Kad už žemiškuosius paklydimus atpildo galima sulaukti ne tik iš Dievo, bet ir dvasininko, uliūniečiai jau neabejoja. Kaimo žmonės per ketvertą klebono Algimanto Keinos darbo metų Uliūnuose spėjo patirti, kad dvasininko malonę būti palydėtam į paskutinę kelionę reikia užsitarnauti. Panevėžio vyskupas klebono apsisprendimą nelaidoti kaimo žmonių teisina A.Keinos reiklumu, o apstulbinti uliūniečiai skaičiuoja amžino poilsio atgulusius savo kaimynus, už kuriuos klebonas ne tik nesutiko laikyti šv. Mišių, bet ir paskambinti varpais.
Pasiūlė aludę
Uliūnuose pasitikinčiųjų bažnyčia mažėja. Iki šiol ir taip joje retais svečiais buvę vietiniai jaunesni gyventojai tikina šventovę ir greta jos stūksančią kleboniją apeisiantys ratais, kad tik nesutiktų klebono A.Keinos. Žmonės dar negali atsigauti nuo dvasininko jiems pateiktos staigmenos – klebonas atsisakė laidoti antrąją Velykų dieną kaimo tvenkinyje nuskendusį Uliūnų senbuvį 67-erių Mečislovą Batavičių.
„Geras žmogus buvo – visi jo prašydavom arkliuku daržus įdirbti. Išgerdavo, bet kiek šiais laikais kaimuose blaivininkų? Neteko girdėti, kad jis girtas būtų ką nors pastūmęs. Ir už tai Batavičius kunigui neįtiko?“ – stebėjosi gyventojai. Klebonu pasipiktinę žmonės nė už ką nesutiko, kad jų pavardės būtų paskelbtos – teisinosi, kad Uliūnuose reikės gyventi ir jiems, ir jų vaikams.
Pasak artimiesiems palaidoti M.Batavičių padėjusių draugų, už mirusįjį A.Keina nesutiko ne tik šv.Mišių aukoti – netgi paprašius paskutinei kelionei paskambinti varpais, klebonas neva atšovė: eikit į aludę – ten tegul ir skambina. Prisiprašyti mirusįjį palydėti į amžino poilsio vietą artimiesiems nepavyko ir kitų kunigų – kištis į svetimos parapijos reikalus atsisakė ir Ramygalos, ir Panevėžio Šv. Petro ir Povilo parapijų dvasininkai.
Pašventino patys
Artimiesiems teko pasitenkinti tuo, kad A.Keina bent jau sutiko aukoti šv. Mišias už velionio giminę. Tačiau pašventinti kapo duobės klebono priprašyti nepavyko.
„Prie bažnyčios palaukėme po Mišių – norėjome paprašyti, kad į kapines ateitų. Kaip pradėjo mums šaukti: aš jūsų bažnyčioje nematau ir manęs nemokykite – daugiau nei 40 metų dirbu, mokslus esu baigęs ir žinau, ką galiu. Anot klebono, velionis – vos ne degradavęs girtuoklis, „dustininkas“ buvęs, nors tikrai taip nėra. Eilinis kaimo žmogus, niekam neužkliūdavęs senukas, ir tiek. Gal ir galima būtų suprasti tokius „išsidirbinėjimus“ per vestuves, betgi čia – laidotuvės. Ar klebonas pagalvojo, ką turėjo išgyventi artimieji?“ – piktinosi mirusiojo šeimos draugai. A.Keinos nepaveikė ir apstulbusių žmonių perspėjimas, kad tokį dvasininko sprendimą apskųsiantys vyskupui.
Klebonui kategoriškai atsisakius pašventinti kapo duobę, šį krikščionišką ritualą atliko atėjusieji palydėti kaimyno – amžino poilsio vietą žmonės patys pašlakstė švęstu vandeniu.
Per pamokslus duoda
pylos
Uliūniečiai kunigą kaltina netgi išpažinties paslapties nelaikymu. Neva A.Keina vietoj pamokslo įpykęs vardija, kuo vietiniai per šv. Mišias užsiima – klebono nelieka nepastebėti tokiu laiku išdrįsusieji savo kieme remontuoti mašiną ar, dar blogiau, užsukusieji į aludę. Pylos gavo ir prašiusieji pašventinti M.Batavičiaus kapo duobę – jau kitą savaitgalį per šv. Mišias kunigas susirinkusiesiems išrėžė, kad sulaukęs grasinimų, jog bus skundžiamas vyskupui.
