Pastebėjo išsipūtusią
kišenę
Gyvenimą savo noru baigusio svėdasiškio artimieji kartu su velionio kostiumu sanitarams patys to nežinodami atidavė ir daugiau nei trylika tūkstančių litų. Giminaičiai buvo priblokšti, kai iš morgo mirusįjį parvežę laidotuvių įmonės darbuotojai įteikė ir solidžią pinigų sumą.
Pinigus švarko kišenėje aptikęs M.Riomerio teismo medicinos instituto Panevėžio ekspertizės skyriaus sanitaras Jonas Bartulis net neabejoja: kiekvienas jo vietoje būtų pasielgęs taip pat – sąžiningumas yra svarbiausia kasdien susiduriančiųjų su mirtimi savybė.
Gyvenimą kilpoje savo namuose spintoje baigusį Anykščių rajono Svėdasų miestelio 31 metų gyventoją Vytautą K. Panevėžio teismo medicinos ekspertams atvežė viena laidotuvių firma. Mirusiojo artimieji buvo įdėję ir kostiumą velioniui.
Šarvojimui skirtas švarkas ir sukėlė sanitaro įtarimą.
„Mano darbas priimti mirusiuosius, apžiūrėti kišenes, suregistruoti jų daiktus. Šį kartą įtarimą sukėlė, kad, matyt, nebenaujo, gal kokiai progai pirkto kostiumo kišenė išsipūtusi“, – „Sekundei“ pasakojo J.Bartulis.
Kišenėje slypėjo mirusiojo artimiesiems paliktas atsisveikinimo raštelis, reklaminė knygutė apie maisto papildus ir į ją sudėti pinigai 500, 200, 100 bei 50 litų kupiūromis – iš viso 13400 litų.
Galėjo ir nesužinoti
Pasak J.Bartulio, matyti, kad žmogus buvo tvirtai apsisprendęs pasitraukti iš gyvenimo ir paskutinį kartą pasirūpino savo šeima. Tačiau jei ne sanitaro sąžiningumas, nelaimės priblokšti artimieji apie solidų palikimą galėjo taip ir nesužinoti. Pažinojusieji velionį yra teigę, jog Vytautas K. ruošęsis pirkti automobilį, jam ir taupęs pinigus.
Kiek rasta pinigų, buvo surašyta registracijos žurnale. Tačiau apie juos pirmoji sužinojo ne žmona, o policija.
„Kas ten žino, iš kur tie pinigai. Sakau, o gal čia kas nors ten ne taip, reikia pranešti pareigūnams“, – apie savo sprendimą pasakojo J.Bartulis.
Pinigai iš ekspertų buvo perduoti vėl tai pačiai laidojimo firmai, atvažiavusiai paimti mirusiojo. Dešimt metų sanitaru dirbantis vyriškis tokią stambią sumą pas mirusįjį rado pirmą kartą, tačiau pinigai velionių kišenėse – ne retenybė. Sanitaras pamena, kad eismo įvykyje mirtinai sužalotos senutės palto kišenėje buvo aptikta 800 litų.
„Gal karvę buvo ką tik pardavusi?“ – svarstė sanitaras.
Vietoje padėkų –
priekaištai
Dažniausiai netikėtai mirusiuosius – žuvusius, nusižudžiusius – pirmieji apžiūrintys teismo medicinos ekspertai surenka raktus, pinigines, pilnas kortelių ir dažniausiai – iki šimto litų, cigaretes, degtukų dėžutes, žiebtuvėlius, moterišką kosmetiką, mobiliuosius telefonus.
Tiesa, su pastaraisiais kyla daugiausia rūpesčių. Dėl jų J.Bartuliui yra tekę tapti netgi įtariamuoju ir turėti reikalų su policija. Tragiškai žuvusių dviejų iš Vilniaus į Panevėžį važiavusių statybininkų giminaičiai, kišenėje neaptikę telefono, radę, jų nuomone, per mažai pinigų, kaltės šešėlį metė J.Bartuliui. Policijos pareigūnų atliktas tyrimas nuo sąžiningo sanitaro nuplovė dėmę – netektį išgyvenusių artimųjų įtarimai nepasitvirtino.
„Padėkų nesulaukiame – tik priekaištų. Kažkodėl yra manančių, kad jei mirusįjį ekspertizei atvežė su žiedais, papuošalų jau nebeatgaus“, – stebėjosi tokia nuostata sanitaras.
Atsisveikinimo laiškų
nepalieka
Nors mirusieji vyriškiui – jau kasdienybė, tačiau susitaikyti su mirtimi, pasak jo, neįmanoma. Sunkiausia priimti į morgą atvežtus savižudžius. J.Bartulis bando suvokti, kas galėjo jauną žmogų pastūmėti tokiam drastiškam žingsniui, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau jam rasti atsakymus.
Pašnekovo nuomone, prieš gerą dešimtmetį iš gyvenimo pasitraukti paskatindavo neviltis netekus darbo. Prieš tiek laiko žlugus statybų bendrovei, kurioje darbavosi ir pats J.Bartulis, net aštuoni jos darbuotojai, likę bedarbiais, kaip paskutinio išsigelbėjimo nuo jiems pernelyg žiaurios pasirodžiusios kasdienybės griebėsi savižudybės.
