Ne vieną istorinę krizę išgyvenę Lietuvos dvarai – ant išnykimo ribos. Juodojoje rinkoje brangiai kainuojančias senovines plytas vieną po kitos laupo aukso gyslą aptikę apsukruoliai. Sučiupti vagis paveldosaugininkams sekasi sunkiai – iš apleistų ir menkai prižiūrimų dvarų šiais laikais itin madingos plytos dingsta nepastebimai.
Nusipirkti nesunku
Pavarčius skelbimų laikraščius ar tokio pobūdžio internetinius puslapius statybinių prekių skiltyse mirgėte mirga senovines molines plytas siūlantys skelbimai. Čia jų kaina svyruoja nuo lito iki keturių litų už vienetą.
„Sekundės“ korespondentei paskambinus vienam iš tokių pasiskelbusių pardavėjų iš Panevėžio, telefonu atsiliepusi moteris ėmė girti savo prekę. Pasak jos, plytos neva vežamos tiesiai iš Klaipėdoje stovinčio dvaro. Iš čia gražiai sudėliotas ant padėkliukų prekybininkai jas tiekia savo klientams. Už vieną tokią senovinę šamotinę plytą pardavėja paprašė 1,20 lito.
Paklausta, ar pirkėjui dėl tokios savo būsto puošmenos negali kilti problemų su teisėsauga, moteris, rodos, nesuprato, apie kokias kliūtis kalbama.
„Viskas tvarkinga, ant padėkliukų sustatom…“ – numykė pašnekovė.
Vagia namudininkai
Pirkėjų netrūksta – būstą puošti senove dvelkiančiomis detalėmis šiais laikais labai madinga. Retro stilių pamėgo ne tik didžiulius statinius renčiantys verslininkai, bet ir jaukų kampelį bandantys susikurti paprasti gyventojai.
Skirtumas tik toks, pasak architektų bei paveldosaugininkų, kad profesionaliam darbuotojui mintis apie statybines medžiagas iš saugomų objektų retai kyla.
„Senos plytos itin populiarios ir naudojamos įvairiems projekto fragmentams. Mums teko statyti prekybos centre sieną iš tokių plytų. Jas atsivežėme iš nugriauto, niekam nebereikalingo pastato. Tačiau plėšti dvarus – tikras barbarizmas. Rimtas, save gerbiantis architektas visada pasidomi, iš kur atvežamos statybinės medžiagos“, – „Sekundei“ tvirtino Panevėžio architektas Valdas Klimavičius.
Tačiau tokie nelegalūs dalykai, pasak Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Kazio Stančiko, neatgraso privačių namų savininkų. Kai kurie jų netgi nežino, iš kur statybininkai jiems atveža senove dvelkiančias plytas.
„Tokius kriminalus išdarinėja prastos firmos, kurios dirba pusiau namudiniu būdu. Rimtoms įmonėms, manau, rūpi geras vardas, juk vogti plytas iš paveldo objektų – nusikaltimas. Už jį gresia baudžiamoji atsakomybė“, – žmonių nesupratingumu saugant istorinius paminklus piktinosi K.Stančikas.
Kartais sučiumpa
Nutverti tokius nusikaltėlius labai sunku, nes jie dirba atsargiai – viso pastato iš karto negriauna, laupo po plytą.
„Yra tokių dalykų – saugomų pastatų plytos po truputį dingsta“, – sakė Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas.
Anot jo, Panevėžio apskrityje senovinių plytų vagystė buvo užregistruota Biržų rajone.
Ne vienas apgalvotas nusikaltimas laiku pastebėtas atnaujinant tokius statinius.
„Rekonstrukcijų metu autentiškos istorinio statinio dalys išardomos ir vietoje senų plytų mūrijama naujomis“, – apie neteisėtus statybininkų gudravimus pasakojo A.Umbrasas.
Plačiau skaitykite rugpjūčio 3 d. „Sekundėje“.
Ingrida NAGROCKIENĖ
A.Repšio nuotr. Senovinė molinė plyta, iš kurių pastatyta nemažai lietuviškų dvarų, juodojoje rinkoje kainuoja iki 25 litų.
