Šie metai Panevėžiui kaip niekad dosnūs šimtamečių. Iš vienuolikos garbaus jubiliejaus laukiančių miestiečių jau trys atšventė savo gimimo dienas.
Žiedais pasipuošusi gegužė šimtmetį padovanojo ir Kazimierai Mažylienei. Smulki, vos judanti ir sunkiai matanti moteris tik žvilgsniu besugebėjo atsidėkoti svečiams. Tradiciškai gėlių puokštę, patalynės komplektą ir šakotį jubiliatei įteikė „Sodros“ Panevėžio skyriaus atstovės.
Tačiau maloniausi senolei buvo giminių sveikinimai. Trys dukros, penki anūkai, tiek pat proanūkių ir vienas proproanūkis pasidžiaugti močiutės ilgaamžiškumu suėjo dar išvakarėse.
Ne visus savo artimuosius ir giminaičius beatpažįstanti moteris jautėsi laiminga, o apie mirtį nė negalvojo.
„Ji tikrai nori gyventi. Man net keista, kad net neužsimena apie neišvengiamą lemtį“, – apie savo motiną pasakojo kartu gyvenanti 69 metų dukra Ona Pamarnackienė.
Tačiau mirtis neaplenkė K.Mažylienės gyvenimo. Moteris palaidojo vieną iš savo dukrų, vėliau neteko ir sutuoktinio.
Likusi su trimis dukromis, motina iš visų jėgų stengėsi dirbti ir išmaitinti savo vaikus. Ilgus gyvenimo metus šeima praleido Kupiškio rajone, moteriai teko nugarą lenkti kolūkio laukuose.
Į Panevėžį su savo vidurine dukra Ona K.Mažylienė persikraustė tik prieš dvidešimt metų. Kiek galėjo, ji stengėsi padėti namų ruošoje. Mėgdavo austi, dažnai į rankas ir mezginį paimdavo.
„Mūsų močiutė labai ramaus būdo, niekuo nesiskundžia, nedejuoja“, – kalbėjo O.Pamarnackienė.
Anot jos, dabar senolė dažniausiai tik sėdi savo kambariuke, niekur nebeišeina ir niekuo nebeužsiima. Kuo nors domėtis jai nebeleidžia sveikata.
Tačiau, kaip pasakojo dukra, jos visi negalavimai dėl amžiaus. Rimtomis ligomis močiutė per visą gyvenimą nesirgo ir net ligoninėje nė karto nėra gulėjusi.
Ingrida NAGROCKIENĖ
A.Repšio nuotr. K.Mažylienė – jau trečioji iš vienuolikos
panevėžiečių, šiais metais sulauksiančių šimtmečio.
