„Mažiausiai norėjau būti gyvas, kai trys galingiausi žmonės visoje planetoje turės Bušo, Diko ir Kolino vardus“, – taip savo knygoje „Žmogus be tėvynės“ rašė praėjusią savaitę miręs žymus JAV rašytojas Kurtas Vonegutas. Tie trys žmonės – tai JAV prezidentas Džordžas V.Bušas, viceprezidentas Dikas Čeinis ir buvęs valstybės sekretorius Kolinas Pauelas. Būtent šie žmonės, prie jų dar pridėjus buvusį gynybos sekretorių Donaldą Ramsfeldą, buvo didžiausių ir skausmingiausių šio amžiaus karinių katastrofų scenarijaus autoriai.
Sprogimas parlamente
Praėjusį ketvirtadienį Irako sostinę Bagdadą sudrebino du bombos sprogimai. Šie sprogimai dar kartą privertė suabejoti jau trečią mėnesį JAV pajėgų vykdomos saugumo operacijos Bagdade sėkmingumu. Kaip teigiama, ši saugumo operacija nors ir padėjo sumažinti žmogžudysčių skaičių tarp Bagdade gyvenančių įvairių etninių-religinių grupių, tačiau liko visiškai bejėgė siekiant užkirsti kelią savižudžių išpuoliams.
Pirmoji bomba sunkvežimyje sprogo pastarajam važiuojant per Serafijos tiltą. Tiesa, nebuvo atmesta ir versija, kad tiltas galėjo būti užminuotas, nes televizijos reportažas parodė, jog betoninės ir metalinės tilto konstrukcijos lūžo net dviejose vietose. Šis tiltas, einantis per Tigro upę, yra viena iš pagrindinių arterijų, jungiančių dvi Bagdado dalis. Mažiausiai 10 žmonių per šį išpuolį žuvo, keli automobiliai įkrito į Tigro upę. Šis sprogimas tik dar labiau pablogins eismo padėtį Irake, kur ir taip netrūksta automobilių kamščių. Dar du tiltai, einantys per Tigro upę, buvo uždaryti saugumo sumetimais. Juk būtent automobilių kamščiai yra palanki proga savižudžiams teroristams vykdyti savo kruvinas atakas.
Išpuolį ant Serafijos tilto netrukus po incidento pasmerkė Irako parlamento pirmininkas. Tačiau bombos sprogimas po kiek laiko sudrebino ir parlamento pastatą.
Irako parlamentas yra įsikūręs vadinamojoje „žaliojoje zonoje“, vienoje iš labiausiai saugomų teritorijų visame Bagdade. Šioje zonoje yra įsikūręs ne tik parlamentas, bet ir daugelis vyriausybės įstaigų, taip pat įvairių šalių diplomatinės atstovybės. Viduje pilna policininkų ir karių su šunimis, gebančiais aptikti bombas. Norint patekti į šią zoną, kartais reikia praeiti net kelis patikrinimus. Tačiau, nepaisant visų šių bandymų užtikrinti saugumą, „žalioji zona“ vis dažniau tampa teroristinių išpuolių taikiniu. Praėjusį mėnesį Irako vicepremjeras buvo sužeistas per savižudžio išpuolį savo namų, esančių „žaliojoje zonoje“, sode. 9 žmonės per šią ataką žuvo.
Ketvirtadienio teroro išpuolis buvo įvykdytas parlamento kavinėje. Sprogimas įvyko, kai parlamento nariai bei administracijos personalas pietavo. Išpuolio metu žuvo du parlamento nariai. Vienas iš jų – Mohamedas Hasanas Awadas – priklausė Nacionalinio dialogo frontui. Šis frontas, atstovaujantis musulmonams sunitams, parlamente turi 11vietų, tačiau nepatenka į vyriausybę. Be to, žinių šaltiniai pranešė, kad dar mažiausiai trys parlamentarai yra tarp sužeistųjų. Irako premjeras Nukris Malikis šį išpuolį pavadino bailių įvykdytu kriminaliniu nusikaltimu, kuris nepalauš parlamento veiklos.
