Pasirinktas gyvenimas ant ratų panevėžiečiui tolimųjų reisų vairuotojui kainavo gyvybę. „Sodroje“ dirbanti Genutė Vinskevičienė jau trečia diena iš rankų nepaleidžia mobiliojo telefono – iš Italijos laukia bent menkiausios žinios apie savo vyrą. Moterį ir dvi jos dukras kankina nežinia – gali būti, kad brangaus žmogaus palaikų jos sulauks tik po Naujųjų.
Mirė valgydamas
G.Vinskevičienė vis dar negali patikėti, kad tolimąsias keliones svajonių darbu vadinęs vyras iš Italijos su lauktuvėmis nebegrįš.
Pirmadienį atėjusi į darbą moteris sulaukė vyro darbovietės transporto direktoriaus skambučio, kad Bronių Vinskevičių Italijoje ištiko širdies smūgis. Po tokios žinios jai net nekilo mintis, kad sutuoktinio nebėra tarp gyvųjų – guodėsi, kad vyras bent jau gydomas ligoninėje.
„Ne, sako, jis negyvas. Tiek darbdaviai suprato iš anglų kalba atsiųsto pranešimo. Vėliau perskambinęs direktorius dar patikslino, kad asmeniniai daiktai – policijoje, o jis pats kažkokių kapinių šaldytuve“, – šluostydamasi ašaras kalbėjo G.Vinskevičienė.
Moters žiniomis, darbdaviams Italijos policija pranešė, kad lietuvį širdies smūgis pakirto sekmadienį valgant automobilių stovėjimo aikštelėje.
Išsivežė save
G.Vinskevičienei sunku patikėti, kad ne tik sveikata niekada nesiskundęs, bet netgi džiaugęsis, jog jaučiasi tarsi aštuoniolikmetis, 45-erių vyras galėjo būti mirtinai parklupdytas slaptos ligos. Juo labiau kad dar prieš porą metų jo sveikatą tikrinusi medikų komisija jokių sutrikimų nepastebėjo ir išdavė leidimą dirbti tolimųjų reisų vairuotoju.
Didžiausias sutuoktinio negalavimas, kokį prisimena G.Vinskevičienė, tebuvo kartais suskaustanti galva ir pavargusios akys. Tačiau tą ir ji, ir vyras teisino nuovargiu po ilgo sėdėjimo prie vairo.
Tik užgriuvus nelaimei G.Vinskevičienė pradėjo įžvelgti pranašiškus ženklus. Lemtingi tapo prieš porą savaičių išvykstant į reisą jo ištarti žodžiai jaunylei keturiolik-metei dukrai.
Sužinojusi apie tėčio mirtį nemigos kankinama mergaitė naktį motinai papasakojo, kaip tąkart tėtis, nuvežęs mamą į darbą, studentę dukrą į autobusų stotį, o ją į mokyklą, pajuokavo: o dabar aš pats save išsivešiu.
G.Vinskevičienė paskutinį kartą žinutės iš vyro sulaukė prieš dvi dienas iki kraupaus pranešimo. Šeštadienį 8.15 val. vyriškis žmonai parašė atvažiavęs į automobilių stovėjimo aikštelę. Kadangi ši buvo mokama, panevėžietis ketino ilgai neužsibūti – tik iki vakaro. Tuomet vyksiantis į prekių krovos vietą, dar užsuksiantis į Veroną kalėdinių dovanų šeimai ir pajudėsiantis namo –Lietuvos link.
Bijo, kad nepalaidotų
Nors vyras žmonai bent žinutę atsiųsdavo kas vakarą, G.Vinskevičienė praėjusį šeštadienį jos nebesulaukė. Sunerimusi moteris pati puolė skambinti. Telefono ragelyje girdėjosi tik šaukimo signalas. Vyras neatsiliepė nei po pusvalandžio, nei po valandos, o moteriai skambinant gal šeštą kartą, jo telefonas jau buvo išjungtas. Pirmadienį vairuotojui nebeprisiskambino ir jo kolega.
G.Vinskevičienė spėja, kad sutuoktinį mirtis užtiko ne sekmadienį, kaip oficialiai pranešta, o diena anksčiau.
„Labai noriu žinoti, kaip iš tiesų buvo. Manau, tai žmogiška. Gal mano vyrą negyvą rado sargas, kai priėjo prie automobilio, už kurio stovėjimą nebuvo sumokėta?“ – atsakymo pati ieškojo G.Vinskevičienė.
Mirusiojo artimiesiems belieka laukti. Vairuotoją darbdaviai buvo apdraudę, todėl palaikų pargabenimu rūpinasi draudimo bendrovė. Tačiau žmonai vis tiek neramu. Susisiekusi su Lietuvos ambasada Italijoje ji išgirdo paraginimą paskubėti. Neva gali atsitikti taip, kad laikantis sanitarinių reikalavimų velionio kūnas šaldytuve gali būti laikomas kelias savaites, o paskui – palaidotas.
„Bijau, kad jo Italijoje nepaliktų, kad ten nepalaidotų. Bet draudimo kompanija ramino, jog tokio atvejo nėra buvę“, – guodėsi G.Vinskevičienė.
