Absoliučiai geriausias savo pozicijos žaidėjas, baltų Pipenas, svarbiausia Eurolygos finalo figūra, tikrasis finalo ketverto MVP – tai tik dalis įvertinimų, kuriuos krepšinio specialistai ir Europos žiniasklaida žarstė Atėnų „Panathinaikos“ legionieriui iš Lietuvos Ramūnui Šiškauskui. Universalumu išsiskiriantis krepšininkas vertinamas ne tik už savo sportinius sugebėjimus ir pergales. R.Šiškauskas yra visų gerbiamas ir kaip asmenybė.
Žinomų strategų pamokos
28 metų 192 cm ūgio Ramūnas Šiškauskas jau senokai tapo kiekvieno trenerio svajone. Pastaraisiais metais treniruoti baltų Pipeną tenka geriausiems Europos strategams. Nepraleidęs progos įsiminti Jono Kazlausko pamokas „Lietuvos ryte“, R.Šiškauskas žinias kaupė ir Trevize, kur vieną sezoną „Benetton“ ekipoje jį treniravo italų krepšinio profesoriumi tituluojamas Etore Mesina, dabartinis Maskvos CSKA strategas.
Paskutinį sezoną savo sugebėjimus sujungęs su garsiojo serbo Želko Obradovičiaus taktiniais sumanymais, Atėnų „Panathinaikos“ legionierius iš Lietuvos užkopė į Eurolygos viršūnę ir tapo vienu svarbiausių graikų klubo pergalės skulptorių.
Išklausęs daugybę komplimentų, kuriuos žarstė ir krepšinio specialistai, ir žiniasklaida, R.Šiškauskas, regis, ramiai priėmė ir E.Mesinos įvertinimą: „Ramūnas Šiškauskas šiuo metu yra absoliučiai geriausias savo pozicijos Europos žaidėjas.“
Pats R.Šiškauskas, kaip įprasta šiam šaltakraujiškam iš Kaišiadorių kilusiam vaikinui, nelinkęs ilgai maudytis šlovės spinduliuose. Jis gyvena tomis kovomis, kurios dar laukia. Šiuo metu – Graikijos čempionato pusfinalis.
Tačiau kai kas yra suplanuota ir vasarai – Lietuvos rinktinė ir Europos čempionatas Ispanijoje.
Eurolyga – jau istorija
– Ar atslūgus sveikinimų maratonui euforija po triumfo Eurolygoje taip pat slopsta?
– Eurolyga – jau istorija. Dabar visą dėmesį sutelkėme į Graikijos čempionatą. Įveikėme ketvirtfinalio barjerą, dabar rengiamės pusfinaliui, jame laukia dar sunkesnės kovos. Todėl galvoti apie Eurolygą nebėra kada.
– Graikijos čempionato finalas turbūt prognozuojamas „Panathinaikos“ su „Olympiacos“?
– Žiūrėsime, nes „Olympiacos“ „buksavo“ jau ketvirtfinalyje (seriją prieš PAOK laimėjo 2:1). Graikijos čempionate neretai galima prognozuoti, kurie klubai nueis iki finalo, bet jo baigtis būna sunkiai nuspėjama.
– Ar galima sakyti, kad jums šis sezonas yra geriausias karjeroje?
– Žiūrint, su kuo lyginti. Taip, pirmą kartą tapau Eurolygos čempionu, bet visai sėkmingai žaidžiau ir Italijoje, kai atstovavau Trevizo „Benetton“ ekipai. Todėl negalėčiau teigti, kad šis sezonas man geriausias, jeigu žiūrėčiau į savo žaidimą, o ne į galutines komandos pergales.
– Tačiau iki šiol niekas nebuvo sakęs, kad esate absoliučiai geriausias savo pozicijos žaidėjas Europoje?
– Su „Benetton“ laimėjome Italijos čempionatą, bet Eurolygoje nepasiekėme aukštumų, todėl asmeniniai rezultatai nebuvo tokie pastebimi. Visi pirmiausia mato komandos rezultatus ir tik paskui – asmeninius. Jeigu „Panathinaikos“ komanda būtų pralaimėjusi pusfinalyje ar netgi finale, nemanau, kad būtume sulaukę panašių vertinimų, tikrai apie mus tiek nekalbėtų. O kai laimėjome, tai ir pasipylė šnekos. Aišku, malonu girdėti tokius vertinimus, ypač išsakytus mano buvusio trenerio.
Emocijų be reikalo nerodo
– Ar iš tiesų Eurolygos finale buvote visiškai ramus, kaip atrodėte stebint iš šalies?
– Sakyčiau, man tai buvo kaip ir daugelis kitų svarbesnių rungtynių. Ypatingo ir kokio nors išskirtinio jausmo ar jaudulio tikrai nejaučiau. Prieš varžybas ramiai miegojau, rankos nedrebėjo.
– Visada aikštėje atrodote kaip ramybės įsikūnijimas. Galbūt tramdote emocijas?
– Man atrodo, kad finale emocijų buvo pakankamai. Bet jos dažniausiai nieko nekeičia aikštėje arba tik pablogina situaciją. Todėl stengiuosi susivaldyti ir be reikalo neeikvoti energijos. Šiaip emocijos man nėra svetimos, tik gal ne taip stipriai jas išreiškiu kaip kiti. Dažniausiai po varžybų leidžiu joms pasireikšti. Bet ir gyvenime nesu karštakošis.
