Svarbiau yra idėja
Choreografės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) docentės Anželikos Cholinos vardas šalyje garsiai skamba jau ne vienerius metus. Ji baigė Vilniaus baleto mokyklą ir Rusijos teatrinio meno akademijoje, kurioje įgijo režisierės-baletmeisterės specialybę, 2000-aisiais kartu su seserimi įkūrė savo šokio teatrą. A.Cholina netruko pelnyti geriausios choreografės vardą.
Menininkės kūrybinius ieškojimus įvertino ne tik žiūrovai, bet ir meno teisėjai: kelių baletų, daugybės choreografinių miniatiūrų ir tikrai įspūdingų šokio spektaklių autorė buvo išrinkta geriausia choreografe Lietuvoje. Dviejų veiksmų baletas „Medėja“ jai pelnė „Kristoforo“ statulėlę, o šokio spektaklis „Otelas“ – Auksinį scenos kryžių. Pastarasis A.Cholinai už įsimintiniausią sezono darbą buvo įteiktas šių metų kovą.
Praėjusį savaitgalį A.Cholina su šokio spektakliu „zmones:)“, kurio premjera įvyko 2005-ųjų gruodį, aplankė Panevėžio žiūrovus. Iš įspūdingų masinių scenų suvertą kūrinį, pateiktą pagal aranžuotą lietuvių liaudies muziką, jo autorė vadina nauju savo žvilgsniu į lietuvių tautinius šokius. Ji teigia norėjusi savo kartos akimis pažvelgti į neteisingai pamirštus lietuvių liaudies šokius.
Spektaklis, anot choreografės, – ne tik šokių darinys. Į jį sudėta daug įvairaus jausmo, charakterio, spalvų. Lietuviai, pašnekovės tvirtinimu, gėrisi airių, gruzinų ar rusų tautos šokiais ir kažkodėl galvoja, kad jų pačių šokiai negali būti scenoje įdomūs. „zmones:)“ – tai bandymas parodyti, jog iš tikrųjų taip nėra. Tiesa, spektaklis yra kosmopolitiškas, Lietuvoje gyvena daug įvairių tautų, todėl jame yra ir kitų tautų šokių atspalvių.
Kad Anželikos Cholinos („aIch“) teatras bet kurioje scenoje turi neabejotiną pasisekimą, pripažįsta ir pati jo įkūrėja. Tačiau populiarumo sako nematuojanti.
„Mūsų teatras tokiu tapo todėl, kad mes visų pirma dirbame iš idėjos, o ne mąstome, kaip būti populiariu teatru. Man kur kas svarbiau darbai, kūryba, artistų ugdymas, bet ne tai, ką apie mane rašo laikraščiai“, – sako Auksinio kryžiaus savininkė.
Įžvelgia likimą
Į šokio pasaulį choreografė pasakoja atėjusi labai natūraliai: į baletą ją nuvedė tėvai, kai pati buvo ketverių. Spektaklius tvirtina pradėjusi statyti sulaukusi 23 metų. Paskui įstojo į Rusijos teatrinio meno akademiją ir taip viskas „užsisukę“.
LMTA docentė mano, kad jos gyvenimo posūkiuose yra ir likimo momentų: žmonės juk atsiduria daug kur, tačiau iš to ne visada kas nors išeina. A.Cholina prisipažįsta pasirinkusi akademijoje baletmeisterės specialybę, nors žinojo, kad yra per jauna.
„Tai yra „senų“ žmonių profesija. Baletmeisteris, kaip ir dirigentas, turi būti brandus žmogus. Nuo mažens jaučiau trauką kūrybai, tapti baletmeistere nebijojau. Reiškia, tam darbui tikau“, – įsitikinusi menininkė.
Ji teigia gana dažnai statanti labai skirtingus spektaklius. Dirbdama savo darbą, teatro šeimininkė jaučiasi puikiai. Spektaklių choreografė ir režisierė mano, kad ir publika, žiūrėdama jos pastatymus, jaučiasi taip pat.
Pasiteiravus, iš kur tiek idėjų originalių spektaklių kūrėjos galvoje, A.Cholina atsako naudojanti literatūrinę medžiagą, šį tą prideda iš savęs.
