Nors panevėžietis geografijos mokytojas Aloyzas Koncė Mykolo Karkos vidurinėje mokykloje skaičiuoja jau 15 metų, save jis laiko tik naujoku toje įstaigoje. Per gyvenimą išbandęs ne tik pedagogo, bet ir statybininko duoną, 54 metų mokytojas save dabar įsivaizduoja tik mokytojo kėdėje.
Laimėjimu
nesididžiuoja
Geografas prisipažįsta kartais pamąstantis : „ar ne velnias gi nešė mane į tą galerą?“ Tačiau mokytojo veiklos dinamiškumas, būtinybė domėtis viskuo, o ir pripratimas „kariauti“ su mokiniais nugali visas neigiamas mintis.
„Mokytojas – ne profesija. Tai – pašaukimas. Atrodytų, esant dabartinėms sąlygoms mokyklose visi pedagogai turėtų išsibėgioti. Tačiau jie vis dar laikosi. Kai pagalvoji, darbo yra visur, bet ne visur gali būti tinkamas“, – mąsto mokytojas.
A.Koncė savęs nelaiko nei išskirtiniu, nei labiau nei kiti nusipelniusiu pedagogu. Jo manymu, įstaigoje yra kur kas labiau vertų dėmesio žmonių nei jis.
Tačiau prakalbus apie tai, jog mokiniai jį laiko vienu iš mylimiausių mokytojų, jog jo portretų pripiešiama daugiausia, kai vaikai gauna užduotį atvaizduoti labiausiai mėgstamą pedagogą, geografas kukliai nutyla ir pajuokauja: „Gal mane lengviausia nupiešti?“.
Save pašnekovas laiko gana užsiėmusiu žmogumi, tačiau ne viską, kuo užsiima, linkęs atskleisti.
Kad yra mokyklos Tarybos pirmininkas, kad prijaučia konservatoriams ir gyvena kaime, ponas Aloyzas neslepia. Prisipažinimą, jog kartu su žmona Regina, kuri irgi yra pedagogė, lanko suaugusiesiems skirtas šokių repeticijas, kad turi gyvulių ūkį bei visai neseniai dar važinėjo su senutėliais „Žiguliais“, pasakoja nenoriai. Ir žinia, jog geriausiai rajone išlaikė praėjusią savaitę surengtą Konstitucijos egzaminą, A.Koncė nesididžiuoja.
Vyriškis prisipažįsta padaręs vieną klaidą – suklupęs ties klausimu apie referendumą. Ir ne todėl, kad šio dalyko nežinojo, o todėl, kad neįsigilino į klausimą. Dėl kelionės į finalinį egzaminą mokytojas sako nesijaudinantis.
Norėjo būti mokslininku
Istorija pedagogas sako visada domėjęsis. Netgi baigęs tuometę Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą tvirtina svarstęs, istoriku ar geografu būti. Pastaroji sritis, anot pašnekovo, nugalėjo tik todėl, kad labai norėjosi keliauti, pamatyti pasaulio. O iš tikrųjų sovietiniais metais „nuskilo“ tik Baltijos jūros pakrantėmis paplaukioti.
Geografijos specialistas patikina: jo pasirinkta sritis yra pakankamai sunkus mokslas. Kai nuvykęs studijuoti į Vilniaus universitetą pirmą kartą pamatė paskaitų tvarkaraštį, prisipažįsta buvęs apimtas šoko: per savaitę tebuvo įrašytos dvi geografijos paskaitos. Visos kitos – sunkūs tikslieji mokslai.
A.Koncė pasakoja, jog baigus universitetą jam labai norėjosi būti mokslininku. Tačiau metus paragavęs tos duonos, suprato, kad už 70 rublių algą bekurdamas mokslą gali ir badu numirti. Tuomet nusprendė pamokytojauti.
Antroji pono Aloyzo darbovietė buvo Jotainių mokykla. Bet skleisti sovietinę ideologiją joje mokytojui nebuvo priimtina, tad po metų mokytojavimo sako nusprendęs atsisakyti.
Paklausus, o kas buvo paskui, pašnekovas atsako:
„O paskui išėjau dirbti į statybas. Ten praleidau 12 metų. Dirbau dantis sukandęs ir kai atėjo Nepriklausomybė, supratau, jog reikia grįžti į mokyklą. Žinoma, pirmieji metai buvo nelengvi“.
Norėtų recepto
Po truputį A.Koncei pavyko įgyti mokinių pasitikėjimą, bet, nepaisant šito, įsitikino, jog mokykloje dirbti nelengva ir dabar: mokytojai šiais laikais turi mažiau teisių nei mokiniai. Mokinys, anot pedagogo, mokytoją gali pasiųsti „ant trijų raidžių“, o tu jo net pabarti negali. Štai todėl mokytojai ir nebeatlaiko, pasitraukia iš mokyklų.
