Dešimtmečius mūsų šalyje šaknis leidusi „leidimų ir neleidimų“ sistema netrukus gali pasipildyti dar vienu valstybės draudimu – šį kartą būtų suvaržytos ūkininkų teisės. Už pigiai (ne aukciono tvarka) žadamą parduoti ūkininkams valstybinę žemę Vyriausybė norėtų, kad būsimieji savininkai iš anksto sutiktų su sąlyga, jog jie nebus visaverčiai nuosavybės savininkai. Rinkos ekspertai tikina, kad žemės pardavimas lengvatinėmis sąlygomis – ūkininkams malonė, kuri prieštarauja rinkos dėsniams ir daroma kitų mokesčių mokėtojų sąskaita. Dešimt ar šimtus kartų didesnes sumas galima gauti pardavus žemę aukcione.
Malonė įkainota
Žemdirbius užvaldė toks milžiniškas troškimas kuo greičiau pasidalyti valstybinės žemės likučius, kad jie dėl šio tikslo, atrodo, pasiryžę savo noru įkišti galvą į kilpą.
Ūkininkai jau oficialiai pareiškė sutinkantys su drakoniškomis ir verslo logikai prieštaraujančiomis sąlygomis – 15 metų neparduoti iš valstybės pirktos žemės ir nekeisti jos paskirties.
Ūkininkų elgesys, ko gero, išduoda jų išgąstį apskritai prarasti valstybės malonę. Tokios baimės galėjo kilti pernai liepą, kai Seimas patvirtino Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama nustatyti pardavimo tvarką. Kol tokios nėra – ūkininkai negali pirkti naujos valstybinės žemės ir baigti pradėtų pirkimo procedūrų.
Tuo tarpu rinkoje netyla kalbos, kad teisingiau būtų, jeigu laisva valstybinė žemė būtų pardavinėjama aukcionuose, o ne pagal tokius „malonės“ raštus beveik dykai atiduodama ūkininkams.
Gali būti, kad dėl to ūkininkai ir skuba sutikti su jau minėtomis Vyriausybės sąlygomis.
Tiesa, tos sąlygos, kitaip dar Vyriausybės ekspertų vadinamos žemės rinkos saugikliais, vis dar guli jų stalčiuose ir oficialiai nėra juridiškai patvirtintos. Tačiau jeigu toks kompromisas ar susitarimas tarp ūkininkų ir Vyriausybės įvyks, tam dar turės pritarti Seimas.
Pritarimas iš esmės reikštų, kad tuos
10-15 metų ūkininkas nebūtų visateisis žemės savininkas. Pavyzdžiui, iš
valstybės įsigytos žemės ūkininkas negalėtų įkeisti bankams už kreditą, net
jeigu jo verslui tai būtų gyvybiškai svarbu.
Be to, problemų gali sukelti ir savanoriškas pasižadėjimas nekeisti žemės paskirties.
Modernėjant ūkiams jo savininkui gali kilti noras imtis alternatyvios veiklos, dėl kurios gali prireikti didesnių teisių į savo nuosavybę, ne tik leidimo ją tręšti mėšlu ir arti.
Kai kurie rinkos ekspertai mano, kad ūkininkai, pritardami tokioms įstatymo pataisoms, elgiasi kaip baudžiauninkai, nes yra priklausomi nuo malonės.
Strategai ruošiasi spręsti
Tęsti valstybinės žemės pardavimą premjerą Gediminą Kirkilą žemdirbiai paragino praėjusį antradienį.
Ministras pirmininkas G.Kir-kilas sutinka, kad laisvas valstybinės žemės pardavimas ūkininkams turi vykti ir toliau. Tik būtina, anot jo, kad Seimas patvirtintų įstatymo pataisą, pagal kurią ūkininkas įsigytos valstybinės žemės paskirties negalėtų keisti dešimt ar penkiolika metų, taip pat negalėtų jos parduoti.
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisų projektas bus svarstomas jau rytoj, gegužės 3 dieną, Vyriausybės Strateginio planavimo komitete. Vyriausybė laikosi nuostatos, kad visų pirma reikia grąžinti žemę teisėtiems jos savininkams ir tik tada likusią valstybės žemę parduoti ūkininkams.
„Tikimės, kad procesai vyks lygiagrečiai, kad bus grąžinama žemė natūra ten, kur ji negrąžinta, o ten, kur aišku, kad žemės reforma bus baigta, valstybinė žemė bus parduodama ūkininkams“, – sako Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Bronius Markauskas.
Jaučiasi prievartaujami
Ūkininkus vienijančios institucijos oficiali pozicija sutikti su Vyriausybės specialistų parengtomis valstybinės žemės įsigijimo sąlygomis, anot jos vadovų, nereiškia, kad ūkininkams patinka siūlomos įstatymo pataisos.
„Valstybinės žemės pardavimo ūkininkams stabdyti negalima, ir, jeigu reikia, galima įtvirtinti tam tikrus saugiklius. Žemdirbiai pritartų sąlygoms, kad iš valstybės pirktos žemės 15 metų nebūtų galima parduoti, keisti jos paskirtį ir joje turėtų būti nuolat ūkininkaujama, – „Verslo vartams“ sakė ŽŪR pirmininkas B.Markauskas. – Žemdirbiams nepatinka tie saugikliai, bet mes nutarėme neprieštarauti, nes norime, kad kuo greičiau būtų atnaujintas valstybinės žemės pardavimas ūkininkams“.