Nesėkmės
Šis Bagdado saugumo operacijos krachas simbolizuoja gilesnę JAV politikos Artimuosiuose Rytuose nesėkmę. 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroristų atakos, nukreiptos į Pasaulio prekybos centro dangoraižius Niujorke, paskatino Jungtines Amerikos Valstijas kilti į pasaulinę kovą su terorizmu. Užvirė karas Afganistane, kurio metu buvo siekiama sutriuškinti Osamą bin Ladeną priglaudusį Talibano režimą.
Netrukus po to buvo invazija į Iraką. Šalį geležiniu kumščiu valdęs Sadamas Huseinas buvo apkaltintas bendradarbiavimu su teroristine organizacija „Al Qaeda“. Be to, buvo teigiama, kad Irako režimas disponuoja masinio naikinimo ginklu. Nė vienas iš šių kaltinimų, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo teisingas, o pati JAV politika Artimuosiuose Rytuose patyrė visišką krachą.
Kaip teigia britų istorikas Timothy Gartonas Ashas, tai buvo pirmas atvejis per visą žmonijos istoriją, kai tokia galinga šalis, pasinaudodama savo milžiniškais resursais, pasiekė tiek mažai. Situacija Artimuosiuose Rytuose arba liko tokia pat bloga kaip ir iki JAV intervencijos, arba daugeliu atvejų netgi dramatiškai pablogėjo. Jei padėtis nebūtų tokia rimta, ji primintų graiko Zorbos ištartus žodžius žvelgiant į jo nuostabaus sumanymo griuvėsius.
„Ar jūs kada nors matėte nuostabesnę griūtį“, – tokius žodžius tuomet ištarė graikas Zorba. Deja, Irake ir Afganistane griūva ne tik pastatai – karo kaina yra dešimtys tūkstančių žuvusių nekaltų civilių, vis didėjantis skurdas, milijonai žmonių, kurie neteko namų ir buvo paversti prieglobsčio ieškančiais pabėgėliais. Svetimoje žemėje taip pat žuvo ir ne vienas tūkstantis JAV karių – tai didžiausias skaičius nuo Vietnamo karo laikų.
Nestabilumas persimeta ir į kitus Artimųjų Rytų regionus – Libaną ar Izraelį. Taip pat padidėjo teroristinių išpuolių grėsmė ir Vakarų Europoje, tereikia prisiminti teroristų atakas Madride bei Londone.
Nuo Afganistano…
Iškart po rugsėjo 11 dienos išpuolių buvusi invazija į Afganistaną buvo pateisinama noru sunaikinti Talibano režimą, kurio prieglobstyje atsidūręs O. bin Ladenas ir parengė išpuolius prieš Niujorko centre stovinčius bokštus dvynius.
Per teroristinį išpuolį žuvo daugiau žmonių nei per Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos įvykdytą Perl Harboro antpuolį. Išsiplėtusiai NATO organizacijai pirmą kartą per visą jos gyvavimo istoriją iškilo būtinybė pritaikyti Vašingtono sutarties 5 straipsnį, numatantį, kad vienos iš šalių užpuolimas yra laikomas visų sutarties šalių užpuolimu. Todėl visos Aljanso narės įsipareigojo, kad užpultai šaliai suteiks pagalbą, kuri tuo metu atrodys būtina.
Tačiau ta būtina pagalba Afganistane būtent ir nebuvo suteikta. Tiesa, Talibano režimas lyg ir buvo nuverstas, tačiau siekis sukurti civilizuotą tvarką šioje atšiaurioje, genčių konfliktų draskomoje šalyje buvo didelis iššūkis.
Jei išsiplėtusi NATO organizacija padedant kitoms demokratinio pasaulio šalims būtų negailėjusios savo resursų, pasaulis šiandien būtų galėjęs džiaugtis bent jau daline sėkme šioje karo nukamuotoje valstybėje. Tačiau dabar turime situaciją, kai Goro provincijos rekonstrukcijos darbus turėjo prisiimti lėšų tam neturinti ir niekada neturėsianti Lietuva.
