Alkoholizmas gali sugriauti gyvenimą

Nesaikingai ir dažnai geriant svaigiuosius gėrimus atsiranda priklausomybė nuo jų, alinamas organizmas, žalojama psichika. Nuo alkoholio priklausomas žmogus gali prarasti viską – šeimą, draugus, darbą, pinigus, garbę ir orumą. Anoniminiai alkoholikai (AA) – tai vyrų ir moterų draugija. Jie dalijasi savo patirtimi, išgyvenimais, viltimi, nori padėti sau ir kitiems atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio.

Anoniminiai alkoholikai

Dar visiškai neseniai alkoholizmas buvo traktuojamas kaip moralinė degradacija, dabar jis laikomas liga. Nesaikingai vartojantiesiems svaigiuosius gėrimus alkoholizmas – skausminga asmeninė problema. Todėl klausimuose, kuriuos kreipdamiesi į AA užduoda alkoholikai, dažnai juntami jų išgyvenimai, baimė ir viltis gyventi sveikai.

Alkoholizmas – liga, ir jeigu žmogus susirgo, visiškai nebesvarbu, turi jis valią ar jos neturi, todėl kad liga atėmė iš jo pasirinkimo galimybę gerti ar negerti. Svarbu tik, kad žmogus pripažintų, jog serga, ir pasinaudotų siūloma pagalba. Reikia ir didelio noro pasveikti, nes patirtis rodo, kad AA programa sėkmingiau veikia tada, kai alkoholikai nuoširdžiai stengiasi mesti gerti.

Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras atsikratyti priklausomybės. AA nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio, jie išsilaiko iš savo pačių įnašų. Savipagalbos grupės perduoda informaciją, ji dažnai padeda suvokti, kad ir kiti sugebėjo išlipti iš alkoholizmo liūno.

Svarbu ir tai, kad jie sveiksta nuo alkoholizmo ne slapta ir ne vieni, o drauge su kitais alkoholikais. Būtent per patirtį, jėgą ir viltį jiems pavyksta ne tik negerti, bet ir dažniausiai visiškai nejausti alkoholio potraukio. AA pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę.

Gerti patiko

AA draugijos narys Remigijus (vardas pakeistas) prisipažino, kad jo priklausomybei įtakos turėjo dar vaikystėje matytas šeimos gyvenimo būdas. Jis prisimena, kad tėvai eidami į svečius nešdavosi alkoholio.

„Šventės, susitikimai dažniausiai neapsieidavo be gėrimų, tai manyje įaugo tarsi norma. Net vaikų gimtadieniai buvo švenčiami su nealkoholiniu šampanu, tad nuo mažens buvau įpratęs, kad norint pasilinksminti reikia išgerti. Nors tarp išgėrusiųjų kildavo pykčių, barnių, net muštynių, tačiau per kitą susitikimą vėl ateidavo tie patys žmonės, jie būdavo gerai nusiteikę ir vėl linksmybės būdavo tik su alkoholiu“, – vaikystėje matytas scenas prisimena Remigijus.

Pašnekovas pripažįsta: polinkį į alkoholį galėjo lemti ir tai, kad visada jautėsi lyderiu, niekada nenorėjo būti vidutiniokas, klijavo žmonėms etiketes ir jo viduje augo puikybė. Nepriklausomybės laikais, prasidėjus ekonomikos lūžiui, buvo galimybė lengvai užsidirbti, o pinigai pritraukdavo daugiau dėmesio. Jam, kaip lyderiui, tai patiko. Remigijus prisiminė: kai normalizavosi ekonomika, reikėjo dirbti normalų darbą, tačiau jis to daryti nenorėjo.

Prasidėjo nesėkmių periodas, vyrui reikėjo užsimiršti, tad vis dažniau paguodos buvo ieškoma kilnojant taurelę.