Papildomi suvaržymai, anot pašnekovo, visada turi dvi puses. Ir šį kartą viena pusė gina ūkininkus, o kita juos skriaudžia.
„Reikia pripažinti, kad tie suvaržymai skirti apsaugoti valstybinę žemę nuo vadinamųjų pseudoūkininkų, kurie nori nupirkti žemę ir po to pakeisti paskirtį arba iškart perparduoti, – sako B.Markauskas. – Mūsų skaičiavimu, tokie sudarytų vos 1-2 procentus visų potencialių valstybinės žemės pirkėjų, ir beveik visi jie pageidautų žemės Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos priemiesčiuose. Todėl ribojama teisė naudotis iš valstybės įsigyta žeme iš esmės labiausiai palies tikrus ūkininkus“.
Konstitucija dar
„nepašnekinta“
Jeigu ūkininkai, pirkdami žemę iš valstybės, iš tiesų privalės pasirašyti įsipareigojimą 10 ar 15 metų jos neparduoti ir nekeisti paskirties, tai, anot pašnekovo, jiems ateityje gali kilti problemų valdant tokį turtą.
„Kartoju – mes už tai, kad nebūtų jokių apribojimų, tačiau jeigu Vyriausybė neras kito kelio, eisime ir mes juo, – sako B.Markauskas. – Eisime, net jeigu tai ateityje kai kuriems ūkininkams ir sukels tam tikrų problemų“.
ŽŪR pirmininkas, paklaustas, ar tokie saugikliai gali prieštarauti šalies Konstitucijai, teigia, kad, ko gero, prieštarautų, jeigu valstybinė žemė būtų pardavinėjama aukcionuose.
„Dabar gi Vyriausybė parduoda valstybinę žemę tikslinei vartotojų grupei, todėl, manau, gali už lengvatas šio bei to ir pareikalauti“, – spėja B.Markauskas.
Sovietmetis užstrigo
ministerijose
Rinkos ekspertai yra jau ne kartą „Verslo vartuose“ pasisakę, ką mano apie įvairius valstybės draudimus ir ką jie reiškia mūsų šalies ekonomikai.
Valstybės draudimai žemės savininkams naudotis savo turtu taip, kaip jie to pageidauja (tarp jų ir centralizuotai nustatoma tikslinė žemės paskirtis), – yra antikonstituciniai. Taip manantys teisės ir ekonomikos specialistai teigia, kad tokią „leidimų ir neleidimų“ tvarką yra pajėgus su šaknimis išrauti tik Lietuvos Konstitucinis Teismas. Prognozuojama, kad netrukus žmonės ims ginti tokią savo teisę, kaip jau gina teisę į privatumą, sveikatos apsaugą ar net kūno vientisumą. Kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą gali konkrečius gyventojų administracinius skundus nagrinėjantys teismai arba Seimo nariai.
„Žemės išteklių Lietuvoje pakanka. Todėl draudimas savininkui naudotis žeme taip, kaip jis pageidauja, ir ypač kai nėra viešo ir privataus intereso konflikto, yra antikonstitucinis“, – „Verslo vartams“ savo nuomonę yra išsakęs LLRI institutas. – Mažinti biurokratiją žemės rinkoje ir leisti žemės savininkams laisviau naudotis savo žeme reikia ir dėl to, kad galiojanti tvarka savo kilme ir turiniu prieštarauja rinkos ekonomikai“.
Klaidinga prekyba
„Pirmiausia klaidinga, jog valstybė buvo pradėjusi pardavinėti žemę, kuri dar galėtų būti natūra grąžinama buvusiems savininkams.
Rinkos dėsniams prieštarauja pardavimas lengvatinėmis, o ne rinkos sąlygomis, – „Verslo vartams“ sakė LLRI vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas. – Saugiklių poreikis kyla iš klaidingos žemės pardavimo ūkininkams tvarkos“.
Lengvatinio žemės pardavimo ūkininkams, anot pašnekovo, neturėtų būti – jis užkerta kelius efektyviausiai naudoti Lietuvos žemės plotus.
„Jeigu žemė būtų parduodama pirkėjams neatsižvelgiant į jos būsimą naudojimo būdą, saugiklių poreikis neiškiltų, nereikėtų apribojimų, kiek, kam ir už kiek parduoti. Lengvatinis valstybės žemės pardavimas ūkininkams vyksta kitų mokesčių mokėtojų sąskaita, nes biudžetas negauna lėšų, kurias potencialiai gali gauti pardavęs žemę aukcione aukščiausia kaina, – sako G.Kadziauskas. – Manoma, kad pritaikius apribojimą bus išspręsta lengvatinio pardavimo sukurta problema, tačiau jų tik padaugės, nes bus norima apeiti draudimo situacijas, kai žemę naudoti kitoms reikmėms bus labai patrauklu“.
Darius SKIRKEVIČIUS
G.Lukoševičiaus nuotr. Lietuvos žemdirbiai nenori, kad
valstybinė žemė būtų pardavinėjama aukcionuose, nes nenori mokėti tikrosios
kainos už ją. Todėl žemdirbiams yra geros visos priemonės, kurios pateisina jų
išskirtinę padėtį šalies rinkoje.
