Sekmadienį prasidedantis adventas – įtemptas metas dvasiškiesiems ganytojams. Iškart po Visų šventųjų prasidedantis kalėdojimas – parapijiečių lankymas – artėjant Kalėdoms tampa intensyvus. Kunigams tenka ir tikinčiųjų laukiamiausiais svečiais pasijusti, ir pamatyti prieš pat nosį užtrenkiamas duris. „Seniai laikas pamiršti nuomonę, kad kunigas lankosi norėdamas aukų bažnyčiai susirinkti, – sako Miežiškių ir Velžio parapijų klebonas Rimantas Visockis. – Žmonių prašome tik vieno – kad atvertų namų duris ir savo širdis.“
Adventas – metas
susitaikyti
Paprotys prieš Kalėdas lankyti parapijiečius gyvuoja jau apie 500 metų. Nuo pirmojo advento sekmadienio prasideda nauji liturginiai metai, o visiems ganytojams kartą per metus privalu aplankyti savo parapijiečius. Nuo senų laikų kalėdojimas buvo skirtas geriau pažinti tikinčiuosius, įvertinti jų materialinę padėtį, moralę, sutaikyti susivaidijusiuosius, aplankyti ligonius.
Klebonas R.Visockis išduoda nerašytą taisyklę: kad parapijiečiai pažintų, parapijoje reikia atitarnauti trejus metus. „Todėl esu pažįstamas beveik visų, tik vienas kitas leidžia suprasti, kad nėra manęs matęs, – džiaugiasi didelę teritoriją aptarnaujantis klebonas. – Lankyti gyventojus pradedu iškart po Visų šventųjų, tačiau pas visus pabūti iki Kalėdų niekaip nespėju, todėl kai kurios šeimos mūsų sulaukia jau artėjant Velykoms.“
Miežiškių parapijos žmones klebonas jau spėjo aplankyti, nuo kitos savaitės jo sulauks ir vasarą naujai įsteigtos Velžio Švenčiausios Jėzaus širdies parapijos tikintieji. „Velžio parapija – tai ne tik gyvenvietė, bet ir Staniūnai, Velželis, Pajuodžiai, Kirkūnai, Kerava, Velykiai, – vardija R.Visockis. – Todėl niekada net nebandžiau suskaičiuoti, kiek šeimų tenka aplankyti.“
Nepranešę nesibeldžia
Klebonas sako niekada nesiveržiantis ten, kur nėra laukiamas – kiekvienas gali laisva valia pasirinkti, ar priimti dvasininką kaip mielą svečią, ar kategoriškai atsisakyti jo vizito. „Kiekvienas kaimas turi savo maršalką, jis žmonėms praneša apie klebono lankymąsi ir atsiklausia jų nuomonės. Neperspėję niekada nesibeldžiame“, – pasakoja R.Visockis, tikinčiuosius lankantis kartu su zakristijonu. Kategoriškai atsisakančiųjų, pasak klebono, nedaug, tačiau vis dėlto yra. Nenori būti aplankyti netikintys žmonės, kuriems Katalikų bažnyčia išvis neegzistuoja. Kai kurie parapijiečiai priimti dvasininko paprasčiausiai neturi kada, nes lankoma tik darbo dienomis.
Dalis žmonių susitikimo su ganytoju vengia dėl savo gyvenimo: gyvena nesusituokę, nekrikštija vaikų, nelanko bažnyčios. O apie tai atėjęs klebonas būtinai paklausia: vienąkart įkliuvusieji kito tokio pokalbio vengia. „Žinoma, ne mūsų reikalas įpareigoti iki kitų metų susituokti ar vaikus pakrikštyti, – juokiasi klebonas. – Galiu tik patarti, paraginti. Pasitaiko ir tokių, kurie priima kleboną vien dėl noro pasiginčyti, išsiaiškinti, ar jis visiškas dundukas, ar dar šį tą ir išmano. Niekur nedingsi, reikia ne tik tikėjimo tiesų klausinėti, bet ir pačiam atsakinėti.“ Pasak R.Visockio, kartais tenka net nustebti, kad pagrindines tikėjimo tiesas ir poterius žino beveik visi žmonės. Pasitaiko tokių, kurie kažkada nusivylę kokiu nors dvasininko elgesiu savo nuoskaudas išsako dabar apsilankiusiam niekuo dėtam klebonui. Todėl būna dienų, kad kelis kiemus aplankęs klebonas namo grįžta tarsi išgręžtas.
Patenka į kuriozus
Atvykęs klebonas sukalba namams palaiminti skirtą maldą, šventina kambarius, per metus įsigytus šventus paveikslus, jei šeimininkas nori – švęstu vandeniu pašlaksto automobilį. R.Visockis sako, kad seniai laikas nustoti bijoti dvasininkų ir manyti, kad klebonas atvažiuoja pasipinigauti.
„Nėra ko sutrikti, kai į namus užsuka klebonas, ir jokių specialių sutikimų tikrai nereikia, – šypsosi dvasininkas. – Žinoma, gražu, kai šeimininkai uždega žvakę, ant stalo pastato šventą paveikslėlį, tačiau tikrai nieko baisaus, jei to neturi. Pas žmones važiuojame tikrai ne pinigų rinkti, todėl nereikėtų jaustis įpareigotiems. Aukoti bažnyčiai reikia pagal norą ir galimybes.“
Su gera nuotaika į kiekvieną kiemą užsukantis klebonas visiems palieka dovanų: vienam liturginių metų kalendorių, kitam – rožinį, vaikus apdalija saldainiais. „Juk ne su pykčiu atvažiuojame, o su geriausiais linkėjimais“, – pykstančius parapijiečius ramina klebonas.
R.Visockis sako, kad laukiant kunigo tereikia atverti duris ir širdį, o apie ką kalbėti, žinos pats svečias.
Deja, būna taip, kad pradaręs duris šeimininkas jas tuoj pat užtrenkia. Taip dažniausiai atsitinka daugiabučiuose namuose. Dvasininkas sako tada nukabinantis nosį ir einantis prie kitų durų, nes antrąkart belstis į tas pačias nėra reikalo. Būna ir anekdotinių situacijų. Apsilankęs vienoje kaimo gryčioje ir prie durų neradęs skambučio, klebonas pasibeldė ir su vyriška jėga truktelėjęs duris neteko žado – su išplėštu kabliu stovėjo senolė, matyt, laikiusi jį, kad neatsikabintų. Daugiausia bėdos R.Visockiui kelia Miežiškiuose esantys bendrabučiai, mat čia gyvenantys žmonės nelaukia nieko.
„Įeinu į kambarį, o ten pulkas vyrų ir debesis dūmų. Niekur nedingsi, prisėdau. Vienas iškart paklausė, ką atsinešiau, kad sėdu prie stalo. Matyt, nusprendė, kad koks draugas atėjo“, – prisiminęs juokiasi dvasininkas.
Plačiau skaitykite gruodžio 1 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. „Nėra ko sutrikti, kai į namus užsuka klebonas, – pataria R.Visockis. – Juk ne su pykčiu, o su geriausiais linkėjimais atvažiuoju.“