Žinių sėmėsi iš visų
trenerių
– Teko žaisti garsių specialistų treniruojamose komandose. Ar galėtumėte išskirti kurį nors vieną, turėjusį didžiausios įtakos jūsų karjerai?
– Negalėčiau išskirti nė vieno. Kiekvienas davė daug, o iš jų visų stengiausi pasiimti tai, kas reikalinga. Iš savo praktikos žinau, kad naudos galima gauti ne tik iš garsių trenerių. Kiekvienas turi savo minčių, privalumų, o būna taip, kad praverčia ir smulkmena ar kažkada kurio nors trenerio pasakyta detalė. Reikia tik mokėti visa tai pasiimti, nes žaidėjai nevienodai priima tai, kas jiems sakoma – vienas įsiklauso, o kitas ranka numoja.
– Jūsų komandos draugas Robertas Javtokas sakė, kad niekada nekyla abejonių dėl Ž.Obradovičiaus sprendimų teisingumo. Ar ir jūs taip pat manote?
– Man niekada nekyla noras ginčytis nė su vienu treneriu. Jeigu jis įsitikinęs, kad vienas ar kitas sprendimas yra geriausias komandai, stengiuosi vykdyti, o ne svarstyti ar prieštarauti.
– Koks yra Ž.Obradovičius? Ar treniruotėse jis yra toks pats emocionalus kaip ir rungtynėse?
– Nepasakyčiau, kad su juo dirbti sunkiau nei su kuriuo nors kitu treneriu. Treniruotės tikrai nėra labai varginamos, gauname poilsio, laisvų dienų. Aišku, Ž.Obradovičiaus treniruotės labai įdomios, o jo emocijos priklauso nuo žaidėjų pastangų. Jeigu mums kas nors nesiseka, jis parodo daugiau emocijų, tačiau jeigu viskas vyksta taip, kaip jis sumanęs, treneris būna visiškai ramus. Ž.Obradovičius nebūna visada toks pats.
Žvaigždžių ekipoje – visi
lygūs
– „Panathinaikos“ – žvaigždžių komanda. Kaip sekasi visiems rasti bendrą kalbą?
– Bendrų išvykų, vakarienių nesame pratę rengti, bet šiaip mūsų komanda – labai draugiška. Niekas nesijaučia išskirtinis, esame visi lygūs – kaip šeimoje. Nėra jokių bendravimo problemų. Manau, tokie geri žaidėjų, taip pat ir trenerių, santykiai buvo viena sudėtinių pergalės Eurolygoje dalių. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų siekti bendro tikslo, jeigu vieni ant kitų šauktume.
– Atėnuose daugiausia bendraujate su Roberto Javtoko šeima?
– Daugiausia su Robertu, nes jo šeima – žmona ir šiemet gimusi dukra – mažai buvo Atėnuose.
– Kaip su žmona ir sūnumi įsikūrėte Atėnuose?
– Turime geras sąlygas, nėra kuo skųstis. Gyvename erdviuose apartamentuose šešių butų name netoli salės. Tame pačiame name – ir Robertas. Prie jūros nesikūrėme dėl to, kad būtų toli važiuoti iki sporto arenos, o žinant Atėnų transporto spūstis, tai atimtų marias laiko. Tačiau laisvalaikiu su žmona ir sūnumi dažnai važiuojame prie jūros. Edita su neseniai pirmą gimtadienį atšventusiu Matu viena nesiryžta po Atėnus važinėti. Jau baigiu įprasti ir prie nenusakomų spūsčių. Sunkiausia buvo dėl to, kad piko valandos niekada nebūna tuo pačiu metu, todėl negali žinoti, kaip jų išvengti. Spūstys Atėnų gatvėse gali susidaryti bet kuriuo paros laiku ir bet kurią valandą. Jokios logikos.
Rinktinės trenerio nepažįsta
– Ar galite palyginti svorį ar džiaugsmą pergalių, kurias laimite atstovaudamas klubui ir Lietuvos rinktinei?
– Kaip paaiškinti? Visos pergalės svarbios. Tačiau iškovoti kokį nors titulą klubinėje komandoje yra daugiau asmeninis laimėjimas. Kai laimime pergales su Lietuvos rinktine, jaučiu, kad ką gero padarėme savo šaliai, savo tautai, kuri už mus serga. Tuomet laimi Lietuva, ir tikrai ne asmeniniai rezultatai būna svarbiausi.
– Žadėjote šiemet sugrįžti į nacionalinę komandą. Šie planai nepasikeitė?
– Planuoju atvažiuoti į rinktinę, jeigu nenutiks nieko nenumatyta. Pasibaigus Graikijos čempionatui norėsiu mažiausiai mėnesį pailsėti, o tada prisijungsiu prie rinktinės. Bet kol nesibaigė sezonas, sunku ką nors planuoti, nes nežinau, kaip viskas susiklostys. Tačiau atstovauti Lietuvos rinktinei noriu, svarbiausia, kad būčiau sveikas.
– Ar naująjį rinktinės trenerį Ramūną Butautą pažįstate?
– Ne. Iki šiol nebuvo kur susikirsti mūsų keliams – jis dirbo su jaunimu. Tikiuosi, vasarą susipažinsime.
Parengė
A.Adomavičius
