Panevėžio bendruomenių rūmai nuo šių metų nusprendė savo lankytojus išauklėti visapusiškai. Ne per seniausiai žinomas dizaineris Aleksandras Pogrebnojaus bandė įteigti skonį rūpinantis savo išvaizda, o dabar tiesiai iš Seimo atvykęs profesionaliausias etiketo žinovas Arminas Lydeka mokė panevėžiečius, kaip tinkamai elgtis. Šiais laikais, jo tvirtinimu, tokia visuomenė, kad be taisyklių negali žengti nė žingsnio. Įvairūs reikalavimai ir mandagumo normos žinovui neatrodo tuštybė, tai kalba, kuria kalbama visame pasaulyje. Tačiau į susitikimą atvykę panevėžiečiai taip toli neįstengė pažvelgti – jiems rūpėjo, kaip tinkamai iškelti balių savo giminėms.
Lydeka – ne karosas
Pasiklausyti paskaitos „Elgesio kultūra ir etiketas“, per kurią maloniai sutiko pabendrauti Seimo narys Arminas Lydeka, susirinko pilna salė.
Klausytojams prisistatęs kaip tikrai svarios pavardės turėtojas, vyriškis leido suprasti, kad ne bet kas čia ir atvyko: „Mano pavardė – labai teisinga, koks Karosas ar Vėgėlė – tai jau kita svorio kategorija“.
Tačiau pokalbis su panevėžiečiais parodė, kad toks susireikšminimas tebuvo humoristinis prisistatymas laisvesnei bendravimo atmosferai sukurti
Išleidęs ne vieną knygą apie mandagumo normas ir reikalavimus, etiketo žinovas nusprendė panevėžiečiams nedėstyti sausos teorijos ir šios srities gilios istorijos, bet per pokalbį atsakyti į žmonėms rūpimus klausimus.
„Ne pirmą kartą lankausi Panevėžyje, tad gerai pažįstu šio miesto žmones – jie kultūringi ir smalsūs, nors hiperaktyviais gal jų ir negalima pavadinti“, – susitikimo įspūdžius „Sekundei“ pasakojo svečias.
Jo manymu, kad tokia paskaita būtų efektyvesnė, atėjusieji turėtų kuo daugiau klausinėti, komentuoti, gal net ir ginčytis dėl kai kurių elgesio taisyklių, – mat etika, anot pašnekovo, labai išskirtinis, kartais ir su mūsų pažiūromis nesutampantis dalykas.
Gerti ne po pilną
Nors svečias bandė į paskaitą įtraukti šiek tiek istorinių faktų, kitų šalių patirties, panevėžiečiams labiausiai rūpėjo, kaip tinkamai iškelti balių. Iš pradžių nedrąsiai, bet vėliau jau vieni per kitus klausytojai domėjosi, kaip susodinti atvykusius svečius, kaip juos priimti, ką dovanoti, ar neštis alkoholio, ar iki dugno išgerti taurę.
Tokie susirinkusiųjų klausimai etikos žinovo nė kiek nesutrikdė. Jis neatsikvėpdamas, net su vaidybos elementais kaip žirnius bėrė patarimus.
Plačiausios diskusijos kilo dėl alkoholio vartojimo. Pasirodo, išlenkti iki dugno taurėje esantį gėrimą – visiškai nemandagus gestas. Taip senovėje elgdavosi tik rusai – priimdami garbingą svečią išgerdavo sklidiną taurę ir ją sudaužydavo.
Tačiau elgiantis, kaip liepia dabartinės etikos taisyklės, gali kilti tam tikrų konfliktų tarp švenčiančiųjų. Kai kurie žmonės, pasak A.Lydekos, pamanys, kad taip negerbiami šeimininkai ar šalia sėdintys svečiai.
„Pats esu iš tos pačios lietuviškos smėlio dėžės ir žinau, ką reiškia neišgerti.
Bet tam ir yra Tarptautinio protokolo ir
tarnybinio etiketo normos, jos padeda mums vieniems kitus labiau suprasti“, –
panevėžiečius auklėjo svečias.
Taip pat, pasak žinovo, reikia atprasti pildyti pobūvio alkoholio „banką“: „Pas mus įprasta, kad reikia atsinešti butelį ir dėti ant stalo. Tačiau jei gėrimas išskirtinis ir brangus, galima jį įteikti kaip dovaną. Juk atnešę dovanų maudymo kostiumėlį, nesiūlome jo visiems svečiams pasimatuoti“.
Parūpo dovanos
Užsiminus apie dovanas, kalba šia tema beregint įsisuko.
A.Lydeka susirinkusiesiems patarė skirti paprastą dovaną nuo skirtos verslo partneriams. Pastaroji, anot jo, vadinama suvenyru – nuo prancūziško žodžio „prisiminti“.
Todėl ir dovanoti ją turime kaip priminimą apie save: savo nuotrauką, savo gamintą daiktą ir ką tik galime patys sugalvoti. Verslo dovanomis, pasak A.Lydekos, būtina keistis: „Jei ką nors gavote iš svečių, tai ir jūs privalote tuo pačiu jiems atsidėkoti“.
Suvenyrų nereikia įrišti, jie turi matytis per susitikimą. O dovanas artimiesiems ar draugams būtina supakuoti. Pakuotė, pasak svečio, gali būti net brangesnė už patį dovanojamą daiktą.
Apskritai, A.Lydekos tvirtinimu, nepasirodysime labai etiški, jei dovanosime brangius daiktus. Tokia dovana, anot jo, įpareigoja.
„Na, padovanojau tau tūkstantėlį ir dabar tu man šoksi“, – apie brangios dovanos potekstę sakė seimūnas.
