Mindaugas Lekerauskas – žmogus, kurio vyresnės kartos sporto aistruoliams pristatyti tikrai nereikia. Buvęs legendinės Kauno „Žalgirio“ komandos žaidėjas – išties unikali asmenybė, atsiradusi išeivijos lietuvių padangėje. Prieš trejus metus su šeima persikėlęs gyventi už Atlanto, buvusios Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato triskart čempionas M.Lekerauskas ir čia nesijaučia vienišas. Savito humoro jausmo nestokojantis 208 cm ūgio vyras gana greitai aplink save sutraukia bendraminčių būrį. Ilgai savo asmeninį gyvenimą slėpęs M.Lekerauskas tylos įžadus nutarė nutraukti tik po trejų gyvenimo Amerikoje metų. Jis sutiko atverti savo sielą. Krepšinio kamuolį iškeitęs į „trock‘o“ vairą M.Lekerauskas po ilgai sklandžiusios tylos mielai sutiko papasakoti apie savo gyvenimą Čikagoje, „auksinius“ Kauno „Žalgirio“ komandos laikus ir mėgstamiausią laisvalaikio leidimą – žvejybą…
– Treji metai,
praleisti Amerikoje gan nedidelis tarpas jūsų gan įvairiaspalviame gyvenimo
etape. Vis dėlto ar jau galite sakyti tvirtai įleidęs šaknis čia, ar dar kankina
nostalgiški prisiminimai apie geriausius jūsų karjeros metus Lietuvoje?
– Išlošęs žaliąją kortą su šeima atvykau gyventi į Los Andželą. Tuo metu daug ko nesupratau, viskas čia buvo labai keista ir nepriimtina. Ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo Europos kultūros ir gyvenimo įpročių Amerika labai skyrėsi.
Kadangi gyvendamas Lietuvoje gan retai sėsdavau prie automobilio vairo, atvykęs į Ameriką įgijau vairavimo įgūdžių, gavau vairuotojo pažymėjimą. Be automobilio čia juk nė iš vietos negali pajudėti.
– Ar iškart pavyko išlaikyti teorijos ir praktikos egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti?
– Teorijos egzaminą Los Andžele išsilaikiau iš pirmo karto, o su vairavimo egzaminu sekėsi sunkiau: gyvenamojoje zonoje važiavau 30 mylių per valandą greičiu, nors leistinas greitis buvo 25… Už šį aplaidumą vairuotojo pažymėjimą teko atsiimti vėliau.
– Pusę metų praleidęs Los Andžele nutarėte persikraustyti į Karolinos valstiją, o vėliau persikėlėte į Čikagą.
– Kalifornijoje, Los Andžele, gyvenau pačiame miesto centre, tačiau čia nepripratau. Atstumai labai dideli, erzino didžiuliai automobilių kamščiai. Gan brangiai teko mokėti už nuomojamą butą, be to, pernelyg sausas tenykštis klimatas man nebuvo priimtinas.
– Kokius pirmuosius darbus teko dirbti Amerikoje?
– Išsilaikęs licenciją pradėjau dirbti apsaugininku Los Andželo parduotuvėje, vėliau, persikėlus į Hilton Head Island kurortą, apie keturis mėnesius praleidau lietuvių kompanijoje. Čia dirbau statybų bendrovėje.
– Daugiau nei dvejus metus gyvenate ir dirbate Čikagoje. Ar jau galite sakyti čia tvirtai įleidęs šaknis?
– Į Čikagą atvykau per Padėkos dieną, pakviestas draugų. Man buvo pasiūlyta dalyvauti Čikagos lietuvių krepšinio lygos varžybose, žaidžiau Panevėžio „Kalnapilio“ komandoje. Aktyvi sportinė veikla ir draugiškas lietuvių kolektyvas privertė persikraustyti į Čikagą. Tačiau čia vis dėlto dar nesijaučiu tvirtai, dar nepripratau prie šio miesto gyvenimo ritmo.
Galvoje sukasi mintis persikelti į saulėtą Floridą. Čia buvau keletą kartų ir būtent šioje valstijoje matau savo ateitį. Gal ir jūs kada nors atvažiuosite pas mane pažvejoti ryklių. (Juokiasi.)
