„Praėjo tie laikai, kai teatras kvepėjo kava ir vašku“, – nostalgiškai atsidūsta ne vienas teatralas. Kažkada žiūrovas į spektaklį eidavo kaip į šventę – pasipuošęs. Dabar smokingu ar vakarine suknele vilkintieji teatre – tikra retenybė, jais pasidabina nebent tik patys darbuotojai. Su džinsine mada teatralai jau apsiprato, tačiau sukandę dantis stebi, kaip per spektaklį kalbamasi mobiliaisiais telefonais, prie kėdžių lipdoma kramtomoji guma, o nesupratingos mamos, paleidusios savo mažylius tiesiai į sceną, paverčia ją žaidimo aikštele. Sudrausminti ar įspėti tokių žiūrovų niekas nedrįsta: netekti nors vieno jų – didžiulis praradimas teatrui.
Mada – ne teatrui
„Prisimenu Maestro Juozo Miltinio laikus, kai į salę nedrįsdavome ateiti su žieminiais batais – persiaudavome. Moterys būdavo pasipuošusios išeiginėmis suknelėmis, vyrai – kostiumais“, – pasipiktinusi iš naujo J.Miltinio dramos teatro spektaklio „Mamatė“ išėjo panevėžietė Ona Zizienė.
Teatro mėgėją itin papiktino salėje matytas vaizdas, kuris, anot jos, trikdė ne tik kultūringų žiūrovų, bet ir vaidinančių aktorių dėmesį.
„Ir ko tik mūsų teatre nepamatysi! Nemalonu žiūrėti į džinsuotus jaunuolius, plikais pilvais sėdinčias merginas. Kokia čia gali būti mada, juk ne į gatvę, o į teatrą einam. Štai pačioje spektaklio gražiausioje vietoje, kai salėje mirtina tyla ir visi klauso aktorių žodžių apie gyvenimą, meilę, mirtį, tai vienur, tai kitur užsidega mobiliųjų telefonų švieselės“, – pasakojo moteriškė.
O baisiausia O.Zizienei pasirodė, kad žiūrovai į spektaklį net nesigėdydami atsineša puodelį kavos, sausainių ar ledų. Šių skanėstų net į autobusą vairuotojai neleidžia pasiimti, o kultūros įstaigoje jie tampa vos ne kasdienybe.
„Žiūrovas pasidarė toks alkanas, kad, vargšelis, nebegali nė valandos iškęsti iki spektaklio pabaigos“, – ironizavo panevėžietė.
Tokio nekultūringo elgesio, pasak jos, nebūtų pakentęs režisierius J.Miltinis. Moteris prisimena, kad salei parodžius nepagarbą kūrėjams ir artistams Maestro iš pačios scenos įspėdavo žiūrovus ir net pagrasindavo baigti spektaklį.
„Mūsų aktoriai labai taktiški. Oi kaip reikėtų šiandien tokių pastabų kai kuriems žmonėms. Jei negerbiame savęs, tai bent gerbkime kitus“, – piktinosi panevėžietė.
Puošiasi valytojos
Tačiau moralus skaitančių teatro atstovų metai baigėsi. Atgavus taip lauktą laisvę teatras gyvena nurydamas bet kokį nepagarbos gestą. Svarbu, kad kas nors šiais laikais tik domėtųsi menu.
„Žmonių nekultūra – didžiulė problema mūsų darbuotojams, nedrausmingi žiūrovai kliudo absoliučiai visiems“, – vos prašnekus apie teatro lankytojų elgesį išrėžė J.Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Jūratė Urbšienė.
Moteris sakėsi galinti papasakoti nemažai
kuriozinių istorijų, kurios kilo dėl netinkamos žiūrovų kultūros. Kartais, anot
jos, aktoriams ir patiems tenka švelniai sudrausminti neklusnius žmones.
O apie teatrui tinkamą aprangą, pasak vedėjos, neverta net kalbėti.