„Kompanijoje sėdėti buvo malonu. Išgėręs jaučiausi laisvesnis, tai man labai patiko. Vis dažniau vartodavau stipriuosius gėrimus, tai pastebėjo šeimos nariai. Žmona draudė gerti, tad po darbo užsukdavau į aludę. Be to, tekdavo pirkti mažus alkoholio buteliukus ir juos slapstyti. Pradėjau meluoti ir visada rasdavau būdų, kaip išgerti“, – prisiminė Remigijus.

Gerti vyrui buvo malonu, tačiau šeimos nariai ir draugai nuo jo nusisuko. Žmona ir vaikai vis rečiau su juo kur nors išeidavo. Pašnekovas pripažino, jog tada nepagalvojo, kad artimiesiems galėjo būti gėda kur nors pasirodyti su geriančiu šeimos nariu. Remigijui buvo liepta pasirinkti: arba jis turi mesti gerti, arba išeiti iš namų.

Sugriovė gyvenimą

Remigijus negalėjo nustoti gerti, tad buvo išmestas iš namų. Iš nevilties jis gėrė dar daugiau. Tai tęsėsi dar septynis mėnesius. Iš pradžių draugai mėgino padėti, bet vyriškis nesuprato, kad jam reikia pagalbos. „Nieko neskriaudžiau, netriukšmavau, tad kodėl turėjau mesti gerti?“ – klausė Remigijus. Jis pripažino negalėjęs blaiviai mąstyti. Buvo praradęs šeimą, darbą. Jo gyvenimas buvo kasdienis gėrimas. Vyras buvo prasiskolinęs, tad teko rinkti butelius, raustis šiukšlių konteineriuose. Jo draugai buvo tokie pat alkoholikai, tad suprato, guodė ir skatino gerti. Visi seni pažįstami Remigijaus šalinosi, dar iš tolo pamatę jį pereidavo į kitą gatvės pusę.

Žmona pateikė prašymą skyryboms, teismo procesas įvyko be Remigijaus, nes jis tiesiog ten nenuėjo. „Atvežusi kvietimą į teismą žmona mėgino mane įkalbėti apsilankyti pas anoniminius alkoholikus. Tačiau nenorėjau ten eiti, nes man buvo gerai. Tada net nejutau, kai baigėsi žiema, atėjo vasara. Vaikščiojau su tais pačiais šiltais batais, striuke.

Man prasidėjo epilepsijos priepuoliai.
Žmonės rasdavo mane nukritusį gatvėje, kartais atsibusdavau ligoninėje“, – apie
sunkų gyvenimo periodą pasakojo Remigijus. Žmona vis dar mėgino gelbėti, tačiau
sunku padėti tam, kuris pagalbos nenori priimti. Kartą ji pasiūlė Remigijui
pareiti į namus ir nusiprausti. Vyriškis sugrįžęs rado raštelį: „Tegu padeda tau
Dievas, mes tavimi dar tikim“. Nors šie nuoširdūs žodžiai ir sužadino
prisiminimus apie šeimą, bet tai nepadėjo pasiryžti ir nueiti pas anoniminius alkoholikus.

Sugebėjo pakilti

Remigijaus žmona tikėjo, kad vyras dar gali pasveikti. Ji paprašė, kad AA draugijos nariai pasikviestų vyriškį į vasaros stovyklą, kurioje laiką leido anoniminiai alkoholikai ir jų šeimos nariai. „Jie mane apgaule nusivežė į stovyklą miške. Tada jie man atrodė labai keisti, nežinojau kur dingti. Aplink buvo vyrai, moterys, vaikai. Vakare mane ištiko dar vienas epilepsijos priepuolis. Aš pasidaviau ir pasakiau: „Darykit su manimi ką norit“. Tada prasidėjo antrasis mano gyvenimas“, – prisiminė Remigijus.