– Esate didelis žvejybos mėgėjas. Ar daug laimikio parvežate ant šeimos stalo?
– Kai tik atrandu laisvo laiko, skubu užmesti meškerę. Gyvendamas Karolinoje gaudžiau ungurius, šamus ir karpius Savanos upėje, dabar dažniau išvykstu pažvejoti į Viskonsino valstiją. Čia geriausia gaudyti lašišas. Kartą teko sužvejoti apie 25 kg sveriančią lašišą, ją į krantą išvilkau tik draugų padedamas. Vis dėlto žuvį nutariau paleisti. Žvejyba man tik aistra, o ne gyvenimo būdas.
– Dabar jau daugiau nei metai, kai vairuojate sunkvežimį. Ar šis atsakingas tolimųjų reisų vairuotojo darbas malonesnis nei praeityje buvusi šlovė krepšinio aikštelėje?
– Nesiskundžiu turėdamas tokį darbą. Kaip ir skristi lėktuvu, taip ir vairuoti sunkvežimį man nėra baisu. Įkūriau savo firmą, jai vadovauja sūnus Vytautas.
Jau spėjau apvažiuoti daugumą JAV valstijų ir po jas pasižvalgyti, krovinius teko vežti ir į Kanadą.
Norėjosi gauti darbą, susijusį su krepšiniu, tačiau taip susiklostė gyvenimas, kad mano patirties ir paslaugų čia niekam neprireikė. Tad pasukau į kitą sritį.
– Kas lengviau – žaisti krepšinį ar vairuoti sunkvežimį?
– Dabar krepšinis – poilsis, o vairavimas – darbas. O anksčiau buvo krepšinis darbas, o vairavimas – poilsis. Tai nesuderinami dalykai, bet abu malonūs.
– Kelyje tenka praleisti po keletą parų. Kokios mintys sukasi, kaip „užmušate“ monotoniškai slenkantį laiką? Ar užplūsta prisiminimai apie šlovingus „Žalgirio“ laikus?
– Važiuodamas visada pasiimu ir užsidedu paklausyti garso kasetes su anglų kalbos pamokomis. Šitaip bandau lavinti kalbos įgūdžius. Nostalgiškiems prisiminimams vietos nelieka. Žinoma, praeitis ir geriausi gyvenimo epizodai, kaip ir pergalės krepšinio aikštelėje, niekad neišdils iš atminties.
– Ar ligšiol tenka bendrauti su buvusiais žalgiriečiais, komandos draugais?
– Telefonu bendrauju su buvusiais artimesniais draugais, o su „Žalgirio“ žaidėjais pasikalbu retokai, bet puikiai žinau, kaip jiems sekasi.
– Kaip galėtumėte apibūdinti tų laikų „Žalgirio“ komandą?
– Ją būtų galima apibrėžti vienu sakiniu – „Vienas už visus, o visi už vieną“. Aikštėje buvome lyg vienas kumštis, visi žinodavome savo darbą ir todėl varžovams sunku buvo mus palaužti. Tokio vieningo kolektyvo dar niekur nesutikau ir galbūt nebesutiksiu. Aišku, tai didelis ir diplomatiško trenerio Vlado Garasto nuopelnas. Treneris sugebėdavo „užvesti“ komandą pergalėms.
Dabartiniai krepšininkai visame pasaulyje labiau žiūri savo rodiklių ir pamiršta apie gražiausią krepšinio elementą – komandinį žaidimą.
– Sklido kalbos, kad „Žalgirio“ krepšininkai pergales švęsdavo itin audringai, neretai pažeisdavo sportinį režimą. Tačiau komandai pavyko iškovoti daugybę titulų tarptautinėje arenoje.
– Tai tik kalbos. Visoms rungtynėms rengdavomės labai atsakingai. Žinoma, po sezono pergales atšvęsdavome kaip ir pridera čempionams, ir čia nėra smerktino. Visi mes turime teisę truputį atsipalaiduoti.
– Nepaisydamas sunkaus darbo ir amžiaus (M.Lekerauskui – 46 metai), krepšinio kamuolio nepalikote ir atvykęs į Ameriką. Sportuojantį jus buvo galima pamatyti ir tinklinio aikštelėje, jūs dažnas svečias ir kitose lietuvių rengiamose varžybose.