Tik su kaina
Svečias priminė nesupratingiesiems, kad plėšyti nuo pakuotės kainas yra sovietmečio „ubagizmo“ ideologijos atgyvena.
„Anksčiau buvo manoma, kad jei kaina didelė, tai sveikintojas – turtingas niekšas. Dabar dovana geresne laikoma su kaina. Ja galima įrodyti, kad prekė nenaudota“, – aiškino A.Lydeka.
Nemandagu dovanoti, kaip lietuviams įprasta, pinigus vokeliuose.
„Vokeliai po tam tikrų įvykių Lietuvoje mažėja, aišku, kalbu apie atlyginimų. Pinigus dovanoti galima tik patiems artimiausiems žmonėms gyvenimo pradžiai – kitais atvejai tai labai blogai. Tarpinis variantas – čekiai. Juos padovanoti labai lengva ir dažnai praktiška“, – etikos reikalavimus dėstė A.Lydeka.
Kilus klausimui, kada reikia išpakuoti gautas dovanas, svečias buvo labai nuolaidus. Jo tvirtinimu, galima elgtis vakarietiškai, kai išpakuojama tik įteikus, arba rytietiškai – paslėpti ir tik puotai pasibaigus pasižiūrėti, kas atnešta.
Išmoko universitetuose
„Manau mano tikslas – pasiektas“, – po naudingos pamokos „Sekundei“ sakė A.Lydeka. Jo tvirtinimu, dar yra ko pasimokyti, bet žmonės šiais laikais nemažai žino apie etiką.
Kad rezultatai dar būtų geresni, žinovas kiek įmanydamas stengiasi rasti laiko susitikimams.
„Mano dienotvarkė – labai įtempta. Jau mėnesiui iš anksto darbai numatyti nuo ryto iki vakaro. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta ištrūkti ir pasižmonėti“, – prisipažino svečias.
Pats A.Lydeka sakė etikos išmokęs per ilgus mokslo metus. Pirmuosius ir kasdienius mandagumo reikalavimus, kaip pasisveikinti, jį išmokė tėvai ir mokytojai.
Profesionalias žinias A.Lydeka įgijo studijuodamas Maskvos valstybiniame V.Lomonosovo universitete, Socialinių mokslų fakultete. Vėliau žinias gilino Didžiosios Britanijos, Danijos, Olandijos universitetuose.
Tokia patirtis etiketo žinovui leido prieš keletą metų išleisti etikos patarimų knygas. Kadangi žmonėms dažnai kyla klausimų, kurie kartais ir pačiam žinovui sunkiai įkandami, A.Lydeka rengiasi pratęsti savo kūrybinį darbą. Tačiau tai turėtų būti ne dabar – reikia sukaupti naujų žinių ir rasti laisvesnio laiko.
Nebūkim eločkomis
Paklaustas, ar verta save kankinti dėl dažnai tuštybės reikalu laikomo mokslo, svečias net nesuabejojo, kad taip. Jo įsitikinimu, jei etika – tuštybė, tai mūsų kalba – taip pat, nes abiem būdais stengiamės susikalbėti su mus supančiu pasauliu. O tuos, kuriems tai atrodo paviršutiniška, vyriškis vadina „eločkomis“. Šią pravardę A.Lydeka pasisavino iš žinomo rusų kino „Dvylika kėdžių“.
„Turbūt prisimenat tokią Eločką iš „Dvylikos kėdžių“, ji mokėjo 17 žodžių ir jos pokalbiams to visiškai pakako. Taip ir elgesio taisyklių nežinantys žmonės – jie apsieina su tuo, ką turi, bet platesnės žinios jiems visai kitaip atvertų supančią aplinką“, – apie etikos naudą pasakojo pašnekovas.
Jo tvirtinimu, kaip elgtis, tikrai įmanoma išmokti, tik reikia norėti ir nebijoti suklydus pasitaisyti.
Svečias prisipažino, kad ir pats dar kartais padaro klaidų: „Būna ir Armino liapsusų. Juk žmogus yra žmogus“.
Etiketo žinovas „Sekundei“ tvirtino, kad kiekviename žingsnyje neseka savo veiksmų. Dažniausiai pasikliauna įgytomis žiniomis, jos net ir nemąstant padiktuoja, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje.
A.Lydeka nestebi ir aplinkinių: „Stengiuosi nekreipti dėmesio. Būna ir tokių atvejų, kai žmogaus veiksmai mane labai suerzina: pavyzdžiui, niekada negaliu ramiai praeiti pro restorane sėdintį klientą, nenusirengusį striukės ar palto. Tai jau visai nemandagu“.
Lenkiam amerikiečius
Žmogaus etiškumas, pasak A.Lydekos, labai priklauso nuo išsilavinimo. Kuo daugiau mokomasi ir kaupiamos žinios, tuo labiau galima tikėtis neapsijuokti svarbiose draugijose.
Taip pat įtaką turi ir tauta, jos tradicijos, papročiai, religija.
Lietuviai, pašnekovo tvirtinimu, pasaulinio lygio mastu atrodo vidutiniškai. Nors lygintis su prancūzais mums dar toli, tačiau etiketo srityje gerokai lenkiame amerikiečius.
„Amerikiečiai neįsisavino etiketo. Europoje šnicelis valgomas šakute ir peiliu, o Amerikos kavinėse matysime alkūne į stalą atsirėmusį klientą, kuris tik šakute doroja savo patiekalą Dėl to kalta, matyt, jų itin nauja kultūra – jie neturi savo šaknų“.
Ingrida NAGROCKIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Nors etiketo žinovas A.Lydeka bandė į
paskaitą įtraukti šiek tiek istorinių faktų, kitų šalių patirties,
panevėžiečiams labiausiai rūpėjo, kaip laikantis visų etiketo reikalavimų
iškelti balių.