Nusivylę dvasiškuoju tėvu gyventojai neslepia, kad į vietos bažnyčią užsukti vengia. Jos lankytojų dauguma – pagyvenę žmonės, jaunesnės šeimos dvasinių reikalų atlikti važiuoja į už 12 kilometrų esantį Panevėžį. „Ko eiti į Uliūnus? Ar kaimo gandų per Mišias pasiklausyti?“ – klausė padėjusieji palaidoti M.Batavičių.
Prieš kelias savaites Uliūnus sudrebinęs skandalas sujudino ir senas vietinių žaizdas. Birželį po sunkios ligos mirusios Marijonos Murauskienės dukterims taip pat teko maldaute maldauti klebono, kad palaidotų jų motiną kaip dorą katalikę. Uliūnuose gyvenanti velionės dukra dar nepamiršo, kaip, atėjus tartis dėl laidotuvių, A.Keina pareiškė: čia – bažnyčia, o ne laidojimo paslaugų biuras. Pasak moters, klebonas tuomet buvo supykęs, kad onkologine liga sirgusiai velionei nebuvo pakartotas prieš pusmetį suteiktas Paskutinis patepimas.
Nepatiko ir „kašeliai“
Netektį išgyvenusioms dukterims teko išklausyti dvasininko priekaištus už tai, kad mama nerėmė finansiškai Uliūnų bažnyčios.
„Gal pusantros valandos mus išlaikė, kol išrodė savo sąrašus, kas ir kiek yra davęs bažnyčiai. O, sako, jūsų mamytė nieko nedavė. Bet juk ji sunkiai sirgo, kiek vaistams pinigų reikėjo! Nejaugi perkama ir vieta danguje?“ – su nuoskauda kalbėjo M.Murauskienės dukra. Ji pamena, kad A.Keina netgi atėjęs prie mirusiosios karsto, užuot susikaupęs maldai, koja mostelėjo į vainikų ir krepšelių jūrą ir su panieka iškošė: o kam čia tiek tų „kašelių“?
Uliūniečius stebina, kodėl klebonas vienus ignoruoja, o kitus nežinia už kokius nuopelnus netgi pačioje bažnyčioje pašarvoja. Į maldos namus vengiantys užsukti vietiniai su meile prisimena A.Keinos pirmtakus – Uliūnuose klebonavusį Povilą Bartkevičių, šv. Mišių laikyti atvažinėjusius generalvikarą Robertą Pukenį, kunigą Joniką. „Prie jų ir mes, ir jaunimas į bažnyčią nueidavom. Su A.Keinos tokiais metodais Uliūnuose tikinčiųjų tikrai nepadaugės“, – mano M.Murauskienės dukros.
Ne pirmas ir ne
paskutinis
Prie Uliūnų bažnyčios sutiktas A.Keina, vos išgirdęs, kad atvažiavo žurnalistai, nė neišklausęs, apie ką norima pasikalbėti, pareiškė nebendrausiantis. Dvasininkas teigė nekalbėsiąs tol, kol atsiprašys prieš keletą metų jį neva apšmeižę respublikinių leidinių žurnalistai. Pasak jo, su žiniasklaidos atstovais būti atsargiems pataręs ir pats vyskupas. Apeliuodamas į žurnalistų garbingumą klebonas pateikė sąlygą – leisti jam paredaguoti jau parengtą straipsnį. Su tokiu kompromisu nesutikus, vis dėlto A.Keina išdėstė savo poziciją. Dvasininkas iš karto perspėjo, kad M.Batavičius – ne išimtis, jis – ne pirmas ir ne paskutinis, kunigo nepalydėtas į Amžinybę.
„Jei nori krikščioniškų laidotuvių, prašom krikščioniškai ir gyventi. Ketveri metai aš jau čia – kaip nuluptus visus pažįstu. M.Batavičius nesilankė bažnyčioje, jo pavardė net neegzistuoja aukotojų sąraše. Jei žmogui gyvam nereikėjo bažnyčios, tragedija būtų kunigui stovėti prie jo kapo duobės ir taip apgaudinėti žmones. Kam tada iš viso reikalinga bažnyčia, evangelija?“ – savo nuostatas dėstė A.Keina.
Plačiau skaitykite gegužės 3 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Norint būti palaidotam krikščioniškai, A.Keinos teigimu, reikia ir gyventi krikščioniškai: savaitgaliais nesilankantieji šv. Mišiose tikėtis, kad į paskutinę kelionę juos palydės klebonas, nebegali.
