Meldžiasi ir už abiturientus
Gražiausią pavasario mėnesį per patį žydėjimą suskamba giesmės Marijai. Nors ir pamažu, bet atgimstanti gegužinių pamaldų, vadinamųjų „mojavų“, tradicija plinta ne tik kaimuose – giedoti būreliais renkasi ir miesto gyventojai, su nostalgija menantys savo jaunystės laikų ypač puošnias ir skambias „mojavas“.
Nors dabartinės tėra tik menkas prieškarinių laikų atspindys, nuoširdumo jose nė kiek ne mažiau.
Gegužinės giesmės Marijai kas vakarą 18 valandą pasigirsta Rožių gatvėje įkurtuose agentūros „SOS vaikai“ šeimos namuose. Į jų šeimininkės Marijos Zabulionienės ir Katalikių moterų organizacijos iniciatyva atgaivintą „mojavą“ susirenka kelios dešimtys „rožyno“ gyventojų. Už sveikatą, pašaukimus, Lietuvą, netgi už abiturientus meldžiasi kelios kartos: prie menančiųjų prieškario laikus, Sibiro šaltį prisijungia ir ant aukštų kėdučių sutūpę agentūroje užuovėją radę vaikai. Jie maldas Marijai traukia su patyrusiais giedotojais priešais berželiais papuoštą altorėlį: ant balta staltiese užtiesto stalo stovi Marijos paveikslas ir kryželis. Čia pat – ir kitas stalas, ant jo kasvakar pūpso virdulys ir lėkštė namuose Danutės Pocienės keptų skanėstų. Gegužinės pamaldos susirinkusiesiems – ne tik Marijos garbinimas, bet ir proga pasižmonėti, su tolėliau gyvenančiu kaimynu prie arbatos puodelio pasišnekučiuoti ir, svarbiausia, gerumo mokyti tuos, kurie savo šeimose jo beveik nepatyrė – agentūroje gyvenančius vaikus.
Traukdavo per kaimus
Užtenka tik užsiminti apie gegužinių pamaldų tradicijas, ir giedotojai atveria savo širdis – vieni per kitus dalijasi šiltais prisiminimais.
„Mojavos“ būdavo pačios gražiausios dienos. Visus metus jų laukdavom. Anais laikais kultūros namų nebūdavo, tai gegužinės pamaldos – svarbiausias jaunimo pasilinksminimas“, – pasakojo nuo 1961 metų Panevėžyje gyvenantis iš Vadoklių parapijos kilęs Jonas Baublinskas. Anot jo, į tą pačią trobą kasvakar giedoti eidavo tik merginos, vaikinai vietoje nenusėdėdavo. Ar šuniui, ar bernui dešimt kilometrų – ne kelias, kad patrauktų vis į kitą kaimą. Taip per gegužę jaunuoliai spėdavo ir visą apylinkę aplankyti, ir balsingiausią merginą nusižiūrėti.
„O kaip traukdavom! Vakarai būdavo tokie tykūs, kad gerai girdėdavosi, kaip už kokių septynių kilometrų gieda. Ir lenktyniaudavo kaimai vienas su kitu“, – prisiminė J.Baublinskas.
Pasakodamas apie jaunystę vyriškis mįslingai šypsosi: kas Dievui – Dievo, o kas ciesoriui – tai jau jam. Maldas atgiedojęs jaunimas pradėdavo linksmybes: rateliai, šokiai, dainos, netgi armonika būdavo užtraukiama. „Mojavos“ prasidėdavo jau temstant, kai visi darbai jau būdavo nudirbti, gyvuliai apeiti, todėl po užsitęsusių pasilinksminimų neretai ir bluosto nebebūdavo kada sudėti – namo jaunuoliai grįždavo jau praaušus.
Tačiau negirdėtas dalykas būtų, jei į „mojavą“ ar jų pratęsimą būtų užsukęs vaikinas „su kvapeliu“.
„Parūkydavom ir mes, bet retai, nors tas įprotis ir nebuvo smerkiamas. Bet jau gėrimas – didžiulė negarbė! Nesigirdėjo, kad kaime girtuoklių būtų. Nebent koks senis mėgėjas, bet ir tai pasigeriantis kartą per metus“, – apie prieškario laikų garbės suvokimą pasakojo ponas Jonas.
Pranešdavo varpeliais
Rengti „mojavą“ savo kieme šeimininkams būdavo didelė garbė. Vienur giesmės sklisdavo iš klėtelių, kitur – pačiame kieme įrengdavo vietas giedotojams, dar kitur šeimininkai užleisdavo „stanciją“ – seklyčią. Marijos paveikslus merginos išpuošdavo kuo tik galėdavo: jaunais berželiais nusmaigstydavo kone visą kiemą, iš pataisų, bruknių lapelių pripindavo vainikų ir ateidamos giedoti kiekviena atsinešdavo, kas pražysdavo darželiuose. Panevėžio rajono kaimuose apie „mojavą“ žmonės susižinodavo vieni per kitus, o Pasvalio rajone vaikai eidavo per kaimus ir skambindami varpeliu pranešdavo: jau laikas mesti ruošą – atėjo valanda giesmėms. Pasvališkiai, kad žinia toliau sklistų, gegužinių pamaldų pradžią netgi skelbdavo daužydami garsiai aidinčius metalinius rakandus.
Sibire – už Lietuvą
Į Šeimos namus Marijai pasimelsti ateinanti Milda Krasnickienė kone kaskart susigraudina vos užgiedojus.
