Vaistinių tinklo savininko panevėžiečio Teofilio Barauskio šeima vis dar gyvena laukimu. Prieš savaitę tragiškai žuvusios jų devyniolikmetės dukters Kristinos kambarys dar atrodo taip, tarsi mergina būtų ką tik išvykusi į Vilnių ir po savaitės paskaitų vėl turėtų sugrįžti. Tik palaidoję šeimos pagrandukę artimieji suprato nelaimę pranašavusius, tačiau iki jos nereikšmingus atrodžiusius lemties ženklus.
Žuvo akimirksniu
Mažiau nei savaitei tepraėjus po devyniolikmetės Kristinos žūties Barauskiai su savo skausmu neliko vieni – nelaimės priblokštai šeimai dar plaukia užuojautos, pagrandukės netekusių tėvų namų dar nepalikusios vyresniosios dukros. Kol kas visiems sunku patikėti, kad Kristina šį savaitgalį iš paskaitų Vilniuje nebesugrįš.
Prieš savaitę, praėjusį penktadienį, merginos gyvenimas nutrūko būtent skubant namo iš sostinės.
Tądien apie 21 valandą šalia kelio Vilnius-Panevėžys ties Krikštėnais Ukmergės rajone žmonės pastebėjo laukuose automobilio šviesas. Ant kelio tysojo didžiulis negyvas briedis.
Atvykę medikai automobilį vairavusiai Kristinai padėti nebegalėjo. Tėvus guodžia nebent tai, kad tragišką lemtį kelyje pasitikusi jų dukra nesikankino – mašinai susidūrus su stambiu briedžiu devyniolikmetė žuvo iš karto nuo smūgio į galvą, net nespėjusi patraukti kojos nuo greičio pedalo.
Tragedijos vietoje ilgokai mirkčiojo jos mobilusis telefonas – tarsi blogos nuojautos vedamas tą vakarą be perstojo merginai skambino Panevėžyje jos grįžtančios laukiantis draugas. Kol galų gale kitame laido gale vietoj mylimosios išgirdo pareigūnės balsą, pranešusį stingdančią žinią: Kristina morge.
Jos tėtis, kelių vaistinių Panevėžyje savininkas Teofilis Barauskis, neabejoja praėjusių metų gruodį vairavimo pažymėjimą įgijusios dukters įgūdžiais. Pasak jo, bet kas, pažinojęs K.Barauskytę, patvirtintų, kad nuo 15-os metų prie vairo sėdusi mergina iš tiesų turėjo gabumų vairuoti.
Tėvai net svarstė studente tapusiai jaunylei nupirkti mašiną, tačiau kol kas dukra važinėjo mamos automobiliu.
Jaunai merginai mirtinais spąstais tapęs kelio ruožas paženklintas ne viena nelaime. Atėjusieji paskutinį kartą atsisveikinti su Kristina gedintiems artimiesiems vieni per kitus pasakojo tragedijomis vos nesibaigusius nutikimus: vienos Panevėžio verslininkės sūnus toje pačioje vietoje vos spėjo sustabdyti mašiną priešais ant kelio ramiai stovintį briedį, kitai moteriai ten pat susidūrus su laukiniu gyvūnu už mašinos remontą teko pakloti 22 tūkstančius litų.
Kristinos žūtis – ne pirmoji jauno žmogaus netektis Barauskių giminėje. Tokį pat skausmą turėjo ištverti ir T.Barauskio brolis, prieš kone dvidešimt metų posūkyje į jų žigulius įsirėžus girtam vairuotojui.
Žvėrį prisišaukė pati
T.Barauskis teigia paprastai nujaučiantis artėjančias šeimos negandas, tačiau šį kartą nė vienam iš Kristinos artimųjų nuojauta nekuždėjo apie užgriūsiantį skausmą. Tik merginos mama Vida Barauskienė su nerimu laukė sutemose namų link važiuojančios dukters. Dukrai pradėjus studijuoti Vilniuje mama ne kartą prašė Kristinos neskubėti namo penktadieniais po paskaitų – verčiau palaukti kitos dienos, kad tik nereikėtų vairuoti sutemus. Tačiau prie šeimos prisirišusią merginą traukė namai. Be to, penktadieniais kartu su ja iš sostinės į Panevėžį skubėdavo trys draugės, taip pat studentės. Tik tragiškąjį vakarą lemtis lyg tyčia pakoregavo merginų planus: tąkart, kaip įprasta turėjusios kartu važiuoti dar kelios draugės, paskutinę minutę pasiliko Vilniuje.
