Dievas ir demonas, už viską labiau mylėjęs gyvenimą ir teatrą. Taip ryškiausią Panevėžio asmenybę, nušvietusią ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio teatro padangę, Maestro Juozą Miltinį mena buvusieji arčiausiai jo – žmonės, vedami legendinio režisieriaus, kūrę Panevėžio dramos teatrą. Net ir praėjus daugeliui metų jo mokiniai apie savo guru kalba neslėpdami režisieriaus asmenybės aštrių kampų.
Kėlė aukštyn
Turbūt sunku būtų rasti prieštaringiau vertinamą asmenybę nei Juozas Miltinis. Turėjusieji galimybę patirti jo talento jėgą kalba, kad Maestro viduje kunkuliavo plačiausias spektras jausmų – nuo meilės iki negailestingumo.
Aktorės Reginos Zdanavičiūtės pažinties su J.Miltiniu pradžia nušviesta paaugliškos romantikos. 1942-aisiais atvykęs į Panevėžį su nedidele aktorių grupele ir Mergaičių gimnazijoje ieškantis norinčiųjų ir sugebančiųjų savo gyvenimą pašvęsti teatrui, 35-erių režisierius 17-metei merginai padarė nors ir ne gražuolio, bet labai patrauklaus vyriškio įspūdį.
„Jis buvo toks užsienietiškas. Ir sugebėdavo taip patraukti, kad juo labai patikėdavai. Mes visos troškome patekti į jo dramos studiją“, – pasakojo R.Zdanavičiūtė.
Keturioms J.Miltinio atrinktoms merginoms pradžia atrodė daug žadanti: visos jautėsi gabios, teikiančios vilčių. Iki tol, kol Maestro pradėjo reikalauti to, dėl ko atvažiavo iš Kauno į Panevėžį. O J.Miltinio užmojai buvo dideli. Nors Panevėžyje iki jo veikė teatras, tačiau vakarietiškos kultūros pasisėmęs eruditas į miestą atvežė visai kitokį supratimą, kas yra aktoriaus profesija. J.Miltinis vertė teatralus ieškoti personažo per psichologiją ir atmetė iki tol scenoje įprastą patetiką.
Be kita ko, režisierius iš savo mokinių reikalaudavo išprusimo – nurodydavo, ką skaityti, pats vertė filosofo K.Jasperso kūrinius, o aktoriai iš jo nusirašinėdavo, veždavo į komandiruotes užsienyje atskleisdamas didžiuosius kultūros klodus.
Gąsdino antradieniai
R.Zdanavičiūtės teigimu, rūpinęsis kolektyvu J.Miltinis jam buvo ir labai negailestingas. Mėgęs kartoti: aš jus kaip kačiukus metu, o jūs jau darykite viską, kad išplauktumėte.
Iki šiol R.Zdanavičiūtė gerai pamena didžiausiu išbandymu aktoriams tapdavusius antradieninius spektaklių aptarimus.
„Eidavome į tuos antradienius, žinodami, kad jau mus triuškins. Tik nežinodavome, kuris daugiau gausime, kuris – mažiau. Būdavome visiškai į miltus sumalami“, – pamena aktorė.
Vieni po tokių pamokų įgydavo jėgų irtis, kiti, neiškentę teroro, traukėsi.
R.Zdanavičiūtė, kalbėdama apie režisierių, jo paveikslą dalija į dvi dalis: iki 50-ies ir po. Kuo tolyn, J.Miltinio akibrokštai darėsi vis skaudesni: režisierius nevengdavo pabrėžti, kad vyresniosios kartos aktoriams laikas trauktis užleidžiant vietą jaunimui, esą jie jau nusilpę, subliūškę.
J.Miltinis niekada nepraleisdavo spektaklių. Iš teatro balkono jaučiamas režisieriaus žvilgsnis teatralams duodavo per pakinklius. Anot R.Zdanavičiūtės, ruošdamiesi į sceną aktoriai Maestro linkėdavo bent sloga susirgti, kad tik nors kartą neišgirstų iš balkono priekabaus jo kosčiojimo. Vienintelį kartą artistai manė vaidinsiantys vieni – išgirdo, kad J.Miltinis ruošiasi į svečius. Deja, ir tąkart teko nusivilti – režisierius leido sau išeiti tik iš pusės spektaklio.
