Panevėžietė Teresė Giedrikaitė yra viena iš tų žmonių, kuriems ranką spaudė šalies prezidentas Valdas Adamkus. Lietuvos žydų genocido dienos minėjimo proga šiai moteriai buvo įteikti net du Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai už drąsą, sumanumą ir ryžtą. Nors toks įvertinimas skirtas ne pačiai T.Giedrikaitei, o jos tėvams – Juozui ir Emilijai Giedrikams po mirties, jų dukra džiaugiasi reikšmingu apdovanojimu.
Organizavo padėkos
akciją
Už tai, kad karo metais Vabalninke (Biržų r.) gyvenę J. Ir E.Giedrikai išgelbėjo jaunos žydų šeimos gyvybes, daug padėjo ir kitiems tos tautos atstovams, Panevėžio žydų bendruomenė gelbėtojų dukrai surengė padėkos popietę.
Joje bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas prisiminė skaudžią savo tautos praeitį, papasakojo suradęs dar vieną šiurpių įvykių liudininkę. 89 metų moteris panoro papasakoti tai, ką prisimena, parodė susirinkusiesiems filmą apie žydų gyvenimą.
T.Giedrikaitė tame renginyje buvo visų dėmesio centre. Jai įteikta gėlių, moters paprašyta dar kartą papasakoti apie savo tėvų patyrimą. G.Kofmanas pabrėžė: žydai labai vertina, kad Giedrikai, turėdami vos kelerių metų dukrelę, nepabijojo rizikuoti jos gyvybe ir gelbėjo pasmerktuosius mirti.
Ponia Teresė pasakoja: jai tebuvo kokie ketveri, kai Vabalninke karo metais žydai buvo varomi į getą, o paskui – sušaudyti. Kadangi jos tėvai labai gailėjo nelaimingųjų, progai pasitaikius, įmesdavo į važiuojančius jų vežimus maisto ryšulėlių, kartais padėdavo kitaip. Vieną jauną šeimą – ką tik vedusius Gertnerius – tėvai, pasak T.Giedrikaitės, slėpė nuo vokiečių savo namuose.
Neiškeitė į duoną
„Vieną naktį tėvelis susapnavo keistą sapną – pas jį atvažiavęs kažkoks gražus vyras su baltu arkliu ir liepęs: „Gelbėkis, Giedrikai“. Ryte, pamatęs, kaip basas žydas Chaimukas per sniegą buvo varomas į žydų kapus sušaudyti, tėvelis Gertnerius išsiuntė iš namų, nurodydamas, pas ką jie galėtų prisiglausti.
Tą pačią dieną pas mus pasibeldė vokiečių pakalikai. Prieš apieškodami visus namus, pagrasino sušaudysiantys ir tėvelius, ir jų slepiamuosius, jei juos ras. Bet nieko nepešė. Tiems išėjus, už kokio pusvalandžio grįžo sušalę, pavargę mūsų namuose besislapstę žydai. Jie nerado tų žmonių. Štai koks buvo laimingas atsitiktinumas ir reikšmingas sapnas! Jei ne jis, aišku, kaip viskas būtų pasibaigę“, – pasakojo T.Giedrikaitė.
Tą naktį, anot panevėžietės, Gertneriai pernakvojo tvarte su gyvuliais, o rytą jos tėvai surado gerų žmonių, kurie sutiko besislapstančiuosius nuvežti į Geležius, kur jie prabuvo visą pavojaus laiką.
Pašnekovė nesistebi, kad dauguma jaunų žydų, vedami į mirtį, bruko jos tėčiui savo daiktus: pinigus, laikrodžius ir pan. Jie jautė dėkingumą. Panevėžietė tvirtina: jos tėtis nepriėmė nei žydų duodamų daiktų, nei pinigų. Tik vienam iš jų pavyko įbrukti laikrodį ir du auksinius pinigėlius.
Tų dovanotų daiktų J.Giedrikas neišleido net Sibire, nors už juos būtų galėjęs nusipirkti ne vieną kilogramą duonos. Grįžę į Lietuvą panevėžietės tėvai laikrodį ir auksinius pinigėlius, kaip relikvijas, atidavė bažnyčiai.
Nuo Sibiro
neišsigelbėjo
Su Gertneriais Giedrikai vėliau, pasak jų dukters, visą laiką palaikė ryšį. Moteris prisimena, kaip ji pati nuvykdavo pasisvečiuoti toje šeimoje Kaune, gaudavo pinigų, kad apsilankytų kine.