„Padoriausi žiūrovai – mūsų valytojos. Jos į visus spektaklius ateina pasipuošusios, pasitempusios“, – sakė J.Urbšienė.
Toks laikas
Nuolaidesnis žiūrovų aprangai pasirodė J.Miltinio dramos teatro vadovas Rimantas Teresas. Jis tvirtino, kad rengtis patogiau privertė sąlygos. Apie keturiasdešimt metų nerestauruotame pastate niekada nebūna šilta, o žiemą ir patys darbuotojai ragina žiūrovus apsirengti šilčiau, apsigaubti paltais.
„Aišku, į teatrą tradiciškai einama pasipuošus ir matyti tokius žiūrovus daug maloniau, tačiau pas mus labai šalta. O be to, daugokai metų praėjo nuo gautos demokratijos, kas bereikalaus ateiti su smokingais. Jaunimas visada dėvi džinsus ir jokios panikos čia neverta kelti“, – kalbėjo R.Teresas.
Pasak vadovo, dažniau negražiai elgiasi jauni žmonės. Jaunuoliai kartais visai nepaiso skelbimų lentoje kabančios įspėjimo, kad teatre filmuoti, fotografuoti, naudotis mobiliuoju telefonu negalima.
Maisto įsinešti nevengia mažieji žiūrovai. Tačiau vadovas tvirtino į tokį vaikams būdingą elgesį žiūrintis labai nuolankiai, o po spektaklių besimėtančias šiukšles ramiai surenka valytojos.
Apie pastabas iš scenos, pasak R.Tereso, net kalbų negali būti. Aktorius, anot jo, turi vaidinti, o ne stebėti, kas darosi salėje. Vadovo manymu, toks artistas nevertas šios profesijos, jis gali tik prižiūrėtojo pareigas eiti.
„Nebenorim niekuo skųstis, mums svarbu, kad tik žiūrovas dar ateitų“, – galiausiai pabrėžė vyriškis.
Kam tada smokingas?
Kur kas griežčiau apie dabartinius teatro žiūrovus atsiliepė teatro „Menas“ direktorius Kęstutis Vaičiulis.
Vyriškis sutinka, kad į jo vadovaujamą jaunimo teatrą iškilmingų apdarų gal ir nebereikia, tačiau džinsais ir nutįsusiais megztiniais apsirengę J.Miltinio dramos teatro lankytojai neatrodo gražiai.
„Manau, kad žmonės kartais jau pradeda maišyti miegamąjį su tualetu. Jei net į teatrą neinama pasipuošus, tai kam tada iš viso tie smokingai ir vakarinės suknelės siuvami?“ – retoriškai klausė direktorius.
Vyriškis „Sekundei“ prisipažino, kad savo teatre yra matęs vieną žiūrovą, dėvintį smokingą, o J.Miltinio dramos teatre – nė vieno.
Jis puikiai prisimena, kaip studijuodamas ir pats į teatrą atlėkdavo kasdieniškais drabužiais. Taip būdavo, kai itin geras spektaklis prasidėdavo tuoj pat po paskaitų ir laiko persirengti nelikdavo. Tačiau režisierius tvirtino, kad prastai atrodydamas niekada nesėsdavo ant salės kėdžių, pritūpdavo ant laiptelių. Tokių „tupinčiųjų“, anot jo, visada būdavo, bet jie nekeldavo nepagarbos kitiems.
„Mėgstu sakyti, kad reikia visada pasitempti kelnes. Argi malonu pačiam prasmirdusiam sėdėti tokioje aplinkoje. Kultūringa apranga turi papildyti teatre vystomą etišką procesą“, – tvirtino režisierius.
Pašnekovas su didžiule nuostaba prisimena dar senais laikais nutikusį atsitikimą, kai iš kaimo atvykęs senukas išsigando vaškuotų teatro grindų ir į spektaklį nupėdino basomis.