J.Miltinio mokinė prisimena, kad aktorius mokęs būti kuklius, pats, būdamas jau vyresnio amžiaus, jausdavosi labai pamalonintas sulaukęs ditirambų.
„Kad paminklas jam pastatytas, labai apsidžiaugtų. Tuo esu tikra. Reikėjo jam garbės labai. Pats tą sakydavo“, – prisiminė R.Zdanavičiūtė.
Sukūrė šventovę
Prieš 55-erius metus į Panevėžio dramos teatrą atėjęs aktorius Romualdas Urvinis ir dabar kalbėdamas apie J.Miltinį jį vadina Šefu.
„Šefas iš didžiosios raidės. Kitaip jo ir nevadindavom. Tik į akis jam to nesakydavom“, – pasakojo Maestro mokinys.
Prieš penkiolika metų į teatrą darbo ieškotis atėjęs R.Urvinis atrado J.Miltinio sukurtą šventovę, sugriovusią paauglio planus uždirbti duonos šeimai.
„Apie aktoriaus profesiją neturėjau jokio supratimo ir juo tapti nė nesvajojau, kaip daugelis jaunuolių. Bet mane taip paveikė kolektyvo rimtis – senojo teatro fojė centre J.Miltinis su Vaclovu Blėdžiu, o pasieniais aktoriai – pasijutau patekęs kaip į kokią šventovę. Ten pajausta drausmė ir kažkokia šventa dvasia mane užkrėtė“, – pirmuosius žingsnius teatre prisiminė R.Urvinis.
Į teatrą jis atėjo apie J.Miltinį nieko negirdėjęs. Ir tik gerokai vėliau pajuto, kas yra režisierius.
„Po pusantrų metų mokslo jo studijoje pasidomėjau, ar bus iš manęs nauda, ar man yra vilčių tapti aktoriumi, J.Miltinis atsakė: „Urvini, mane išmeta – jūsų režisierius bus Alekna, su juo ir kalbėk“, – pasakojo aktorius.
Su tuometės Kultūros ministerijos palaiminimu J.Miltinis iš savo sukurto teatro buvo išstumtas. Už savo principingumą – už tai, kad eruditas, žinių sėmęsis Paryžiuje, Londone, ne tik prisilietęs prie vakarietiškos kultūros, bet ir ją pulsavęs, savo kolektyvą vedė ne ten, kur reikalavo sovietmečio ideologija. Kelerius metus režisierius valdžios buvo blaškomas kuo toliau nuo Panevėžio.
„Todėl aš savo kailiu J.Miltinio daugialypiškumą, griežtumą, kategoriškumą, kartais – negailestingumą patyriau vėliau nei kiti aktoriai, kada režisierius grįžo reabilituotas į Panevėžį“, – pasakojo R.Urvinis.
Aktorius įtaria, kad į savo suburtą kolektyvą vėl atvykęs J.Miltinis nebuvo labai patenkintas, kad R.Urvinis į sceną užlipo ne jam prižiūrint.
Nutėkšdavo ir iškeldavo
Menininkas neslepia, kad sklindančios legendos apie J.Miltinio „baisumą“ nėra perdėtos: susidūrus su stipraus talento režisieriumi ne vienam aktoriui kildavo mintis: mama, kam tu mane pagimdei?
„Sudirbdavo kaip tuščią vietą. Atrodydavo, kad esi niekas ir niekam netinki. Kai jau įgavau patirties, supratau, kad namuose jis pasiruošdavo tiems antradieniniams susirinkimams – va šitą pagirsiu, o aną – sukalsiu. Gal kartais tai buvo profilaktika? O gal paprasčiausias jo išsivėmimas. Jam reikėdavo kartais išsikrauti. O kam tą daryti ant sienos ar tvoros, jei galima ant žmogaus?“ – pasakojo aktorius.
Režisieriaus įsiūtį kolektyvas sutikdavo sukandęs dantis: kitaip nebuvo įmanoma, jei nori likti teatre.
Neištvėrusieji drausmės, J.Miltinio griežtumo, galų gale – aktoriaus sunkios duonos atsisveikino su teatru. R.Urvinis neslepia: ir jam buvo kilę ne tik tokių minčių, bet ir kur kas liūdnesnių, netgi vedančių iki visiško kraštutinumo. Ne paslaptis, kad ne vienam J.Miltinio dramos teatro aktoriui gyvenimas pasirodė nebepakeliama našta.