Ragino mesti darbą
Laukdama sugrįžtančių vyro palaikų moteris per ašaras pasakojo, kad šis reisas jam turėjęs būti paskutinis. Nors B.Vinskevičių visą gyvenimą žavėjo didelės mašinos, netgi gatvėje pravažiuojančius vilkikus akimis nulydėdavęs vyriškis su ilgesio gaidele balse vadindavo „mano mašinos“, tačiau žmona tikėjosi perkalbėti sutuoktinį nebepalikti šeimos ištisoms savaitėms.
Dirbęs vairuotoju statybų bendrovėje, šiai bankrutavus – žemės ūkio bendrovėje, vėliau ėmęsis ūkininkauti vyras prieš porą metų buvo laimingas gavęs tolimųjų reisų vairuotojo darbą Vilniuje įsikūrusioje bendroje Lietuvos ir Vokietijos įmonėje. G.Vinskevičienė neslepia bijodavusi vyrą išleisti į reisą – moteris ne kartą sutuoktiniui yra užsiminusi, kad jai per sunku ant savo vienos pečių keletą savaičių atlaikyti visus šeimos rūpesčius. Juolab kad jaunylei dukrai, nuo šešerių metukų sergančiai astminiu bronchitu ir alergiškai dulkėms, dažnai prireikdavo medikų pagalbos.
„Dvi savaites būna išvažiavęs, grįžta kelioms dienoms ir – vėl į reisą. Šitas turėjo būti paskutinis. Nors yra prasitaręs, kad ieškosiąs vairuotojo darbo kitoje bendrovėje, ten, kur didesni atlyginimai, bet aš planavau, kad jokiu būdu jo jau nebeleisiu važinėti. Tik nieko dar nesakiau. O išėjo taip, kad paskutiniu turėjęs būti reisas jam iš tikrųjų tapo visiškai paskutinis“, – kalbėjo moteris.
Mesti tolimųjų reisų vairuotojo darbą sūnų ragino ir Panevėžyje gyvenanti 86-erių mama.
Italija nesužavėjo
Tarsi norėdamas šeimai parodyti tolimųjų reisų vairuotojų darbo žavesį, vyriškis visas savo moteris spėjo pasiimti į kelionę: Italiją aplankė ir Genutė, ir vyresnėlė dukra, tik jaunylę tėtis tesuspėjo nusivežti į Vokietiją – kelionė toliau jos dar laukė.
Pasak G.Vinskevičienės, nei pro vilkiko kabinos langą lekiantys svetimų kraštų vaizdai, nei pati Italija jos neapžavėjo. Grįždama į Lietuvą moteris buvo tiek išvargusi, kad kone davė sau žodį daugiau į tokią avantiūrą nesileisti.
„Nors kas aštuonias valandas sustodavome pailsėti, išeidavome pasivaikščioti, nors pakeliui daug aikštelių, kur galima po dušu nusimaudyti, bet važiuojant namo man akys jau lipte lipo iš nuovargio. O jis kuo ramiausiai vairavo toliau“, – stebėjosi tokiu atkaklumu pašnekovė.
Iš kelionės moteriai labiausiai įstrigo ne aplankyti miestai, ne architektūros šedevrai, ne dailininko teptuko verti peizažai, o nedidelė koplytėlė viename Italijos miestelyje. Ji visa buvo nukabinėta daugybės kelyje žuvusių vairuotojų nuotraukų.
Ieškojo tėčiui dovanos
Dvidešimt metų susituokę Vinskevičiai kūrė planus ateičiai. Grįžęs iš paskutinio reiso panevėžietis ketino pradėti buto remontą. Vyriškis žmonai yra juokavęs, kad labai norėtų pagyventi nors iki pensijos.
Kalbėdama apie vyrą G.Vinskevičienė tikino nepamenanti nė vieno audringo juodviejų barnio – šeima mokėjo tyliai ir ramiai spręsti užslinkusius rūpesčius. Pasak moters, vyras labai didžiavosi dukterimis. Tėtį stebino ypatingas vyresnėlės atkaklumas – Vilniaus universiteto trečio kurso studentė istorikė už egzaminus gaudavo ypač aukštus balus.
Tėtis mirė būtent per dukters egzaminų sesiją.
Artimieji nuo merginos dar ketino nuslėpti tragišką žinią, kad ši ramiai išlaikytų paskutinius egzaminus.
Tačiau kai studentė pusseserei pradėjo pasakoti, kad iš universiteto skubės į turgų ir parduotuves ieškoti šeimai kalėdinių dovanų ir kaip tyčia pradėjo svarstyti, ką pirksianti tėčiui, giminaitė nebegalėjo sulaikyti ašarų.
Netgi sužinojusi, kad tėčio nebėra, dukra surado jėgų laikyti egzaminą.
„Dabar mums visiems reikia ištvermės sulaukti jo karste. Kas iš tiesų jam atsitiko, sužinosime tik tada, kai parveš. O gal ir vėliau. Draudimo kompanija sakė, kad iš pradžių Lietuvą pasieks palaikai, o mirties dokumentai – vėliau“, – kalbėjo G.Vinskevičienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. G.Vinskevičienei sunku patikėti, kad
aštuoniolikmečio sveikata besidžiaugusį 45-erių vyrą pakirto netikėta
liga.