Iki Irako
Užuot atlikę visą darbą Afganistane, JAV vadai, remiami Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tonio Blero, nusprendė pulti Iraką. Darbas Afganistane liko nebaigtas – šalyje vyrauja netvarka, savo galvą vėl kelia atsigaunantis Talibano slibinas, o pats O. bin Ladenas tikriausiai vis dar slapstosi šiaurės Pakistane netoli sienos su Afganistanu esančiuose Vaziristano kalnuose.
Tačiau svarbiausia tai, kad Irako invazija buvo įvykdyta negavus tarptautinės bendruomenės pritarimo ir prisidengiant melagingais kaltinimais, jog S.Huseinas disponuoja masinio naikinimo ginklais bei palaiko ryšius su „Al Qaeda“. Buvo iškeltas siekis paversti Iraką demokratine valstybe, tačiau dabar šalis labiau primena filosofo Tomo Hebbeso knygoje „Leviatanas“ apibūdintą žmonių prigimtinę būklę, kurioje vyraujant visiškai anarchijai kiekvienas kariauja prieš kiekvieną. Ir atrodo, kad šviesos tunelio gale vis dar nesimato.
Užpraėjusią savaitę JAV armija pareiškė, kad priimtas sprendimas, pratęsiantis Irake ir Afganistane dislokuotų karių tarnybos laiką iki metų ir trijų mėnesių. Iki tol karys turėdavo atitarnauti metus. Šis sprendimas, susilaukęs griežto Demokratų partijos narių JAV Atstovų rūmuose pasmerkimo, tiesiogiai palies 100000 šiuo metu tarnaujančių karių.
Remiantis naujausiais duomenimis, Irake jau žuvo 3188 JAV kariai. Mūsų kaimynai lenkai buvo netekę 19 savo kareivių. Tačiau kiekvieno karo baisiausia pusė visada yra civilių gyventojų aukos. Irako vyriausybė tikslių duomenų apie civilių aukų skaičių neturi, tad įvairių šaltinių duomenys labai skiriasi. Praėjusių metų liepą atlikta Irako šeimos ūkių apklausa atskleidė kraupius duomenis. Jais remiantis, karas pareikalavo 665000 civilių aukų. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys yra mažiau šokiruojantys.
Praėjusių metų lapkričio duomenimis, aukų skaičius Irake svyravo nuo 100000 iki 150000. Irake veikianti „Žuvusiųjų skaičiavimo tarnyba“, skaičiuojanti tik oficialiai spaudoje praneštas žūtis, teigia, kad karas pareikalavo 60000 aukų. Tačiau jie pripažįsta, kad apie daugelį žūčių spaudoje nebuvo pranešta.
Tos pačios organizacijos duomenimis, per mėnesį Irake žūsta apie 2000 civilių gyventojų. Nors daugumą aukų sudaro vyrai, vis dėlto dažnai pasitaiko, kad aukomis tampa moterys bei vaikai.
Nesėkmę patiria ir JAV mėginimai taikiai išspręsti konfliktus kitose Artimųjų Rytų valstybėse. Visų pirma verta paminėti Izraelio bei palestiniečių konfliktą. Bilo Klintono laikais palaipsniui buvo artėjama prie abiem pusėms priimtino sprendimo, tačiau Dž.V.Bušo valdymo metais padėtis palaipsniui vis blogėja. O juk daugelis apžvalgininkų Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą laiko raktu žydų ir arabų konflikto mįslei išnarplioti.
Libane padėtis taip pat nėra palanki Vakarams. JAV sėkmingai sužaidė vadinamosios „Kedrų revoliucijos metu“, kai iš Libano buvo išvesti ilgą laiką ten buvę Sirijos kariai. Tačiau praėjusią vasarą, parėmę Izraelio invaziją į Libaną, amerikiečiai pakirto Libano vyriausybės pasitikėjimą Vakarais. Visa ši politika turėjo įtakos tam, kad tiek Palestinoje, tiek Libane į valdžią iškilo islamistų partijos.