Tačiau J.Miltinis sugebėdavo aktorių pakylėti iki aukštumų. R.Urvinis pamena būdavęs Šefo lyginamas su didžiaisiais aktoriais.
„O būdavo ir taip, kad mane sukala iki pažastų. Buvau laimingas, kad sugebėjau aklai nepriimti nei to manęs niekinimo, sudirbinėjimo, nei gyrimo. Atsisijodavau, kas man, kaip aktoriui, naudinga“, – apie prieštaringą režisieriaus būdą pasakojo pašnekovas.
Pasitiks su ironija
R.Urvinis teigia niekada nevaidinęs nė vienam režisieriui, tik – žiūrovui. Todėl ir žinojimas, kad kažkur salėje sėdi ir spektaklį stebi J.Miltinis jam nesukeldavo tokios įtampos kaip kolegoms. Vis dėlto aktorius pripažįsta: Šefas, leidęs sau spektaklių metu kosčioti, esą, ką ten vaidinate, tvarkykitės, dar labiau išmušdavo aktorius iš vėžių.
R.Urvinis išskyrė dar vieną Maestro savybę: išrankumą. Bet kuo nesižavėdavo. Ir, aktoriaus nuomone, jei paminklas J.Miltiniui pavyks, prie dramos teatro sėdintis bronzinis režisierius ateinančiuosius pasitiks tarsi su ironiška šypsenėle.
Sklindant legendoms apie J.Miltinį nelieka pamiršti aktorių vakarėliai jo namuose prie vyno taurės ir paties Maestro keptu bifšteksu su krauju. R.Urvinis tikina vengęs tokių pasisėdėjimų ir stengęsis išlaikyti pagarbų atstumą su režisieriumi ir teatro vadovu. Kiti aktoriai mėgdavo pas jį lankytis, tačiau, anot R.Urvinio, ne visada iš ten išeidavo laimingi.
„Jis pasišnekėdavo, pakonfliktuodavo, paskui rasdavo prie ko prisikabinti ir – išvarydavo“, – prisiminė aktorius.
Neretai tokia baigtis ištikdavo ir aktorių balius po premjerų, spektaklių.
„Kvailas esi, tau čia ne vieta ir iš viso į repeticiją rytoj gali neateiti“, – tokiomis replikomis Maestro „paskanindavo“ kolektyvų šventes.
J.Miltinis, kartojęs, kad jo negalima pakeisti, buvo absoliučiai teisus. Ir nors režisieriaus mokiniai jį mena toli gražu ne kaip glosčiusį galvas ir vedusį už rankos mokytoją, tačiau jam išėjus iš teatro, anot R.Urvinio, vargu ar daug kam palengvėjo.
„Mes, vyresnieji aktoriai, buvome susitaikę ir įsivaizdavome, kad ėjimas į spektaklį, į kūrinį driekiasi tik per tokias kančias ir kad kitaip negali būti. Gal tiems, kurie labai piktinosi tais J.Miltinio grūmojimais ir žiauriais jo poelgiais, palengvėjo: va, ačiū Dievui, ant manęs neberėkia. Bet atsakomybė prieš žiūrovą liko ta pati: ar tu buvai J.Miltinio, ar V.Blėdžio, G.Karkos, D.Banionio repeticijose“, – pabrėžė R.Urvinis.
Anot trisdešimt metų su J.Miltiniu dirbusio aktoriaus Algirdo Paulavičiaus, didžioji Maestro meilė buvo gyvenimas. Mokėjo juo mėgautis, kaip ir raudonojo vyno taure – žvelgdamas į ją sugebėdavo šešias valandas postringauti apie grožį ir didžiąsias vertybes.
A.Paulavičiui įstrigo J.Miltinio humoras. Maestro mėgdavo mestelėti sparnuotas frazes. „Jei mirčiau dėl moters, tai tik iš juoko“, – prisiminė mėgstamą režisieriaus posakį. Ir nors, anot aktoriaus, J.Miltinis duodavo velnių visiems be išimčių, tačiau daugeliui jis buvo dvasios vedlys, kunigas, tėvas ir motina.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš Kraštotyros muziejaus arch. J.Miltinio bijodavę, tačiau ir vertinę jo mokiniai, kalbėdami apie režisieriaus prieštaringą būdą, mena ir jo dešiniąja ranka vadinamą aktorių V.Blėdį.
