Iš karinės misijos Afganistane grįžę Panevėžio savanoriai jaučiasi perėję tikrąją gyvenimo mokyklą. Nors ginklą vartodavo tik kompiuteriniuose žaidimuose, nuolatinė įtampa ir už bet kurio kampo tykantis pavojus, pasak kariūnų, „rovė stogą“. Nuo visiško išsekimo gelbėjo tik psichologas, kunigas ir humoras. Tačiau prie karo pripratę Afganistano žmonės kitokio gyvenimo nebeįsivaizduoja, kiemuose besimėtančių bombų ir granatų jie jau seniai nebepastebi.
Grįžo pasikeitę
Pusę metų atitarnavę karinėje misijoje Afganistano Goro provincijoje prieš savaitę į Lietuvą sugrįžo dvylika panevėžiečių: trys profesinės karo tarnybos kariai ir devyni savanoriai. „Už tarptautines misijas“ ir „Už pasižymėjimą“ medalius jiems įteikė Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir kariuomenės vadas generolas majoras Valdas Tutkus.
„Po tokios misijos atsiranda ne tik kariška, bet ir žmogiška patirtis“, – „Sekundei“ sakė du kartus karinėje misijoje Kosove ir Afganistane atitarnavęs viršila Svajūnas Paškevičius.
Jis kartu su kolegomis – jaunesniuoju puskarininkiu Petru Jodenukiu ir jaunesniuoju seržantu Egidijumi Miškiniu – sunkiai rinko žodžius savo išgyvenimams papasakoti.
Tačiau visi trys sutiko, kad Afganistanas – tikra gyvenimo mokykla. Ją perėję vyrai jaučiasi visapusiškai subrendę. Kariūnai neslepia, kad jų pasikeitimą pastebėjo ir artimieji.
„Net ir žmona man sakė, kad pasikeičiau – tapau giliau mąstantis. Manau, ten mus supo tokios sąlygos, kad buvo laiko apie viską pagalvoti. O čia nuolatinis skubėjimas ir kasdienė rutina neleidžia susiprasti“, – apie misiją kalbėjo S.Paškevičius.
Reikalauja duoti
Klausant kariūnų pasakojimo apie Afganistaną, sunku ir patikėti, kad karo sąlygomis gyvenantys žmonės jau susigyveno su daugybę metu besitęsiančia situacija ir kitokio gyvenimo jau nebeįsivaizduoja.
Į užsieniečius, pasak viršilos S.Paškevičiaus, afganai žvelgia kaip į turtuolius, kurie privalo padėti jų tautai išbristi iš dabartinio dvasinio ir ekonominio skurdo.
„Mes vykdėme daugybę labdaringų akcijų, mokyklas ir vaikų namus aprūpindavome reikalingais daiktais, suteikdavome medicinos pagalbą, vaikams rengdavome piešinių konkursus, už Lietuvos pinigus įrengėme elektrinę. Todėl vietiniai daug tikisi iš mūsų“, – apie karių veiklą kalbėjo panevėžiečiai.
Pripratę prie nuolatinio kitataučių dėmesio, afganai, pasak S.Paškevičiaus, kartais jau nebesupranta, kad ir jų gelbėtojai nėra visagaliai. Kaip pasakojo viršila, pasitaikydavo tokių atvejų, kai vykstant per kaimą vaikai į juos akmenis svaidydavo už tai, kad kariškiai neturėdavo ko jiems duoti.
„Tai neelgetaujantys vaikai, nes šiame krašte tokių nėra – afganai labai myli savo atžalas. Jie paprasčiausiai žino, kad mes iš turtingesnės valstybės“, – aiškino karys.
Toli nuo civilizacijos
Tačiau į mūsiškius ne tik kaip į aukso veršį, pasak Panevėžio savanorių, žvelgia skurdo nualinti žmonės.
„Lietuvius ir afganus vienija praeityje vykęs pasipriešinimas Sovietų Sąjungai. Jie, kaip ir mes, ilgą laiką buvo tos valstybės nariais. Dar prieš misiją mus gąsdino nieku gyvu nekalbėti su jais rusiškai, tačiau rusų kalba šiame krašte neignoruojama, žmonėms tik nepatinka buvusi sovietinė valdžia“, – teigė jaunesnysis puskarininkis P.Jodenukis.
Afganistano tauta Lietuvą laiko sektinu pavyzdžiu ir todėl labai džiaugiasi mūsų karių parama. Jie, pasak puskarininkio, žino, ką mes pasiekėme atgavę nepriklausomybę, ir patys stengiasi tobulėti: siekia mokslo ir geresnio gyvenimo.
Tačiau, pasak viršilos S.Paškevičiaus, šios tautos kelias iki šiuolaikinio pasaulio dar ilgas. Prieš pusmetį į Afganistano žemes išlipęs vyras teigė patekęs į šešioliktąjį amžių.
Žmonės asiliukais ir jaučiais aria molingą žemę, kurioje, rodos, niekas negali užaugti. Traktorių labai mažai, o ir juos kaip labdarą davė užsieniečiai.
Didžiąją šalies dalį sudaro kalnai, juose savo avis gano papėdėse įsikūrusios klajoklių gentys.
Elektra Goro provincijoje, o ir visoje šalyje – tikra retenybė. Žmonės ugnį kursto ne malkomis, o kalnuose augančiais kietais, dygliuotais augalais. Vandenį semiasi iš upių.
Apie ryšio priemones net kalbos negali būti. S.Paškevičius prisimena, kaip kartą jiems teko vežti medikus į kaimą, kad patikrintų gyventojų sveikatą. Apie gydytojų vizitą visam kaimui buvo pranešta archajišku būdu – į kalną užlipęs berniukas paskelbė žinią.
Tačiau Panevėžio kariūnams vieną kartą teko sutikti labai šiuolaikišką afganą.
„Matėm ant asilo sėdintį žmogų ir kalbantį mobiliuoju telefonu – nepakartojamas vaizdas“, – juokėsi prisiminimais besidalijantys savanoriai.
Pavojingi žygiai
Pasiekti atokiai gyvenančius žmones misijos kariams būdavo itin sunku. Jie kasdien privalėjo patruliuoti ir stebėti, kas darosi aplink juos esančioje teritorijoje.
Norint patekti į bet kurį kaimelį, pirmiausia tekdavo įveikti kalnus. Panevėžiečiai prisimena, kad aukščiausia jų pasiekta viršukalnė – 3,2 kilometro. Į tokį aukštį kariai vykdavo automobiliais, jų vienos pusės ratai rėmėsi į kalną, o kitos – į siaurų serpantinų kraštą.
„Bet kurią akimirką galėjom nudardėti, reikėjo būti labai budriems“, – pabrėžė vairuotoju buvęs jaunesnysis seržantas E.Miškinis.
Su „Sekunde“ bendravusių kariškių atmintyje labiausiai įstrigo pūga pačioje kalno viršūnėje. Čia susidariusias pusnis nuo kelio teko kasti aštuonias valandas.
Sunku buvo ir automobiliais upes įveikti – vanduo būdavo sulig mašinos langais. Tokių kelių, kokiais važinėja europiečiai, šiame krašte nėra.
Plačiau skaitykite gegužės 31 d.
„Sekundėje“.
Ingrida NAGROCKIENĖ
S.Paškevičiaus nuotr. Misijoje dalyvaujantys kariai su ginklais niekad nesiskiria, tačiau jų pavartoti pagal paskirtį neteko.