„Taip gera buvo širdy – šitam paprastam žmogui mūsų teatras pasirodė vos ne šventovė“, – pasakojo K.Vaičiulis
Pats vyriškis teigė visada dėvintis tokius drabužius, kaip reikalauja aplinka. To jį dar vaikystėje išmokė tėvas. Nors ir būdamas paprastas siuvėjas, jis, pasak K.Vaičiulio, niekada nedrįsdavo pasirodyti nederamai – turėjo smokingą, itin vertinamo angliško audinio eilutę.
„Truputį pykstu ir ant mus persekiojančio skurdo – teatrai seni ir šalti. Būna graudu žiūrėti, kai pasipuošusi dama iš spektaklio išėjusi vos dantį ant danties besudeda“, – pridūrė direktorius.
Be ryšio – niekaip
Didžiausia problema teatre – naujosios ryšio priemonės. Raštiški įspėjimai išjungti mobiliuosius telefonus įeinant į salę direktoriui jau tapo juokingi. Jei patys žiūrovai nebesupranta, kas nemandagu, tai joks raštelis, anot jo, kultūros neišmokys.
„Šiais laikais mes tokie svarbūs vieni kitiems pasidarėm, kad be telefono jau nė žingsnio. Nejaugi kas nors spės atsitikti, jei nepasikalbėsime kokią valandą“, – svarstė režisierius.
Tačiau be šio stebuklo, matyt, nebeįmanoma gyventi. Juo naudojasi ir mažiausi Lėlių vežimo teatro žiūrovai.
„Jūs įsivaizduokit: telefonus į salę atsineša ir jais kalbasi net ir penkerių šešerių metų vaikai“, – „Sekundei“ sakė įstaigos vadovas ir režisierius Antanas Markuckis.
Tačiau baisiausia, kai telefoną vidury spektaklio išsitraukia klasę atsivedusi mokytoja. Toks pavyzdys, pasak režisieriaus, puikus įrodymas, ko laukti ateityje.
Vyriškio teigimu, vaikiškame teatre visai kitos bėdos nei suaugusiųjų. Puošnios aprangos čia nelabai reikia. Tačiau niekur kitur, pasak A.Markuckio, nerasime tiek daug po kėdėmis priklijuotos gumos. Valytojos po kiekvieno seanso peiliais skuta baldų gobeleną ir salės kiliminę dangą.
Teisę duoda bilietas
„Susimoka penkis litus už bilietą ir įsivaizduoja, kad jau viskas jiems galima“, – nemandagiais žiūrovais piktinosi režisierius.
Tačiau vaikų keliamas triukšmas ir nedrausmingumas vyriškio tiek neerzina, kiek mažylius atsivedusios mamos. Jos, pasak A.Markuckio, įsivaizduoja esančios pramogų centre, kur jų atžaloms viskas leistina.
Netekęs kantrybės pats režisierius ne kartą nukėlė vaikus nuo scenos, kur tuo metu vaidino aktoriai, tramdė jų verksmą.
„Man keista, kaip moterys nesusipranta, kad teatre sėdi daugiau žiūrovų. Jos ramiai leidžia rėkti ir triukšmauti savo mažyliams. Kartą teko vienos žiūrovės prašyti, kad ji užleistų spektaklio nematančiam vaikui patogesnę vietą, bet ji tik pamosavo bilietu – čia jos vieta“, – suaugusiųjų ambicijomis ir nesupratingumu stebėjosi pašnekovas.
Tačiau teatro vadovas žiūrovus auklėti ryžtasi labai retai, mat tokios pamokos gali brangiai kainuoti – galimybė prarasti lankytojus režisierių itin gąsdina.
Ingrida NAGROCKIENĖ
A.Repšio nuotr. Kažkada žiūrovas į spektaklį eidavo kaip į
šventę – pasipuošęs. Dabar smokingu ar vakarine suknele vilkintieji teatre –
tikra retenybė.
