Nuo gimimo neprigirdintis Dainius Žverelė gyventi išmoko taip, kad iki šiol nedaugelis žino apie trisdešimt devynerių metų vyro negalią. Įstojęs į Klaipėdos universiteto Choreografijos fakultetą tik ketvirtaisiais studijų metais jis prisipažino dėstytojams, kad neprigirdi. Taip pasielgti išdrįso todėl, kad buvo įvertinti jo sugebėjimai. Panevėžio muzikiniame teatre šokęs operetėse „Dorovingoji Siuzana“ ir „Silva“, Dainius apie save niekam net neketino pasakoti. Nebuvo reikalo. Vaikystėje įgyti bendravimo įgūdžiai leido paslėpti trūkumus.
Pastebėjo viena
mokytoja
Iki penkiolikos metų Dainius augo Ramygaloje. Tėvai, klausos negalios neturintys žmonės, susilaukė keturių vaikų. Tačiau tik trečiąjį pagimdžiusi motina suprato, kad su atžalomis kažkas ne taip. Bet tuo laiku niekas per daug nesiaiškino priežasčių. Giminėje tokių atvejų nėra buvę, beliko viena versija – gimdymo trauma.
Potraukis šokti ir vaidinti atsirado vaikystėje. „Turėjome kaimynę aktyvistę. Ji suburdavo aplinkinių namų vaikus, išmokydavo liaudiškų ir kitokių žaidimų. Mokykloje lankydavau įvairius būrelius. Viena mokytoja pastebėjo mano sugebėjimus ir paprašė naujamečiam karnavalui sukurti šokį. Bendromis jėgomis kūrėme kompoziciją pagal „Brėmeno muzikantus“. Tada mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje, ir tai buvo pirmasis mano statytas šokis. Vėliau, gal būdamas septintoku, stačiau šokį pagal dainą „Šoka basos raganaitės“. Kuriam laikui mano kūryba baigėsi, tėvai persikėlė gyventi į Panevėžį“, – prisiminė Dainius.
Šešiolikmetis D.Žverelė pradėjo dirbti įmonėje, joje sutiko daugiau likimo draugų. Mokėsi vakarinėje mokyklos ir dar suspėdavo Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre šokti, vaidinti, filmuotis mėgėjiškuose filmuose.
Įprato laikytis taisyklių
„Turėjau didžiulį norą mokytis, bet tam reikėjo užsidirbti pinigų. Visą laiką galvojau apie režisūros studijas, bet paskutinę akimirką pasirinkau choreografiją. Pamaniau, kad režisūrai reikia geriau girdėti, o choreografija nuo režisūros maža kuo skiriasi.
Čia galėsiu kurti, statyti šokius, dirbti su klausos negalią turinčiais vaikais“, – jaunystės samprotavimais dalijosi D.Žverelė.
Per stojamuosius egzaminus niekas nė neįtarė, kad Dainius neprigirdi. „Kai pradėjau gerai mokytis, gauti didesnę stipendiją, tada ir pasisakiau. Tuo metu buvo jaučiama kurčiųjų diskriminacija. Jei negirdi, tai ir eik sau. Todėl visa tai slėpiau iki ketvirto kurso“, – pasakojo Dainius.
Studijų draugai taip pat neįtarė bendraujantys su neprigirdinčiuoju, nes D.Žverelė sugebėdavo išvengti keblių situacijų. Jis nuo vaikystės įprato laikytis taisyklių – nestovėti per daug toli, kad jo nereikėtų šaukti, matyti šalia esančių žmonių lūpas, iš jų ir suprasdavo, kas yra sakoma. Auditorijose, kur vykdavo choreografijos užsiėmimai, buvo gera akustika, Dainius jausdavo muzikos vibraciją ir jam to pakako, kad susiorientuotų ir per penkerius studijų metus įgytų choreografijos pedagogo specialybę.
„Tuo metu buvo smagu ir gera. Per šokių repeticijas įsimindavau muziką, ypač jos ritmo kaitą. Mokiausi skambinti pianinu, tai buvo privaloma. Greitai pastebėjo, kad galiu gerai šokti, ir mane pakvietė į Klaipėdos muzikinį teatrą, liaudies šokių kolektyvą „Vijurkas“. Be to, pasiūlė muzikos mokykloje mokyti klasikinio ir modernaus šokio“, – „Sekundei“ pasakojo D.Žverelė.
Tinginiauti teko tik
mėnesį
Visi darbai leido išlaikyti šeimą. O sukūrė ją Dainius antraisiais studijų metais. Vedė panevėžietę Ramunę, ji persikėlė į Klaipėdą ir ėmė dirbti ligoninėje. Tada juodu puikiai gyveno, abu dirbo, pragyvenimui užteko ir dar pavyko tęsti studijas.
Įgijęs diplomą D.Žverelė su žmona nutarė grįžti į Panevėžį. Apsisprendimas buvo paprastas: jų laukė, kad ir nedidelis, bet nuosavas būstas. Sugrįžus tik mėnesį tęsėsi tinginystė, paskui prasidėjo darbai. Tuomečiame choreografijos centre „Linelis“ Dainius ėmė mokyti vaikus šokti. Parengti koncertines programas nebuvo sudėtinga, bet tekdavo dalyvauti dainų šventėse.
