Mūsų šalies užeigos, kuriose cepelinus pakeis grikiais įdaryti bebrai ir, be to, valgiaraštyje bus daug kitų tikrų, o ne tariamų tradicinių lietuviškų patiekalų, ne tik gaus Europos Sąjungos kulinarinio paveldo sertifikatus. Kiekvienas turistas tiksliai galės žinoti, kur Lietuvoje yra išskirtinių smuklių ar užeigų, o tokia reklama viešojo maitinimo įmonėms garantuos išskirtinę rinką ir, ko gero, nemažas pajamas.
Metas naujai strategijai
Rytoj Panevėžio krašto viešojo maitinimo įstaigų savininkams Aukštaitijos sostinėje šalies kraštotyrininkai pažadės atverti savo sukauptus kulinarinio paveldo lobynus. Taip patraukliai cepelinų ir „akropolių“ tautos verslininkams bus pasiūlyta imtis kitokios viešojo maitinimo verslo strategijos.
„Pasiūlysime alternatyvą „akropolių“ maitinimo įstaigų kultūrai, – „Verslo vartams“ pasakojo Panevėžio apskrities turizmo informacinio centro direktorė Daiva Tankūnaitė. – Pasirinkę naują verslo kryptį viešojo maitinimo įstaigų savininkai, jeigu tiksliai laikysis lietuviškų patiekalų gamybos ir patiekimo tradicijų, gali tikėtis patekti į Europos Sąjungos kulinarinio paveldo žemėlapį“.
Analogiškas Lietuvos žemėlapis taip pat turėtų būti nubraižytas ir išspausdintas šiais metais. Svarbu, anot D.Tankūnaitės, suspėti ir į šį traukinį.
Norinčiųjų dalyvauti gegužės pradžioje Biržų pilyje Kultūros ministerijos, Etninės kultūros globos tarybos ir Panevėžio apskrities turizmo informacinio centro specialistų rengiamame seminare sąrašas kasdien darosi ilgesnis.
Oficialiai seminaras skirtas restoranų, kavinių, viešbučių, nakvynės namų, motelių ir kaimo turizmo sodybų savininkams arba ketinantiesiems išbandyti savo jėgas tokių paslaugų rinkoje. Panevėžio apskritį kasmet aplanko arba tranzitu per ją važiuoja vis daugiau turistų, todėl nakvynės ir maitinimo paslaugas teikiantys verslininkai ieško būdų, kaip juos prisivilioti.
„Verslininkai neslepia, kad jiems reikia naujų idėjų. Cepelinais ir šaltibarščiais turistų nesužavėsi – tai tiesa, nereikalaujanti komentaro, – įsitikinusi D. Tankūnaitė. – Tarptautinė automagistralė „Via Baltica“ taip pat negarantuoja verslo sėkmės, todėl ir yra poreikis tapti ypatingais“.
Pionieriai – uteniškiai
Kad kulinarijos paveldas tinka traukti paslaugų verslo vežimą, pirmieji įrodė Vilniaus ir Utenos krašto verslininkai.
Ypač aktyviai senąją kulinariją pinigams uždirbti ėmė naudoti uteniškiai. Nuo 2003 metų Utenos apskrities viršininko administracija dalyvauja tarpregioniniame projekte „Kulinarinis paveldas Europoje“. Šį projektą remia PHARE fondas, su kuriuo bendradarbiavimo sutartis buvo pasirašyta 2001 metais.
Panevėžio krašto verslininkai lankydamiesi pas savo kolegas Utenos ir Vilniaus krašte ne kartą turėjo galimybę įsitikinti, kokia yra didele kulinarijos įtaka turizmo verslui.
„Kaip ir kuo vilioti svečius – reikia išmokti. Seminaro metu bus kalbama apie regionų kulinarijos paveldo plėtrą, etnografinių tradicinių valgių ruošimo ypatumus ir apie senovėje populiarius šventinius patiekalus.
Verslininkai bus supažindinti su
aukštaičių mitybos ypatumais“, – pabrėžė Panevėžio TIC direktorė Daiva
Tankūnaitė.
Seminare bus rodomi ir kraštotyrininkų nufilmuoti dokumentiniai filmai apie aukštaitiškų patiekalų gamybą ir žmones, kurie išsaugojo ir mūsų kartai perdavė protėvių receptus.
Panevėžio rinka – nuobodi
„Kulinarinio paveldo užeiga galbūt ne iš karto pritrauks daugiau klientų. Nebūtinai viena ar kita tokia užeiga taps masiškai lankoma užsienio turistų, tačiau akivaizdu, kad įdomūs ir keisti patiekalai, patraukliai pateikiama tautos istorija atveria tokias galimybes, – mano D.Tankūnaitė. – Mes parodysime, kaip gaudyti žuvį, o kas jau panorės, tas ir užmes meškeres“.