Iranas laimi
Artimuosiuose Rytuose vyraujant chaosui, būtent Irano teokratinis režimas yra didžiausias laimėtojas šioje situacijoje. Savo knygoje apie globalizaciją „Lexus ir alyvmedis“ amerikiečių publicistas Tomas L.Friedmanas rašė: „Pasakykite man datą, kada išseks Irano naftos turtai, o aš jums pasakysiu datą, kada į valdžią ateis ajatola Gorbačiovas“.
Kaip žinoma, atšilimas ir persitvarkymo sąjūdis buvusioje Sovietų Sąjungoje praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje buvo siejamas su tuomečio komunistų partijos lyderio Michailo Gorbačiovo vardu. Persitvarkymą iš esmės paskatino Sovietų Sąjungą apėmusi gili ekonominė krizė.
Tad T.L.Friedmanas, suprasdamas, kad Irano ekonomika smarkiai priklausoma nuo naftos atsargų šalyje bei pasaulinių šios žaliavos kainų, teigia, kad toms atsargoms senkant Iranas norom nenorom bus priverstas demokratizuotis.
Tačiau šis publicisto teiginys tik dar kartą atspindi daugelio Amerikos politikos apžvalgininkų trumparegiškumą ir perdėtą naivumą. Prieš šešerius metus Iranui vadovavo reformatorius prezidentas Khatamis, jį JAV beviltiškai nurašė kaip „blogio ašies“ atstovą. Vietoje jo į valdžią atėjo radikalusis Mahmoudas Ahmedinejadas, kuris savo kalbomis graso netgi pačiai Izraelio egzistencijai.
Didžiausią problemą Iranas kelia ne dėl vykdomos branduolinės programos, bet dėl savo pajėgumo kištis į kaimyninių šalių reikalus ir taip destabilizuoti šio naftos turtingo regiono politinę situaciją. JAV kaltina Iraną apginkluojant sunitų sukilėlių grupuotes Irake. Ne paslaptis, kad Teheranas remia ir Libano teritorijoje veikiančią „Hezbollah“ grupuotę.
Vyraujantis chaosas iš esmės turėtų lemti tai, kad naftos kainos išsilaikys gana aukštos, o galbūt netgi palaipsniui augs. Tad Irano režimas pasinaudos galimybe pralobti iš prekybos nafta ir taip dar labiau sustiprinti savo teokratinę diktatūrą bei įtaką regione.
Naftos karai
Kurtas Vonegutas savo knygoje klausė: „Ar galiu jums pasakyti tiesą? Turiu galvoje šį tą, ko nepraneša televizijos naujienos. Mano manymu, tiesa štai tokia: mes visi esame priklausomybe nuo organinio kuro sergantys narkomanai, beviltiškai bandantys išsiginti šio fakto. O mūsų vadovai, kaip ir daugybė narkomanų, kurių netrukus laukia „lomkės“, daro smurtinius nusikaltimus, kad gautų šio tiek mažai likusio narkotiko, nuo kurio mes priklausomi“.
Šie keli sakiniai geriau nei bet kuri pseudomokslinė karą pateisinanti analizė atskleidžia paprastą ir niūrią tiesą – kabinetiniai kareiviai, sėdintys Vašingtono Baltuosiuose rūmuose, įvėlė pasaulį į karą dėl „juoduoju auksu“ vadinamos naftos. Strateginė išteklių kontrolė, o ne demokratizacija bei žmogaus teisės rūpi karą pradėjusiems politikams.
Tereikia prisiminti autoritarinį Saudo Arabijos režimą, kurį Vašingtonas palaiko. Tai puikiausias pavyzdys politikos, kurios devizu yra šūkis: „Stabilus naftos tiekimas mainais už užmerktas akis“. Belieka tikėtis, kad gandai apie prieš Iraną rengiamą operaciją „Įkandimas“ taip ir liks gandais. Dar vieno karo Artimieji Rytai nepakeltų.
Donatas PUSLYS
Nuotr. Dar kartą suabejota JAV pajėgų vykdomos saugumo
operacijos Bagdade sėkmingumu.
