Prie žaizdro karšta kaip pragare, iki raudonumo įkaitusi geležis neklauso sunkaus plaktuko. Kalviui netekus kantrybės įrankis lekia į sieną ir darbas vėl prasideda iš pradžių. Piniavoje gyvenantis Daivis Petkevičius sako, kad tokia ir yra šį sunkų amatą pasirinkusiųjų kasdienybė. Tačiau kai ilgokai pamojavęs plaktuku, kelis kartus nusivylęs ir darbo ėmęsis iš naujo pamatai norimą rezultatą, sunkumai pasimiršta tą pačią akimirką.
Sunkumai neišgąsdino
Kai prieš dešimt metų vaikinas ėmėsi kalvystės amato, sunkus fizinis darbas jo negąsdino. „Buvau išbandęs nemažai darbų ir šiek tiek blaškiausi, – prisipažįsta Daivis. – Norėjau veiklos, už kurią pats būčiau atsakingas ir kurią žmonės vertintų, nes tuo metu darbas vertės neturėjo. Tik dabar, kai darbuotojų labai trūksta, jis tampa reikšmingas.“
Greito rezultato duodančio darbo Daivis niekada nemėgo, o išbandęs kalvystę pajuto, kad šis – kaip tik jam. Be to, reikėjo užsiėmimo, kuriam nereikėtų didelių finansinių investicijų.
„Tai nėra toks verslas, kuriam pradėti
būtini milijonai, daugiausia reikia investuoti sveikatos ir kantrybės“, – sako
dešimt metų kalvio duoną valgantis vyras. Jis suskaičiuoja, kad norint užsiimti
kalvyste pakanka kokių 25 tūkstančių litų.
„Iki šios dienos nesu toks meistras, kurio kalvėje sienos nukabinėtos įvairiais įrankiais. Juos turiu tokius, kokius pats pasidarau. Turiu ir pneumatinį kūjį, be jo būčiau kaip be rankų“, – kalvystės subtilybes atskleidžia pašnekovas.
Sūnaus nemoko
Dešimt metų ir jo sūnui Rusniui. Dažnai kalvėje besisukiojančio vienintelio sūnaus Daivis sako nemokantis kalviauti.
„Nėra čia ko mokyti, per daug sunkus šis užsiėmimas. Jei jau nieko kito iš jo neišeis, tada mokysiu kalvystės“, – Daivis neslepia norintis, kad atžala siektų mokslo. Žmona Regina, iš pradžių buvusi pesimiste, dabar jau paliko Daivio užsiėmimą.
Pradėjęs kalviauti nuo smulkmenų, Daivis greitai suprato, kad iš tokio meno vargiai prasigyvensi.
Prieš dešimtmetį nedaug kam reikėjo ne tik meno gaminių buičiai puošti, bet ir nepigiai kainuojančių kaldintų tvorų. Tačiau, kaip sako Daivis, kalviu gali būti tik nepaprastai užsispyręs žmogus, kurio negąsdina jokie sunkumai.
„Didelių turtų iš šio darbo nesusikrausi, tačiau ir į užsienį uždarbiauti jau nebevažiuosiu“, – po dešimties metų kalvystės sako D.Petkevičius ir pasakoja pamokomą istoriją apie tėvo uždirbtus pinigus, kuriuos vaikai nedvejodami mesdavo į laužą ir apie jų vertę susimąstė tik tada, kai pamėgino patys dirbti.
„Taip yra ir su kalvyste – kai viską pelnai labai sunkiai ir tik savo jėgomis, mesti nebeišeina. Tai – ne verslas, duoną tenka uždirbti savo sūriu prakaitu. Jei tektų viską palikti likimo valiai, tikriausiai užkluptų juoda depresija, – įsitikinęs kalvis. – Jei kas galėtų laiką pasukti dvidešimt metų atgal, stengčiausi baigti mokslus, bet jei dešimtmetį – vėl imčiausi kalvystės, kad ir kaip sunku tai būtų.“
Mokinių nepriima
Mokytis kaldinti metalą Daiviui teko pačiam. Nestudijavęs dailės vaikinas galėjo pasikliauti tik savimi. Nesėkme baigėsi ir bandymas pasisemti patirties iš senųjų kalvių.