Kad iš savęs yra ką pridėti, nieko keisto. Choreografė tvirtina gyvenanti labai aktyvų gyvenimą – daug keliaujanti, bendraujanti su įdomiais žmonėmis. Be to, sakosi esanti atvira naujovėms ir leidžiasi, kad situacija ją valdytų. Tačiau tai nereiškia, kad savo gyvenimo pati nekontroliuoja – viskas vyksta taip, kaip jai norisi.
Per giliai neįsileidžia
Nuolatinės trupės teatre A.Cholina neturi. Kaip tikina LMTA docentė, kažin, ar jai to reikia, nes kiekvienam pastatymui mėgsta rinktis vis kitus atlikėjus. Žinant, kad spektakliuose šoka ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto, ir dramos teatrų artistai, taip pat LMTA šokėjų specialybės studentai, o spektaklyje „zmones:)“ – dar ir ansamblio „Lietuva“ šokėjai, dėl artistų įvairumo abejonių nelieka.
Šokio teatro šeimininkė įsitikinusi, kad artistas privalo būti universalus. Be to, jis turi būti asmenybė ir mylintis savo darbą žmogus.
Pati pašnekovė tikina visada dirbanti su jausmu ir meile, pagarba šokėjams.
Prakalbus apie griežtumą, menininkė tvirtino nemananti, jog yra griežta vadovė. „Rėkimu nieko nepasieksi. Teatre būtina disciplina, todėl sistema yra griežta ir verčia būti visus drausmingus, jautrius, atsakingus. Kad teatras neišplertų, jis turi būti valdomas. O aš mėgstu būti visokia“, – paslaptingai nusišypso.
Daugiausia apie meilę, vyro ir moters, bei apskritai apie žmonių santykius scenoje mėgstanti kalbėti kūrėja sako būtent šiuos dalykus geriausiai išmananti. Ji tvirtina nestatanti to, ko pati nesupranta. Visa, ką sudeda į šokio spektaklius, yra jos mintys bei jos išgyvenimai.
Į klausimą, o kaip šalia žinomo žmogaus jaučiasi tarsi šešėlyje atsidūrusi jos sesuo Greta, A.Cholina atsako paprastai – „Puikiai“. Pasak pašnekovės, viešumas niekam nėra naudingas. Iš tikrųjų Lietuvoje, jos tvirtinimu, žinomiems žmonėms rodomas dėmesys yra toks prastas, kad geriau nepapulti į niekieno akiratį, kad būtum narstomas po kaulelį.
Menininkė mano, jog sesers, kuri yra judviejų teatro direktorė, situacija yra žymiai palankesnė nei jos. Gretai nereikia būti dėmesio centre, kai tuo metu jai pačiai viešumas yra darbo dalis. Bet choreografė džiaugiasi mokėjimu viešai kalbėti tik tiek, kiek informacija liečia teatrą. Kadangi LMTA dėstytoja žiniasklaidai sako labai neatviraujanti, tai ir nuo viešumo pernelyg tikina iki šiol nenukentėjusi.
Tarsi dvi puselės
Kaip pasakoja šokio teatro vadovė, idėja įkurti jos vardo teatrą gimė būtent aštuoneriais metais jaunesnės sesers galvoje. Gretą, baigusią teatro vadybos studijas, pašnekovė laiko tiesiog dovana sau. Abi dabar sako dirbančios po lygiai: viena kuria spektaklius, kita organizuoja teatro veiklą.
„Esame su ja kaip dvi puselės, kurias riša išmintingas siūlelis. Mes mokame draugauti, pas mus viskas taip nuostabiai seseriška. Nėra buvę, kad keltumėme kada viena prieš kitą balsą. Net jokio buitinio konflikto tarp mūsų nėra buvę.
Mes paskui save vedame tiek daug žmonių, todėl negalime sau leisti nieko panašaus. Privalome būti pavyzdys kitiems“, – teigia choreografė.
Menininkė įsitikinusi, kad žmogų auklėja gyvenimas. Būti bloga jai net nesinori. Pikta tampa pati sau negraži. A.Cholina didžiuojasi, kad savame teatre abi su seserimi sugeba sukurti itin gerą atmosferą – be barnių, pilną šypsenų, paslaugumo vienas kitam. Artistai, anot jų vadovės, prie to pripranta ir vertina galimybę darbe jaustis ramiai. Jiems belieka rūpintis tik tuo, kaip geriau atlikti vaidmenis scenoje.