Panevėžietis mano, jog šiais laikais užsitarnauti mokinių ir jų tėvų pagarbą neužtenka vien geru darbu. Pagarba dabar įgyjama pagal tai, kaip tu esi vertinamas visuomenėje, kiek uždirbi.
Mokytojo profesiją geografas lygina su aktoriaus: kaip aktorius vaidina prieš žiūrovus, taip mokytojas turi sugalvoti įvairiausių būdų, kad patrauktų į savo dėstomą dalyką ir į save mokinių dėmesį. Tik aktoriai, pasak pašnekovo, yra žinomi bei garbinami, o pedagogai už tai nebesulaukia jokios pagarbos.
Pasidomėjus, kaip mokytojui pavyksta susikalbėti su sunkiau auklėjamais vaikais, ypatingo recepto jis sako negalintis pateikti. Atvirkščiai, pats mielai norėtų pasimokyti taktikos iš tų kolegų, kurių pamokose gali girdėti, kaip musė zvimbia.
Ir vis dėlto geografijos specialistas tvirtina mėgstantis nuo pat pirmos pamokos įvesti griežtesnę tvarką. O tada, kai su moksleiviais jau pavyksta susikalbėti, jiems leidžia laisviau elgtis pamokoje.
„Vaikai labai greitai išsiaiškina, kurio mokytojo pamokoje gali patriukšmauti, o kurio – ne. Jau iš pradžių matyti: arba tau pavyks įvesti tvarką, arba nepavyks. Būna, kad ir nepavyksta“, – neslepia mokytojas.
Atsiprašyti nebijo
Vienuoliktokų auklėtojas yra turėjęs sunkiau auklėjamą klasę, kuri specialiu principu buvo organizuota. Pedagogas mano, jog pabandyti gerai besimokančiuosius atskirti nuo triukšmadarių verta: tuomet norintiesiems rimtai mokytis padaužos netrukdo ir pirmiesiems nereikia ieškoti kitos mokyklos.
Į klausimą, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti mokytojas, ponas Aloyzas atsako, jog griežtumu, reiklumu, taip pat pagarba vaikams. Mokytojas prisipažįsta, kad kartais jam pasitaiko pasikarščiuoti, taip pat, kaip ir atsiprašyti už tai mokinių. Pastebėjus, jog retai galima išgirsti, kad mokytojas atsiprašytų mokinio, A.Koncė nusistebi:
„O kas čia tokio. Manau, ir kiti pedagogai taip elgiasi. Juk kepurė dėl to nenukris, jei pasakysi vaikui, kad pasikarščiavai ir paprašysi, kad jis nepyktų“, – teigia pašnekovas.
„Žiguliais“ nebevažinėja
Po pamokų mokytojas tvirtina esąs ne mažiau užimtas nei mokykloje. Jis sako užsiimantis viskuo po truputį: ūkiu, šokiais, partine veikla ir pan. Šokti teigia, matyt, nusprendęs todėl, kad jaunystėje nebuvo tam laiko. O ūkyje pats mėgsta rūpintis viskuo – net ir karvę moka melžti.
Dėl to, jog keletą metų į darbą važinėjo „Žiguliais“, geografas nemato nieko ypatingo. Tik mokiniams dėl to būdavo didelė atrakcija. Kai ponas Aloyzas pavargo kiekvieną kartą atsakinėti, kad sovietinių laikų automobiliu važinėja dėl to, jog šeimoje yra net 3 studentai ir nėra pinigų geresnei mašinai, įsigijo naują.
Beje, priduria mokytojas, „Žiguliai“ buvo labai puikus automobilis. Jis beveik negesdavo. Pedagogas tvirtina turėjęs ir volgą, ir moskvičių, tik zaporožečio nebuvo įsigijęs.
A.Koncės tvirtinimu, mokytojas niekada Lietuvoje negyveno turtingai, todėl blogai, kai žmonės vertinami pagal tai, kokiu automobiliu jie važinėja.
„Tai tokia smulkmena… Kuo „Žiguliai“ blogesnė mašina už dabartines. Ar ji nenuveža, kai reikia, iš taško A į tašką B?
Neturiu godumo jausmo. Kaip sakė Šopenhaueris, visos blogybės kyla dėl turto. O mano turtas yra šeima. Argi aš neturtingas – turiu net keturis vaikus“, – pasidžiaugia didžiausiu savo turtu pedagogas.
Ar ilgai dar ketina mokytojauti, pedagogas sako nežinantis. Jis pašmaikštauja: jei nebus išrinktas į Seimą, turbūt dar mokytojaus.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Geografijos mokytoją Aloyzą Koncę
dauguma mokinių myli ir vertina ne tik už suteikiamas žinias, bet ir mokėjimą
bendrauti.
