10). Malachijas dar tiksliau nusako laiką:
„Štai aš siunčiu savo skelbėją, ir jis prirengs kelią ties mano veidu.. Ir
tuojau ateis į savo Bažnyčią Valdovas, kurio jūs ieškote, ir sandoros angelas,
kurio jūs norite“ (Mal. 3, 1). Taigi Mesijas turėjo ateiti, dar tebestovint
Zorobabelio statytai bažnyčiai. Ši bažnyčia 70 m. buvo romėnų sudeginta. Taigi
atimkime Kristaus amžiaus 33 metus, dar taikos metus, Kristui įžengus į Dangų,
gimimo data visai atitinka pranašo skelbtąją. Danieliaus pranašystė, naudojant
70 savaičių skaičių, yra keblesnė. Tačiau istorikai nesutriko ir pagrindė,
suradę apskaitos tašką“ – tai Artekserkso Longimano dekretus.
c) biografija. Mikėjas nusako Kristaus
gimimo vietą: „Bet tu, Betliejau Efrata, esi tiesa, mažas Judo tūkstančiuose,
tačiau iš tavęs išeis man tas, kuris bus valdovas Izraelyje, kurio kilmė yra nuo
pradžios ir nuo amžinybės dienų“ (Mik. 5, 2). Mesijo motina bus mergaitė: „Štai
mergaitė pradės ir pagimdys sūnų, ir jis bus vadinamas vardu Emanuelis“ (Iz. 7,
14). Ir t. t.
Jėzus Kristus atėjo tiksliai apibrėžtu laiku ir nurodytoje Palestinos vietoje. Apie tai liudija pagonių romėnų ir žydų šaltiniai. Matas 2 skyriuje pažymi, kad Jėzus gimė Erodo Didžiojo karaliavimo pabaigoje, o Erodas mirė apytikriai 750 m. po Romos įsikūrimo. Tame pačiame Mato evangelijos skyriuje sakoma, kad pradėjus viešpatauti Erodo sūnui Arkelajui, Jėzus tebuvo mažas vaikas.
Luko Evangelijos 3 skyriuje pabrėžiama data, kada Jėzaus pirmtakas Jonas Krikštytojas yra pradėjęs viešai veikti, Poncijui Pilotui valdant Judėją: „penkioliktais imperatoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais“, taigi 781 Romos metais.
Lukas aiškiai pasakė, kad netrukus pats Jėzus atėjęs pas Joną krikštytis ir po 40 dienų pradėjęs savo atvirą gyvenimą, o viešąją veiklą galėjo pradėti tik turėdamas 30 m., nes žydų įstatymas to reikalavo.
Taigi iš Mato ir Luko šaltinių turime pagrindo tvirtinti, kad Jėzus gimė ne vėliau kaip 749 Romos metais, maždaug 5 metais anksčiau prieš mūsų įprastinę datą. Taigi istorikų yra paklaida kokie 4 ar 5 metai.
Kalėdos nėra poema, nėra legenda, kurią būtų galima gražinti, dailinti, visaip pritaikyti, bet istorinis faktas žmonijos didžiausio įvykio – Dievo ir Žmogaus gimimo. O Jis turi teisę reikalauti, kad mes atgimtume dvasia – tikėjime. Tada ir Tėvynė atgims. Jeigu to nesupranti, aš nežinau, ką tau besakyti…
Viešpatie, ne tik aš Tavęs laukiu. Laukia milijonai. Ir jaučiu Tavo žodžio, kuris tapo kūnu, jėgą. Tavo žodis padalino laiko erą. Dabar įvykiai skaičiuojami: prieš Kristaus gimimą ir po arba prieš mūsų erą ir mūsų eros metais.
Ir žvaigždė rodė išminčiams kelią, kad surastų Prakartėlę. Taip Paskalis, remdamasis astronomijos duomenimis, apskaičiavo, kad Kristaus gimimo metu turėjo būti kažkoks šviesulys, pasirodęs danguje.
Mes šnekamojoje kalboje pasakėme „žvaigždė“, o astronomijos terminu tai turėtų būti kitoks pavadinimas. Nesvarbu, kaip žvaigždę pavadinsime, bet be galo svarbu, kad mokslas patvirtina Šv. Rašto teiginius ir istorinį kontekstą.
O ką tu atneši Kristui dovanų? Neišsižadėk niekada Jo. Tebūnie Jis mums – Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Aš dažnai kartoju, kad karališka tauta ateis prie Prakartėlės pasimelsti.
Aš vis dar svajoju, kad jie sugrįš, tauta suras savo vietą pasaulio istorijoje, nors gyvenimas apkarto…
Valstybė išaugs ir sustiprės. Dar jai tik 17 Nepriklausomybės metų. O Kristus tebeveikia istorijoje ir tebegyvena pasaulyje jau du tūkstančiai metų. Jis alfa ir omega, pradžia ir pabaiga.
Mano širdis niūniavo ilgesio giesmes. Kai aš paliesdavau eglutės šaką ar prisiglausdavau prie ąžuolo kamieno, aš girdėjau Tavo šlamesį rytmečio atbundančioj žemėj. O paskui gaubėsi miglotas vakaras, tokia jau lietuviška žiema. Nutilęs paukščio skrydis ar akmenų tyla vis primena Marijos žemę.
Toks vienišas ir liūdnas kunigo kankinio Alfonso Lipniūno kapas Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje. O ne vienišas. Prie jo dažnai sustoja Katedros lankytojai. Man tik vakare, kai vartai uždaryti, taip atrodo, kad verkia tas svyruoklis dėl Tėvynės pražudytų sūnų.
O gaudžiantys varpai vis mus įspėja: „Supraskite, koks dabar metas“. Tiesa, apie antrąjį Kristaus atėjimą aš bijau jau pradėti kalbėti.
Negi žmogus ims ir save visai sunaikins? Dabar dideliu greičiu eina prie to… tai ir bus pasaulio pabaiga.
Tegul būna džiugus, ramus tiek Kūčių vakaras – šeimos susitaikymo, vienybės ir džiaugsmo vakaras, tiek per visus metus. Skaitau nežinomo poeto nuostabias eilės, o gal rašau jums atvirą, romantišką laišką:
„O kai danguj žvaigždelė
Pati pirmoji
švies,
Varpeliai rims ant kelio,
Mama prie kūčių stalo kvies“.
O šv. Kalėdų ryte linkiu krikščioniškos laimės, gimusio palaimos. Naujųjų metų peržengus slenkstį, pakelsim tostą už tikrą laisvę ir didžią Lietuvą.
Kunigas Robertas
Pukenis