Nors spektaklių atlikėjus choreografė ir pagiria, ir pabara, jos tikinimu, statant teatre kūrinius jaučiama pagarba. O jei kam ir atrodo, kad A.Cholina susirūpinusi ar mažai besišypsanti, baletmeisterė primena, jog tokią ją galima matyti tik prieš teatro pasirodymus žiūrovams. Kai uždanga nusileidžia, viskas, pasak moters, apsiverčia aukštyn kojomis.
Mankšta – lyg dantų
valymas
Pabandžius pasidomėti, kokia ta geriausios Lietuvos choreografės antroji gyvenimo pusė, ji pabrėžė: „Reikia žiūrėti spektaklius, nes juose – visas mano gyvenimas!“ LMTA dėstytoja dar pridūrė labai daug laiko skirianti kelionėms ir gyvenanti taip, tarsi kiekviena jos gyvenimo diena būtų mažas kinas. Pavyzdžiui, praėjusią žiemą visą mėnesį pašnekovė prisimena gyvenusi Filipinuose, artimiausiu metu keliaus į Kolos pusiasalį, o ateinantį sausį ketina nuvykti į Dakarą Afrikoje. Greta, pasak sesers, neseniai dalyvavo džipų ekspedicijoje, ji vyko į Mongoliją.
Apie pasivažinėjimus su įspūdinguoju „Harley Davidson“ motociklu A.Cholina tvirtina neturinti daug ką pasakoti, nes ši transporto priemonė – jos sesers. Motociklas, kaip teigia pašnekovė, joms abiem labai pasitarnauja per transporto kamščius Vilniuje. Be to, juo gera ir šiaip pasivažinėti.
A.Cholina su „Sekunde“ pasidalijo ir karščiausia savo gyvenimo naujiena – pašnekesio su žurnaliste dieną buvo praėję jau 3 savaitės, kaip choreografė pati vairuoja nuosavą džipą. Iki to laiko ją visur vežiodavo kiti.
Menininkė prisipažino, jog visi dabar labai džiaugiasi tuo, kad pagaliau ryžosi išmokti vairuoti.
Paklausus, kaip retai bešokančiai baleto artistei pavyksta išlaikyti nepriekaištingą figūrą, choreografė pripažino: ji tokia tik todėl, kad pati nuolat juda ir absoliučiai kasdien daro specialią mankštą. Pastaroji jai tiek pat svarbi, kaip kasdienis dantų valymas.
Žmonės turi ką duoti
„a|ch“ teatro vadovė įsitikinusi, kad reikia mylėti save ir ypač kitus. Moterys, anot garsenybės, mėgsta kažko laukti, nors iš tikrųjų jos turėtų skleisti šiltus jausmus, sakyti gerus žodžius kitiems. Deja, dažna gerų žodžių nori išgirsti, bet pati jų ištarti baiminasi.
A.Cholina mano: su vyru nebūtina bendrauti tik tada, kai iš jo tikiesi artimų santykių.
„Juk yra pilna žmonių, kurie turtingi savo vidumi ir turi ką duoti. Su vienu gera keliauti, su kitu – kalbėtis apie teatrą, dar kitas gali tapti geru patarėju profesijoje ir pasidaryti brangus.
Žmogaus gyvenimas – tai tik akimirkų ir sutapimų rinkinys, reikia įžvelgti jas kasdienybėje, mokėti džiaugtis mažais dalykais, gyventi čia ir dabar.Todėl, visų pirma, reiktų išvalyti save nuo blogų emocijų ir būti pozityviu. Tai yra didžiausia laimė.Viskas, kas atsitinka, yra tik į gera, todėl sielotis dėl blogų atsitikimų neverta“, – patarė pašnekovė.
Menininkė tvirtina turinti laiko galvoti ir mėgstanti tai daryti nuolat. Ji galvoja apie save, savo gyvenimą lygina su kitų, analizuoja, kartu atskirdama geras mintis ir pasinaudodama tomis, kurios yra vertingos. A.Cholina mano, kad iš tikrųjų jai galbūt duota matyti šiek tiek daugiau nei kitiems. Iš čia, anot jos, ir kyla gilesni pamąstymai, kurie dažnai tampa pagrindu naujai kūrybinei idėjai.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Kitoje uždangos pusėje A.Cholina
tvirtina galinti būti visokia, ne tik susirūpinusi.