– Taip. Sporto niekad nepalikau. Atvykęs čia rungtyniavau „Kalnapilio“, „Lokių“ ir „Aukštaitijos“ komandose, su jomis tapau Čikagos lietuvių krepšinio lygos prizininku. Kiekvieną savaitę stengiuosi apsilankyti „Life Time“ sporto klube, plaukioju baseine, kilnoju svarsčius.
– Čempiono titulas nė su viena iš šių krepšinio komandų taip ir nebuvo iškovotas…
– Kai būsiu pirmas, tai tada jau
nebesportuosiu. Jau bus viskas pasiekta ir nebus stimulo toliau ko nors siekti. (Juokiasi.)
– Matyt, nesuklysiu pasakęs, kad krepšinio aikštelėje spėjote sužaisti ne vieną tūkstantį varžybų. Per savo sportinę karjerą rungtyniavote Lietuvos, Vengrijos, Lenkijos klubuose. Su kuo tekdavo dažniau susidurti – su džiaugsmingomis pergalėmis ar skaudžiais pralaimėjimais?
– Turi būti ir džiaugsmo, ir nusivylimo akimirkų. Tik tada gali pajusti pergalės svarbą. Be nuopuolių nebūtų sporto. Džiugu, kad gyvenime man buvo daugiau pergalių nei pralaimėjimų.
Krepšinį žaidžiu jau 31 metus. Kol čia už Atlanto dar neiškovojau pirmos vietos, tol žaisiu krepšinį. Kada senatvėje laimėsiu pirmą vietą, tada žinosiu, kad nebėra kas veikti.
Krepšinis man leido ne tik pažinti šį nuostabų žaidimą, bet kartu rungtyniaudamas įvairių šalių klubuose išmokau kalbą. Dabar galiu šnekėti lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, vengriškai, tikiuosi greitai išmokti kalbėti ir angliškai.
Svariausia pergalė mano krepšinio karjeroje – su „Žalgirio“ komanda 1986 m. Buenos Airėse laimėta V.Džonso taurė. O nesėkmių krepšinio aikštelėje buvo nemažai… (Atsidūsta.)
– Gyvendamas Amerikoje akylai sekate ir NBA komandų rungtynes. Turbūt jau galite įvertinti esminius Europos ir Amerikos krepšinio mokyklos ypatumus.
– Turbūt ne veltui NBA komisaras D.Sternas taip susirūpino vis didėjančia europiečių invazija į stipriausią krepšinio lygą. Dabar apie 20 proc. NBA rungtyniaujančių krepšininkų yra atvykę iš Europos. Tai rodo, kad šio žemyno krepšinis ne tik sparčiai vejasi, bet jau gal ir pasivijo NBA.
Europiečiai krepšininkai Amerikoje ėmė diktuoti madas. Vokiečiui D.Novickiui šiemet atiteko naudingiausio šio sezono NBA žaidėjo prizas. Sparčiai tobulėja ir kiti europiečiai. Jie meta tvirtą iššūkį NBA žvaigždėms.
– Už kurią komandą sergate NBA čempionate? Kokio krepšininko žaidimas jus labiausiai imponuoja?
– Visada palaikiau „Lakers“ komandą, tačiau jai pasitraukus iš varžybų sergu už „Cavaliers“ ir tautietį Ž.Ilgauską. Labiausiai patinka D.Novickio, T.Parkerio, M.Ginobilio žaidimas.
– Ką Amerikoje veikia jūsų žmona ir sūnus? Ar negalvojate po kiek laiko grįžti gyventi į Lietuvą? Juk vis daugiau mūsų tautiečių palieka JAV ir savo ateitį kuria Lietuvoje.
– Sūnus mokosi koledže ir studijuoja verslo teisę, o be to, mokosi japonų kalbos. Krepšinis jam visiškai neįdomus ir į tėvą lygiuotis nežada. Žmona dirba savo mėgstamą darbą, tokį dirbo gyvendama ir Lietuvoje. Ji yra kirpėja, jau spėjo susirasti nuolatinių klientų.