„Jų virtuvę buvau gerai perpratęs nuo studijų laikų. Svarbiausia man buvo įsiminti brėžinį, kurioje aikštės vietoje mano kolektyvai turi būti. Kas repeticijų metu šnekama per mikrofoną, aš negirdžiu. Garsas sklinda iš toli. Be to, išplinta didžiulio stadiono erdvėje, bet vaikus buvau pripratinęs prie tam tikros drausmės. Jie žinojo, kad negalima šūkauti, tad elgėsi tinkamai, o aš tiksliai žinojau, kur jų vieta. Ir keisčiausia, kad visada sulaukdavau pagyrimo, jog mano kolektyvas itin tiksliai vykdo nurodymus“, – džiaugėsi D.Žverelė.
Gestų kalba kėlė
nuostabą
Aktyvų ir talentingą choreografą netruko pastebėti ir Panevėžyje. Jis buvo pakviestas šokti į Muzikinį teatrą. Kaip, turint negalią, pavyko šokti spektaklyje vaikams „Vaiduoklių pilies turtai“, operetėse „Dorovingoji Siuzana“, „Silva“ ir kituose pastatymuose? „Orkestras garsiai grojo, tad man garso užtekdavo.
Su partnere gerai sutarėme, šokdami jautėme vienas kitą, tad nebuvo reikalo kalbėti apie tai, kad neprigirdžiu“, – tikino Dainius.
Paklaustas, kada ir kaip išmoko gestų kalbą, choreografas prisiminė, kad iki šešiolikos metų nė neįtarė esant kurčiųjų. Ramygalos miestelyje jų neteko matyti. O Panevėžyje išvydęs dvi moteris, kalbančias rankų ženklais, niekaip negalėjo suvokti, kad šitaip galima ką nors pasakyti. Tuo laiku ėmęs dirbti kurčiųjų apsuptyje, D.Žverelė greit išmoko gestų kalbą.
Prieš dvylika metų jam buvo pasiūlyta dirbti Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje muzikos ritmikos mokytoju. O tai reiškė, kad reikės vaikus mokyti judesio, vaidybos, kiek įmanoma aktyvinti jų aplinkos suvokimą, vidinę klausą, kuri pasąmonėje suformuoja tam tikrus simbolius, leidžiančius geriau prisitaikyti gyvenime.
Garso vibracija –
svarbiausia
Keisčiausia, kad jaunas choreografijos pedagogas ėmė mokyti šokti visiškai negirdinčius vaikus. „Pirmiausia leidžiu pajusti muzikos vibraciją, sklindančią per grindis. Vėliau uždėję rankas ant grotuvo garsiakalbio vaikai stengiasi suprasti skirtingus ritmus.
Kitas etapas – tempas, jį jausti mokau per atstumą nuo garso šaltinio. Galiausiai lieka sunkiausias dalykas – atsižvelgiant į kiekvieno vaiko specifinį garsų suvokimą, šokį sujungti į visumą“, – metodikos subtilybes aiškino pedagogas.
Pasak Dainiaus, garso vibracija yra svarbiausia. Mokykloje, kurioje dirba, salė įrengta puikiai, tačiau negalima klausos negalią turinčius vaikus pripratinti prie tos pačios aplinkos. Todėl esant geroms oro sąlygoms muzikos ritmikos pamokas jis veda ir lauke. Kokio garso stiprumo reikia, lemia moksleivių klausos sutrikimo lygis: vieniems būtina garsiau, kitiems – tyliau.
Juodasis mokytojas
Dirbdamas Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje dvejus metus D.Žverelė Šiauliuose studijavo surdopedagogiką. Tuo laiku jis buvo pakviestas tą pačią studijų programą kremtantiems studentams dėstyti muzikos ritmiką. Dabar Dainius savoje mokykloje gestų kalba vaikus moko geografijos, biologijos, ekonomikos, pilietiškumo pagrindų.
Svarbiausia, kad žinias reikia perteikti rodant rankomis, negalima atsukti nugaros – niekas nematys ir nesupras.„Pamokoms teko ruoštis, bet žinių turėjau iš mokyklos laikų, be to, tai labai įdomūs dalykai. Vaikai mane vadina „juoduoju mokytoju“. Pravardė prigijo dėl aprangos stiliaus ir dėl griežtumo, moksleiviams keliamų reikalavimų. Bet baigę mūsų mokyklą jie džiaugiasi, kad daug ko išmokiau“, – prisipažino pedagogas.
Šešiolika metų sėkmingai vedęs D.Žverelė su žmona augina keturiolikmetį sūnų Marių. Nei sutuoktinė, nei sūnus klausos sutrikimų neturi. Šeima žino Dainiaus poreikius ir visi puikiai vienas prie kito prisitaiko. Dirbti mokytoju jam patinka, tik viena bėda – mažas atlygis, o širdies ir jėgų įdėti reikia daug.
Valentina ŽIGIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Paskutinę akimirką pasirinkta
choreografijos specialybė nenuvylė.