Turizmo informacinio centro direktorė neatmeta galimybės, kad naują verslo strategiją pasirinkę verslininkai išjudins ir Panevėžio rajono nekilnojamojo turto rinką. Kavinių, smuklių ir kitokių viešojo maitinimo įstaigų rinką esant nuobodžia ir nepatrauklia mato ir daugelis panevėžiečių.
Drąsiai galima teigti, kad priemiestyje nėra nė vienos užeigos, kuri būtų gražioje rekreacinėje zonoje.
„Panevėžio rajone nėra vienos viešojo maitinimo įstaigos, kurią vaizdžiai galima būtų pavadinti užeiga „su vaizdu į jūrą“. Gal neišvengiamos permainos rinkoje paskatins panevėžiečius verslininkus sukurti tokį aukštos kokybės produktą, – tikisi D.Tankūnaitė. – Tinkamiausių kulinarinio paveldo užeigoms statyti vietų daugiausia yra Lėvens ir Sanžilės paupiuose“.
Paveldas – ne tik iš
kaimo
Kulinarinio paveldo taisyklės gana griežtos – privalu laikytis receptūros ir gamybos taisyklių. Be to, patiekalo autentiškumą dar privalės patikrinti ir patvirtinti Lietuvos liaudies kultūros centras. Ir tik tada verslininkas galės skelbti, kad jo patiekalai yra šalies kulinarinis paveldas, o jo įmonė bus įtraukta į Europos kulinarinio paveldo tinklą.
„Tradicinės senosios virtuvės technologijos, rankų darbas, tik natūralūs produktai ir autentiški receptai – visa tai ir yra kulinarijos paveldas, – „Verslo vartams“ tvirtino Etninės kultūros globos tarybos specialistė Aukštaitijos regione Vitalija Vasiliauskaitė. – Tačiau ne mažiau svarbi ir vieta, kurioje siekiama supažindinti su kulinariniu paveldu“.
Propaguojančių mūsų senolių maistą įmonių jau ir dabar yra, tačiau daugelis jų šias paslaugas pateikia kaip MacDonald’s ar sovietmečio aukštesnio lygio „obščepito“ kavinė.
„Daugelis tokių įstaigų įkurtos prie masinių žmonių takų – maximų, babilonų. Toks kulinarinio paveldo pristatymas iš esmės niekinis“, – tikino V.Vasiliauskaitė.
Žinoma Panevėžio kraštotyros muziejaus etninės kultūros skyriaus specialistė teigia, kad ir mieste galima sėkmingai naudotis kulinariniu paveldu ir net savo verslui gauti Europos kulinarinio paveldo sertifikatą.
„Lietuva paveldėjo kulinarijos paslapčių ne tik iš kaimiečių, bet ir dvarininkų, bajorų ir net amatininkų. Todėl kai kurį paveldą geriau gaminti ir pardavinėti mieste, tačiau tam taip pat reikia tinkamos aplinkos“, – sako „Verslo vartų“ pašnekovė.
Cepelinus atvežė žydai
Kulinarinio paveldo patiekalų receptai saugomi šalies muziejuose, Lietuvos liaudies kultūros centre ir Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Sukaupti archyvai, pasak kraštotyrininkų, yra atviri.
Lietuvos kulinarijos pavelde – daug patiekalų iš žvėrienos, naminių gyvulių mėsos, žuvies, miltų, grybų, pieno, vaisių ir daržovių. Įdomu, kad bulvinių patiekalų sąraše nėra dabartinės lietuviškos virtuvės pasididžiavimo cepelinų.
„Cepelinai nėra lietuvių liaudies kulinarinis paveldas. Yra daug spėjimų, iš kur šis patiekalas atkeliavo į mūsų kraštą, – teigia V.Vasiliauskaitė. – Viena iš versijų – cepelinus atvežė žydų keliautojai iš Vokietijos. Lietuviai „iškrapštė“ jų įdarą ir pakeitė į kiaulienos“.
Dar vienas nuo seno šalyje populiarus patiekalas – šaltibarščiai yra pačių lietuvių sugalvotas. Barščiais per vasaros darbymetį laukuose būdavo maitinami baudžiauninkai.
Darius SKIRKEVIČIUS
G.Lukoševičiaus nuotr. Daugelio lietuvių kone per jėgą užsieniečiams paragauti brukami cepelinai net nėra įtraukti į kulinarinio paveldo sąrašus. Didelė įvairovė bulvinių patiekalų, pasak etninės kultūros specialistų, atspindi tik dalį šalies kulinarijos kultūros – badmetį Lietuvos kaime.