Nuomonė, kad kalviai yra keistoki ir uždari žmonės, nenorintys dalytis patirtimi, pasirodė esanti teisinga. Iš karto dėl tokio požiūrio kiek pykęs, dabar Daivis sako suprantantis, kad dalytis kalvystės patirtimi iš tiesų nelabai yra kaip.
„Dirbti taip, kaip dirbu aš, žiūrėdamas neišmoksi. Viską turi atrasti pats bandydamas, teorinės žinios ne kažin kiek padės, – tikina D.Petkevičius. – O keistokais mus padaro pats amatas.
Bendrauti su žmonėmis mane skatina žmona, bet jei būčiau vienas, tikrai būčiau atsiskyrėlis.“ Nepriima Daivis ir mokinių, nes, pasak jo, žmogus pasimokys ir išeis. Rasti samdomą darbuotoją – beveik nerealu.
Seminarų ar kalvystės stovyklų niekas neorganizuoja, be to, Daivis nėra Tautodailininkų sąjungos narys.
Svajonę savo darbus parodyti „Litexpo“ parodų rūmuose kalvis sako senokai palaidojęs, nes už dalyvavimą tektų pakloti mažiausiai dvylika tūkstančių litų. Tačiau noro tobulėti tokie sunkumai nenumalšina.
„Kuo sudėtingesnį gaminį nori padaryti, tuo geresnės ir brangesnės technikos reikia. Kartais net pagalvoju, kad lengviau tiems, kurie nenori tobulėti“, – svarsto D.Petkevičius. Ateities planų – gausybė. Po metų kitų galbūt ir apie savo dirbinių parduotuvę bus galima pagalvoti.
„Planų išduoti nenoriu, kad sėkmės nenuvyčiau“, – kaip ir dera kalviui, paslaptingas pašnekovas.
Nudegimai nesugyja
Karštis prie žaizdro – kaip geroje saunoje, tačiau temperatūros kalvis sako niekada nematavęs. Rankos nudega kasdien, žaizdos nespėja gyti, nuo jų neapsaugo net specialios karščiui atsparios pirštinės. Tačiau prie tokių nepatogumų Daivis pripratęs ir apie juos kalba su šypsena.
Juoką jam sukelia ir kai kurių lietuvių skonis. Bandantis išmokyti žmones ieškoti savito stiliaus Daivis dažnai nusivilia supratęs, kad klientui gražiausias kaunietiškas.
„Toks, kaip Cicino, – juokauja kalvis. – Liūdna, kai žmogus pasirodo neskiriantis liejinio nuo rankų darbo, tad ir kainos neįvertina.“ Įdomesnių kalviškų dirbinių pageidauja vilniečiai, o panevėžiečių skonis dažnai būna tradicinis.
Dešimt metų dantis sukandęs dirbęs D.Petkevičius dabar sako jau galintis pasidžiaugti, kad norinčiam kalvystės darbu papuošti aplinką žmogui savo paslaugas gali pasiūlyti nebent po pusmečio. Statybų bumas davė darbo ir kalviams.
Pastaruoju metu daugiausia laiko tenka skirti tvorų ir vartų gamybai. Tokie gaminiai tebėra turtingesnių žmonių privilegija, todėl juos ir gaminti apsimoka.
„Norėčiau laiko skirti ir smulkiems meniškiems dalykams, bet kai kelis kartus paaiškėjo, kad židinio rinkinį žmogus pageidauja nupirkti už 50 litų, noras gaminti meno dirbinius dingo“, – neslepia kalvis.
Bandymai pasiūlyti klientui originalią tvorą dažnai baigiasi nesėkme: dažnas prašo tokios, kokia juosia kaimyno sodybą.
Būna, kad pas kalvį užsukęs žmogus pageidauja ką nors nukaldinti savo nuožiūra. Tokių užsakovų Daivis sako bijantis – maža tikimybės, kad gaminys jam patiks.
„Batsiuvys be batų, – atsidūsta kalvis. – Ir gražios šašlykinės su stogu, kokią kaldinu kitiems, neturiu, ir dėl tokios tvoros net gėda. Namo numeris kalviškas, bet ir tas ne mano kaltas. Jį nukalė svainis, kai panoro išbandyti mano duonos skonį.“
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. „Kalviauti gali tik labai užsispyręs
žmogus“, – įsitikinęs D.Petkevičius.