Nors pirmos dienos buvo itin sunkios, tačiau tada Remigijus pripažino esąs bejėgis. Jis vaikščiodavo į susirinkimus, vėl atgijo noras gyventi, bet mesti gerti dar neketino. Žmona jį priėmė į namus, nors niekas netikėjo, kad Remigijus gali pasikeisti. Pašnekovas prisiminė, kad iš pradžių buvo labai sunku ir tai tęsėsi beveik metus. Vyriškis su skausmu mena, kaip sunku buvo įgyti vaikų pasitikėjimą. „Kartą sūnaus pasiteiravau, kaip jam sekasi mokykloje, o jis paklausė, kur aš buvau septynerius metus“, – su ašaromis pasakojo Remigijus.

Kad ir kokie sunkūs buvo, tačiau praėjo pirmieji blaivybės metai. Po truputį grįžo artimųjų ir draugų pasitikėjimas. Kaip tikino pašnekovas, daugelis stebėjosi, kad jis pasikeitė ir tapo kitu žmogumi. Pagal AA dvylikos žingsnių programą gyvenantis Remigijus dabar randa jėgų gyventi blaiviai, jis negeria jau daugiau nei septynerius metus. Vyras stengiasi padėti tiems, kuriems sunku atsisakyti taurelės, kurie sugriovė savo gyvenimus. Remigijus gyvena su šeima, sukūrė savo verslą ir jaučiasi laimingas.

Ateina ir ne viską
praradusieji

Ne visi į AA draugiją kreipiasi tada, kai nieko nebeturi. Kristina (vardas pakeistas) prisipažino, kad ją lankytis susirinkimuose paskatino gėda, kaltė ir viduje susikaupę sunkūs išgyvenimai. Kristina alkoholio nevartoja keletą mėnesių, jai tai tik sunkaus kelio pradžia, tačiau šis pasiekimas jau padėjo atsikratyti gėdos ir baimės.

„Prieš ateidama į AA draugiją gyvenau jausdama skausmą, kankinausi. Mano gėrimai buvo gėdingi, negalėjau kovoti su mintimis, kurios kildavo per pagirias. Gyvenimas man neteikė malonumo. Gėrimas man buvo būdas praleisti laisvalaikį, tačiau jau pakėlusi pirmąjį stikliuką žinodavau, kas bus toliau. Tai baigdavosi daugiadieniais gėrimais, sunkiomis pagiriomis, jas lydėdavo skausmas, ašaros ir bejėgiškumo jausmas“, – išgyvenimais dalijosi Kristina.

Nuo paauglystės vartojusi alkoholį moteris prisimena, kad jai iš pradžių patikdavo gėrimų skonis, kad malonu buvo gerti, tačiau bėgant metams tai sukėlė chaosą jos viduje. Ji mėgino „užsikoduoti“, bet tai padėjo tik metams. Kristinos gėrimas aplinkiniams nebuvo akivaizdus, ji neprarado buto, šeimos, darbo, tačiau moteris neteko vidinės ramybės. Ji tikino nenorėjusi pripažinti, kad serga, aplinkiniai manė, kad jos gyvenimas puikus, bet taip buvo tik iš išorės. Kristina nuolat jautėsi pavargusi nuo gyvenimo su alkoholiu, tai nebeteikė jai džiaugsmo, tačiau nustoti gerti buvo labai sunku.

„Nuolat klausdavau savęs, kaip praėjo mano pastarieji santuokos gyvenimo metai. Turiu du šaunius vaikus, baisiausia, kad iš jų atėmiau daug gražių vakarų. Dažnai nesugebėdavau su jais bendrauti, jiems padėti, nes buvau apsvaigusi. Šie išgyvenimai man padėjo suprasti, jog turiu problemą“, – pasakojo Kristina. Moteris pripažino, jog tai privertė ją ieškoti pagalbos. Ji manė, kad yra stipri, tačiau tai būdavo tik tada, kai išgerdavo alkoholio. Dabar Kristina tikina, kad nori būti ir stipri, ir blaivi.