„Bet dabar darbą susirasti, ypač vyrams, juk nebesunku, o Lietuva vis tiek pirmauja Europoje pagal savižudybes“, – stebėjosi sanitaras. Jo nuomone, dabar turbūt dažniausia priežastis, pastūmėjanti ranką pakelti prieš save, – alkoholizmas.
Nors, anot jo, jauno žmogaus mirtis visada labiau sujaudina, tačiau vyriškiui įstrigo kilpoje gyvenimą baigti nusprendusi apie 80 metų senutė. Paliktame atsisveikinimo raštelyje moteris savo žingsnį aiškino dėl sunkios ligos nebeįmanomais kentėti skausmais.
Mirties paslaptį galinčius padėti atskleisti raštelius, kaip pažymėjo J.Bartulis, palieka labai mažai savižudžių. Per darbo dešimtmetį jam yra tekę surasti tik porą. Galbūt savo noru išėjusieji laiškus artimiesiems palieka namuose, o gal akistatoje su mirtimi sunku besurasti prasmingų žodžių.
Mirčiai abejingų nėra
Nepamiršta J.Bartulis ir senuko, kurio mirtį taip pat gaubia paslaptis. Pavasarį su kolegomis iškviestas paimti Lėvens išplukdyto, dumblių jau sudarkyto kūno, sanitaras apstulbo: prieš pusmetį, grįždamas į Panevėžį iš Subačiaus, šį iš matymo pažįstamą, netoli morgo gyvenusį senuką matęs jau vakare einantį kelkraščiu iš Vaivadų Paliūniškio link. Tada dar nusistebėjęs, kur tokiu laiku pėsčiomis gali traukti senas žmogus.
Nuo tada jo niekas nebematė. Gali būti, kad vyriškis tuomet ir leidosi į kelią paskutinį kartą panoręs pareiti į gimtinę.
Visko mačiusį J.Bartulį ypač sukrėtė maždaug aštuonerių metų berniuko mirtis – vaikas nuskendo įlūžus Nevėžio upės ledui. O 20-25 metų jaunuolių žūtis vyriškį visada priverčia krūptelėti ir pagalvoti apie tokio amžiaus savo vaikus.
J.Bartulį stebina aplinkinių nuomonė, esą tokį darbą dirbantys žmonės prie visko pripratę ir jų niekas nebejaudina.
„Nuvažiavus į įvykio vietą paimti ne prieš dieną mirusiojo būna toks kvapas, kad neduok Dieve. Ai, sako, jūs gi pripratę. Kodėl mes turėtume nebeužuosti, jei net kaimynai iš buto sklindantį dvoką pajunta?“ – kalbėjo pašnekovas.
Tačiau net esant tokioms sąlygoms J.Bartulis kitos darbo vietos neieško, nors, kaip pajuokauja, atidirbo jau dvi kadencijas, galvojant, kad vienoje darbovietėje patariama užsibūti ne ilgiau nei penkerius metus.
Vagina nepagrįstai
Statybininko profesiją turintis vyriškis, užsidarius jo darbovietei, dirbti į morgą atėjo metus išbuvęs bedarbiu.
„Iš pradžių karstus pamačius šiurpuliukai per kūną ėjo, bet paskui pripratau. Netgi čia dirbančios moterys prie tokių vaizdų pripranta“, – pasakojo sanitaras. Tačiau, anot jo, su mirtimi susitaikyti neįmanoma, gal tik kitaip į ją pradedi žvelgti – kaip į neišvengiamybę.
„Čia – mūsų autoritetas, labai geras žmogus“, – J.Bartulį gyrė kolegos. Tokiu sanitaru neslėpė besididžiuojantis ir jo viršininkas – skyriaus vadovas Rimantas Krivickas.
„Šiais laikais sąžiningas žmogus gal ir stebina, kartais net kvailiu pavadinamas. Tačiau mirties akivaizdoje neturint sąžinės neįmanoma dirbti“, – teigė R.Krivickas.
Viršininkas neslėpė turėjęs įtarimų dėl kai kurių savo pavaldinių, tačiau tokie žmonės „atsibarstė“.
Savo pavaldiniais visiškai pasitikintis R.Krivickas teigė ir į J.Bartulio poelgį reaguojantis ramiai. Pačiam viršininkui taip pat yra tekę rankose laikyti pas mirusiuosius rastas tūkstantines sumas. R.Krivickas pamena pas du žuvusiuosius avarijoje prieš keletą metų radęs po 10 tūkstančių litų – abu važiavo pirkti automobilių.
„Anksčiau, kai turgaus prekeiviai su krepšiais į Gariūnus važinėdavo ir mokėjimo kortelių nebuvo, pinigų dažnai rasdavome. Dabar – jau retai“, – „Sekundei“ pasakojo R.Krivickas.
Anot jo, J.Bartulis – ne vienintelis, ant kurio buvo kritęs vagystės šešėlis.
„Mobilieji iš įvykio vietos dažnai dingsta, o mes būname apkaltinami. Bet policija dar niekada nėra nustačiusi mūsų kaltės. Gerai bent jau, kad dabar reklamose pradėta rodyti, kaip toli per avariją daiktai lekia. Jie skrenda ir 50-60 metrų, gal žmonės tai supras“, – vylėsi R.Krivickas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. J.Bartulio žvilgsnis į velioniui
paruošto švarko kišenę buvo lemtingas – joje buvo solidi pinigų suma.