Tačiau pinigus ji sako išleisdavusi bilietui į Muzikinį teatrą. Seniesiems Gertneriams mirus, panevėžietės draugystė tęsėsi su jų sūnumis. Dabar šie gyvena Amerikoje.
Pasakodama apie 1975-aisiais mirusius savo tėvus, ponia Teresė pažymi, kad jos artimiausių žmonių gyvenimas buvo be galo sunkus. Nors tėvas, gavęs iš dėdės šipkartę, o mama, sulaukusi jos iš brolio, labai jauni išvyko laimės ieškoti į Ameriką, ten jos nerado. Vienas dirbo seifų fabrike, kita – siuvykloje. Abu susipažino Čikagoje, prie Šv. Kazimiero ligoninės, kur mama parduodavo loterijos bilietus.
Kai pašnekovės gimdytojai tuokėsi, jos tėvas jau turėjo pasistatęs Amerikoje trijų aukštų namą. Tačiau abu labai ilgėjosi Lietuvos, todėl į ją prieš karą grįžo.
Panevėžietė tvirtina, kad savame krašte tėvams nebuvo lengva, o ir gyveno čia neilgai.
Kai T.Giedrikaitei buvo 11 metų, lentpjūvę ir malūną turėjusi jos šeima buvo išbuožinta ir ištremta į Sibirą. Tėvams nepadėjo net tai, kad jie slaugė ir nuo mirties išgelbėjo fronte sunkiai sužeistus du aukšto rango rusų kariškius, juos lankydavo pats generolas G.Žukovas. Pasveikę rusai kvietė Giedrikus kartu su jais važiuoti į Maskvą, žadėjo aprūpinti butu, tačiau šie atsisakė. Paskui iš Maskvos ponios Teresės tėvai yra gavę padėkos laiškų, bet jie buvo atimti. Taigi ir paprašyti šių žmonių, kad išgelbėtų nuo Sibiro, nebebuvo galimybės.
Sibire praleidus septynerius metus ir grįžus, Giedrikams nė kiek nepalengvėjo. Tėvui pritrūko tik metų iki darbo stažo, kad gautų valstybės pensiją. Mama jos irgi neužsitarnavo, todėl dukrai teko vienai išlaikyti senus savo gimdytojus.
Vaizdus susapnuoja
T.Giedrikaitė prisipažįsta visą gyvenimą svajojusi apie dailės studijas. Net gyvendama Sibire buvo parašiusi prašymą stoti į Irkutsko dailės mokyklą. Tačiau į ją tuo metu galėjo patekti tik to miesto gyventojai.
Tik įsidarbinusi Panevėžyje T.Giedrikaitė turėjo progą būti dailės studijos nare. Gražiai piešianti moteris atsidėti menui negalėjo, nes reikėjo užsidirbti duonai.
Panevėžietė guodžiasi, kad jai nors sekėsi floristika.
Būdama savamoksle puokščių modeliuotoja, nusipelniusių tėvų dukra turėjo galimybę dalyvauti rudens gėrybių parodose ir jose skinti laurus. Jos puokštės yra pasiekusios net Maskvą.
Ponia Teresė teigia: jos gyvenime buvo ir yra keistų dalykų. Sapnas jai yra išpranašavęs mamos mirtį. Vakare atsigulus prisisapnuoja ir gražūs gamtos vaizdai, šiais reginiais moteris tvirtina pasinaudojanti kurdama puokščių kompozicijas. Jai sekasi ir apželdinti sodybas, jei kas nors iš pažįstamų paprašo.
Ponia Teresė be galo dėkinga ne tik už tėvams skirtą apdovanojimą. Moteris džiaugiasi, jog miesto Savivaldybės vicemeras Petras Luomanas pasirūpino, kad ji į Vilnių atsiimti apdovanojimo būtų nuvežta automobiliu.
Žydų bendruomenės surengtoje padėkos popietėje dalyvavęs vicemeras pasakė nemažai šiltų žodžių tiems, kurie prisidėjo gelbstint kitus žmones.
Pasak P.Luomano, kiekvienas, kad ir kokios tautybės ar odos spalvos būtų, yra žmogus. Kiekviena religija, kokia ji būtų, apie žmogiškumą kalba tą patį.
Kad vicemeras, tvirtindamas, jog žmonija eis į priekį tiek, kiek sugebės savyje užmušti žvėrį, yra teisus, pritaria ir ponia Teresė. Jos manymu, tik tikėjimas jos tėvams padėjo gyvenimą nugyventi gražiai ir prasmingai.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Nors Juozui ir Emilijai Giedrikams
tik po mirties įteikti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai, jų dukra be galo džiaugiasi
tokiu tėvų gerumo įvertinimu.