Po žūties artimieji pradėjo įžvelgti ir daugiau nuostabą keliančių pranašiškų, tačiau iki tol nereikšmingais laikytų ženklų.
T.Barauskiui dabar kraupu prisiminti vos kelios dienos iki nelaimės vykusį pokalbį su Paįstrio bažnyčios klebonu. Grožėdamasis jaukiomis Paįstrio kapinaitėmis tąkart ponas Teofilis užsiminė dvasininkui atvyksiąs, kad užsisakytų ateičiai vietą kapinėse. Nepraėjus nė savaitei T.Barauskis atvažiavo pas kleboną prašyti vietos kapui, tik jau turėdamas ką laidoti.
Į Kristinos laidotuves suvažiavę artimieji, susiruošę miegoti žaislų ir pagalvėlių pilname merginos kambaryje, liko šokiruoti atidengę antklodę – po ja gulėjo pliušinis briedis. Iki tol pagrandukės, matyt, mylimo žaislo niekas iš namiškių nebuvo pastebėjęs. Taip pat kaip ir Kristinos kadaise pakabinto termometro su briedžio atvaizdu.
„Atrodo, tarsi ji tą žvėrį būtų prisišaukusi“, – išsitaria dvylika metų už šeimos jaunylę vyresnė jos sesuo Loreta.
Nustebti verčia ir mįslingas įvykis pastarosios namuose. Jau po Kristinos žūties tvarkyti ateinanti moteris betriūsdama išgirdo skambutį prie durų, tačiau už jų buvo tuščia. Nieko nepastebėta nei aplinkui namą, nei į sodybą vedančiame kelyje.
Atrodytų, tarsi pati Kristina būtų atėjusi atsisveikinti su sesers namais, kuriuose buvo dažna viešnia.
„Dabar daug kas keistai atrodo“, – pastebėjo T.Barauskis.
Planai pasikeitė per
vakarą
Pasak Loretos, jaunylė sesuo trykšte tryško noru gyventi. Ir labai bijojo mirties. Prieš porą mėnesių mirus močiutės seseriai ji net neišdrįso prisiartinti prie karsto.
Pažinojusieji Kristiną prisimena kaip išskirtinę šeimoje. Jos tėtis ir vyriausioji sesuo Loreta – farmacininkai, mama ir Anglijoje su šeima gyvenanti Gintarė – odontologės. Tačiau jaunylė savęs baltu chalatu neįsivaizdavo.
Pasak T.Barauskio, dukters sena ir labai didelė svajonė buvo tapti gide. Tai veikiausiai pagimdė nesibaigiančios kelionės. Į pirmąją kelionę po Bulgariją su tėvais ji leidosi tebūdama penkerių ar šešerių. Per trumpą savo gyvenimą mergina suspėjo aplankyti Egiptą, Turkiją, Tunisą, Kroatiją, Suomiją, kitas šalis. Iš jų sėmėsi ne tik vienadienių įspūdžių – traukė pažinti jas giliau. Tačiau praėjusią vasarą K.Barauskytės ateities planai pasikeitė per vieną vakarą, viešint pas seserį Anglijoje, pabendravus su jos darbdavio – odontologijos klinikos savininko žmona teisininke. Į 12 klasę mergina sugrįžo skatinama svajonės studijuoti teisę.
Ir taip gerai besimokiusi Kristina visas jėgas sutelkė savo tikslui pasiekti. Pasak tėčio ir vyriausios sesers, jai nerūpėjo triukšmingi vakarėliai, diskotekos. Ir nors turėjo nemažai draugų, tačiau pasistengdavo rasti laiko įsigilinti į save, pasinerti į vienatvę su knyga rankose, prisėsti prie pianino, piešti ar dainuoti. Talentinga mergina, kurį laiką muzikinius gebėjimus lavinusi pas dainavimo profesionalus, žavėdavo aplinkinius savo balsu – jos dainos skambėjo per sesers vestuves, tėvų bendro gyvenimo trisdešimtmetį. Artimieji pamena Kristiną besidomėjusią dar viena meno sritimi – fotografija.