Kol kas apie grįžimą į Lietuvą net negalvojame ir didesnių planų nepuoselėjame. Stengiuosi gyventi šia diena ir nieko neplanuoti iš anksto. Jei gerai ji praėjo – džiaugiesi, jei blogai – juk neverksi!
Tiek sūnui, tiek žmonai, kaip ir man pačiam, patinka Amerika. Čia yra didelės galimybės, galima gyventi laisvai, tačiau niekada nežinai, į kurią pusę pasisuks gyvenimas. Niekada nesakyk „niekada“. Lietuvos neišsižadėjau, visada didžiuojuosi būdamas šios šalies pilietis.
– Bemaž trejus metus gyvendamas Amerikoje dar nė karto nebuvote grįžęs į Lietuvą. Kada galvojate tai padaryti? Ar domitės mūsų šalies įvykiais?
– Taip. Labiausiai ilgiuosi Biržuose gyvenančio savo aštuoniasdešimtmečio tėvuko. Jei grįšiu į Lietuvą, pirmiausia prižadu aplankyti jį. Kol kas su savo vienišu tėvu du kartus per savaitę bendrauju telefonu. Rengiuosi, bet taip ir neprisiruošiu pasisvečiuoti Lietuvoje. O taip norėtųsi…
Iš ryto atsikėlęs kompiuteryje perskaitau visas naujienas, tad nuo Lietuvos nesu nutolęs. Žinau, kas ten vyksta.
– Ar Lietuvos valdžia pakankamai skiria dėmesio aktyvią karjerą baigusiems sportininkams?
– Pagalbos jiems norėtųsi sulaukti didesnės. Vertėtų įvertinti jų nuopelnus šaliai ir padėti jiems įsitvirtinti kitur. Baigusieji sportinę karjerą ne visi gali prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, tapti treneriais ar kitaip įsikabinti į gyvenimą. Dėl to nemažai buvusių garsių mūsų šalies sportininkų negali prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių ir savo žinias perduoti jaunajai kartai.
– Lietuvoje netilo, kad nebuvote šventasis ir dažnai paimdavote taurelę…
– Galiu tvirtai pareikšti: alkoholio skonį jau baigiu pamiršti. Dabar jau daugiau nei dveji metai, kai nebevartoju jokio svaigiojo gėrimo ir nebeturiu jam potraukio.
Keista būdavo girdėti, kai iš Lietuvos paskambinę draugai, be visų kitų klausimų, užduodavo ir šį: „Mindaugai, tai ką dabar geri?“ O aš jiems atsakydavau: „Geriu. Kavą….“ Šitas mano atsakymas juos priblokšdavo ir, aišku, ne visi tuo galėdavo patikėdavo ir mažai turbūt dabar tiki… Skaudžiausia, kad žmonės, nežinodami situacijos, savaip sureikšmina šiuos dalykus.
JAV aktyviai propaguojama blaivybė, stengiamasi atpratinti žmones nuo alkoholio. Amerikoje veikia įvairūs anoniminių alkoholikų klubai, vyksta paskaitos.
Visiškai nustojęs vartoti alkoholinius gėrimus visai kitaip pažvelgiau į gyvenimą. Pradėjau daug keliauti. Gyvendamas Lietuvoje tiek nekeliavau, kiek čia.
– Ar tas „juodasis“ gyvenimo periodas paliko skaudžią dėmę? Ar nesigailite to prarasto laiko, kuri galėjote išnaudoti kitose gyvenimo srityse?
– Prarasto laiko nesigailiu. Kiekvienas gyvenimo etapas buvo savaip nuostabus, ir nieko aš jame nenorėčiau pakeisti. Jei reikėtų gyvenimo laikrodį atsukti atgal, viską daryčiau taip pat.
Prabėgusių metų, kad ir kokie jie būtų, gailėtis neverta. Reikia visada žvelgti į priekį… Būtina viską pereiti ir patirti, kad suprastum, ką darei gerai, o ką – blogai. Likimo pakeisti negalima, pakoreguoti – taip.
Dainius RUŽEVIČIUS
Spec korespondentas
JAV,
El.paštas: dainius75@yahoo.com
Autoriaus nuotr. Jau daugiau kaip metus
M.Lekerauskas vairuoja „trock’ą“.