„Kai čia užgieda, man prieš akis stoja Sibiras, ir ašaros pačios byra“, – prisipažino moteris. Septynerių kartu su tėvais išvežta į šiaurę moteris pamena, kad barakuose gyvenanti kokia mažesnė šeima „mojavai“ užleisdavo menkutį savo kambarėlį. Ir giedama būdavo už Lietuvą.
„Susirinkdavo apie keturiasdešimt žmonių. Mums, vaikams, būdavo didelis pasididžiavimas, kad pasitikėdavo ir leisdavo kartu giedoti. Ir Lietuva, apie kurią tėvai kalbėdavo, mums rodėsi kaip koks stebuklų kraštas“, – pasakojo M.Krasnickienė. Net ir Sibire pamaldos baigdavosi linksmybėmis, nors ir ne tokiomis ilgomis ir nuotaikingomis, kokios būdavo Lietuvoje. Bet jaunimas ir tremtyje užtraukdavo dainą.
Į Sibirą lydėjusias ir išgyventi padėjusias relikvijas – Marijos paveikslą, maldaknyges nutrintais lapais – „rožyno“ gyventojai susinešė ir į Šeimos namų salę.
Namuose – nuosava koplyčia
Vakarais, užbaigus dienos darbus, giesmės suskamba per kaimus: gegužė – metas, kada kaimynai dažniausiai susitinka, kada greičiausiai sklinda naujienos. Trylika metų savo namuose giedotojus iš aplinkinių gatvių priima dembaviškė Vida Sereikienė. Moteris namo rūsyje tam įrengė netgi koplytėlę – ant stalelio pastatytas iš gimtojo Preidžių kaimo atsivežtas senas kryželis, viršum jo – panevėžietės vienuolės Zofijos specialiai „mojavai“ nutapytas Marijos paveikslas, aplinkui simbolinį altorėlį giedant plazda apie 20 žvakių. Kambarėlyje netgi stovi vargonai. Dembavos kultūros namų meno vadovė Danutė Nakienė prieš penketą metų jų sulaukė iš Olandijos ir nė neabejodama atvežė į V.Sereikienės namus. Nuo tada „mojavoje“ pradėta giedoti su muzika.
Marijos paveikslas skendi gėlėse – vazose svyra alyvų kekės, ryškiai geltona spalva traukia gvazdikėliai, rausvažiedės pelargonijos. Anot šeimininkės, dabar gėlių telikusių mažuma – gegužės pradžioje gimtadienį močiutės namuose švenčia ponios Vidos anūkė, štai tada didžiulės puokštės sunešamos Marijai.
Gieda dėl sveikatos
V.Sereikienė gegužines pamaldas Dembavoje atgaivino ne tik norėdama išsaugoti tradiciją, bet ir dėl sveikatos.
„Garsai gydo žmogų. Ilgai tariant i garsas virpina kūną ir gaunama energija valo inkstus, a – širdį ramina“, – apie gydymą garsais kalbėjo parapsichologiją studijavusi namų šeimininkė. Pasak jos, teigiamos energijos kupina gamtoje – netgi menkutis vėjelis žmogų masažuoja, o ką jau kalbėti apie į būrį susirinkusių giedančių žmonių galią.
Nuo pat pirmųjų metų pas V.Sereikienę kiekvieną gegužę pamaldose dalyvaujanti dembaviškė Albina Ramanauskienė prisimena, kad jos gimtajame Guduičių kaime Kėdainių rajone „mojavos“ ne visada būdavo rimtos.
„Vaikai karkvabalių atsinešdavo – kai suūždavo jie paleisti! Arba su dilgynėmis merginoms per pakinklius pralėkdavo. Tos suklykdavo, o jiems juoko būdavo. Ką nutverdavo – tas gaudavo pylos“, – pasakojo A.Ramanauskienė.
Anot jos, Guduičiuose prieš „mojavą“ būdavo dainos, po jos – šokiai, todėl jaunimas į pamaldas susirinkdavo geru pusvalandžiu anksčiau, o išeidavo prisišokę.
Ir nors „mojavos“ prasmė – pasimelsti, bet svarbi būdavo ir proga merginą namo palydėti.
Artumas su motinomis
Monsinjoro Juozapo Antanavičiaus teigimu, gegužinės pamaldos tapusios jau ne tik bažnyčios, bet ir liaudies pamaldumo išraiška.
„Mariją labai malonu garbinti ypač motinoms, nes kūdikio laukimo, jo atėjimo į pasaulį džiaugsmas ir motiniška kančia visoms yra artima“, – pastebėjo dvasininkas.
Šiaulių rajono Naisių kaime augusio monsinjoro vaikystėje „mojava“ skambėdavo jo tėvelių namuose. Dar nė dešimties neturėdamas J.Antanavičius vesdavo giesmes.
„Žioplas buvau – tik giedodavau, eilėraščius deklamuodavau“, – juokavo monsinjoras. Kiti jo bendraamžiai atėję į pamaldas laiko veltui neleisdavo – į seklyčią prileisdavo ne tik karkvabalių, bet ir žvirblių.
Daugeliui atrodo, kad gegužinės pamaldos buvo giedamos jau labai seniai. Iš tiesų jų tradicijos Europoje žinomos tik nuo XIX amžiaus – 1840-ųjų. Lietuvą jos pasiekė dar vėliau. Kai popiežius šių pamaldų dalyviams suteikė visuotinius atlaidus, giesmės Marijai gegužę ėmė sklisti iš visų Lietuvos kaimų.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Pas kaimynę į „mojavą“ jau tryliktus metus
besirenkančių dembaviškių giesmėms savo vargonais pritaria D.Nakienė.