Vieną stipriausių Panevėžyje 5-ąją vidurinę mokyklą K.Barauskytė baigė pasiekusi 9,8 balo vidurkį. Tik žingsnelio trūko, kad iš mokyklinio suolo ji būtų išlydėta su pagyrimu.
Butu nespėjo
pasidžiaugti
Ambicingos ir sugebančios pasiekti tikslą merginos troškimams, atrodo, buvo lemta pildytis: įstojo į teisės studijas M.Riomerio universitete, netrukus turėjo įsikurti Vilniuje nuosavame būste.
Mokslo metus sostinėje panevėžietė pradėjo glausdamasi pas draugę studentų bendrabutyje, tačiau jau netrukus turėjo persikraustyti į tėvų už paimtą paskolą nupirktą vieno kambario butuką. Mergina nespėjo nė apsidžiaugti tokia dovana – su tėčiu naują būstą apžiūrėjo tik tragedijos išvakarėse.
Nors Kristinai tebuvo devyniolika, tačiau T.Barauskis neabejoja, kad dukra didmiestyje nebūtų prapuolusi. Mergina jau seniai išmoko savarankiškai planuoti biudžetą. Užuot kas dieną dalijęs po kelis litus, tėtis dukrai atskaičiuodavo pinigus visam pusmečiui. Kristina sugebėdavo savo išlaidas suplanuoti keliems mėnesiams į priekį.
Ir paskutinėmis gyvenimo dienomis merginos piniginėje turėjo šiugždėti bent keli šimtai litų. Tačiau iš nelaimės vietos paslaptingai dingo ne tik pinigai, bet ir jos vairuotojo pažymėjimas.
Patraukdavo meilumu
Kristinai išėjus į Amžinybę artimieji pasiges jos lipšnumo. Per devyniolika jai likimo skirtų metų tėtis nepamena nė vienintelio kartelio, kad dukra iš namų išeitų neatsibučiavusi su namiškiais. Ypač artimi santykiai ją siejo su Anglijoje gyvenančia vidurine seserimi – jų susitikimus ir išsiskyrimus lydėdavo ilgi apsikabinimai. Netgi valdingesnio būdo ir dalykiškesnei vyriausiai Loretai pagrandukė savo meilumu pakeldavo nuotaiką.
Artimieji prisimena: jaunylei labai patikdavę, kai glostydavo jos ilgus plaukus. Tėčiui nieko kito nelikdavę, kaip tik patenkinti dukters norus, kai ši meiliai prisiglausdavusi paprašydavo paglostyti.
Seseriai Loretai liko giliai įstrigęs paskutinis atsisveikinimas su Kristina. Sekmadienį jaunylę išvydus vaistinėje Loretai dar kilo mintis, kad galbūt sesuo persigalvojo ir į sostinę išvažiuos tik pirmadienį. Tačiau studentė užsuko tik atsisveikinti. Matydama, kad vaistinė pilna žmonių ir sesuo jai neturi laiko, Kristina be jokių skrupulų visų akivaizdoje prišokusi pakštelėjo sesei į skruostą atsisveikinimo bučinuką. K.Barauskytei buvo labai svarbi seserų nuomonė. Besidžiaugiančiai beveik metus trunkančia draugyste su panevėžiečiu vaikinu merginai rūpėjo, kaip jos širdies draugą įvertins vyresnėlės.
„Noriu žinoti, ar tikrai jis toks geras, kaip man atrodo“, – seserims yra prasitarusi Kristina. Pastarosios jos pasirinkimu tik džiaugėsi.
Šį savaitgalį Kristina planavo ištrūkti į atokvėpį jai teikusią šeimos sodybą netoli Panevėžio. Energija ir troškimu gyventi tryškusi mergina lipdavo į traktoriuką ir leisdavosi pjauti žolę. Ir šiomis dienomis ji planavo paskutinį kartą šiais metais apie sodybą apsukti traktoriuku.
„Laidoti vaiką – tai ne tėtį ar mamą. Niekada nebijojau mirties, bet kai lieti mirusį vaiką, kitaip jautiesi ir elgiesi“, – kalbėjo gedintis tėvas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asm. Barauskių šeimos alb. Talentais žavėjusi Kristina tryško noru gyventi ir labai bijojo mirties.