Moteris ne kartą buvo girdėjusi apie AA draugijos veiklą, bet reikėjo rasti jėgų, kad galėtų ten apsilankyti. Ji susirado informaciją internete ir vieną dieną ryžosi paskambinti. Kristina tikino nustebusi, kad jai palengvėjo, kai buvo padrąsinta apsilankyti susirinkime. „Kai paskambinau, man tarsi akmuo nuo širdies nukrito, tuo metu sunkiausia buvo sulaukti susirinkimo, nors jis vyko kitą dieną“, – prisiminė pašnekovė.

Sulaukė supratimo

AA Kristinai padėjo rasti jėgų bandyti atsisakyti priklausomybės nuo alkoholio. Nors ji į pirmąjį susirinkimą atėjo sugniuždyta, tačiau žinojo, kad šie žmonės jai gali padėti. „Sutikau tokių, kurie nebijojo žiūrėti į akis kitiems, jų žvilgsnyje nebuvo kaltės. Nustebau pamačiusi, kaip jie tarpusavyje juokauja, bendrauja, ir nesitikėjau, kad būsiu taip šiltai priimta. Kai man pasakė, kad galiu nieko nebijoti, nes viskas bus gerai – patikėjau. Jų žodžiuose nebuvo pasmerkimo, o tik supratimas“, – pirmuosius įspūdžius apie AA susirinkimą pasakojo Kristina.

Dabar Kristina keletą mėnesių nevartoja alkoholio ir džiaugiasi, kad vėl gali žiūrėti žmonėms į akis, nebijoti jų žvilgsnių. Žinoma, kartais būna sunku išlikti blaiviai, kartais jaučiama alkoholio trauka, tačiau yra vieta, kur moteris gali nueiti, pasakyti, ką išgyvena.

Kaip tikina pašnekovė, ji dabar jaučia, kaip pasikeitė santykiai šeimoje, sugrįžo ryšys su vaikais. Kristiną džiugina, kad darbe nebereikia bijoti, jog darbdavys, bendradarbiai pastebės pagirių požymius. „Tai mane palaiko ir verčia judėti į priekį. Žinau, kad dieną galiu pasitikti blaivi. Pagalbą, kurios ieškojau, radau“, – patenkinta moteris.

Remigijus ir Kristina džiaugėsi, kad nugalėjo visus išbandymus. Dabar jie gyvena švaria sąžine, nebijo būti pasmerkti. „AA susirinkimuose mes visi lygūs. Nesvarbu, ar čia ateina darbdavys, ar žmogus nuo konteinerių, pas mus nėra svarbi socialinė padėtis. Svarbu, kad asmeninis kiekvieno pavyzdys padėtų išlikti blaiviam“, – tikino Remigijus.

Atviras susirinkimas

Kai kurie nuo alkoholio priklausomi žmonės patyrė sunkių išmėginimų, kol suprato, kad svaigiųjų gėrimų būtina atsisakyti. Alkoholis privedė juos iki vagysčių, melo, išdavysčių. Jie buvo blogi darbuotojai, namuose tapo nebepakenčiami. Jais visiškai nebebuvo galima pasitikėti. Sergantieji alkoholizmu alino save dvasiškai ir fiziškai. Dabar daugelis jų gali pasigirti, kad nebevartoja alkoholio, kad tai jiems padėjo pasiekti AA draugija.

Kiekvienas, sutikęs nuo alkoholio priklausomą žmogų, gali jam padėti ir suteikti taip reikiamą informaciją apie AA veiklą. Bendradarbiauti su specialistais yra ir nuo pat pradžių buvo AA siekis. Svarbu stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą. Specialistai, kurie dirba su alkoholikais, turi tokį pat tikslą kaip ir anoniminiai alkoholikai – padėti žmogui nustoti gerti ir gyventi sveiką, produktyvų gyvenimą.

Atvirame susirinkime gali apsilankyti besidomintieji AA veikla. Vienintelė priedermė – neskelbti AA narių vardų. Telefonas pasitei-rauti (8-656) 11263.

Neringa Sirtautienė

Nuotr. Nuo alkoholio priklausomas žmogus gali prarasti viską
– šeimą, draugus, darbą, pinigus, garbę ir orumą.