Reikalavimai gidams –
didžiuliai
Turistinę kelionę retas įsivaizduoja be visa žinančio gido. Tačiau jų ieškodamos Panevėžio kelionių agentūros nueina kryžiaus kelius. Išvykose po Lietuvą agentūros išsiverčia su panevėžiečiais, o galinčiųjų lydėti ekskursijas į užsienį tenka ieškoti kituose miestuose. Kelionių organizatoriams ne vieno gido paslaugų teko atsisakyti ir dėl jų silpnybių: piktnaudžiavimo alkoholiu, arogancijos, žinių stokos.
„Kelionių vadovų trūkumas dabar didžiulė bėda. Organizuojant išvyką tenka verstis per galvą ieškant žmogaus, – tikina Panevėžio apskrities turizmo informacijos centro direktorė Daiva Tankūnaitė.
– Problema yra dvejopa: jei ir rasime būdų
parengti pakankamą skaičių gidų, kas garantuos jiems darbą?“ Panevėžyje yra apie
dvidešimt gidų licencijas turinčių žmonių, labai dažnai organizuojant
ekskursijas gelbsti didžiulį žinių bagažą turintys Kraštotyros muziejaus darbuotojai.
Kai surasti gidą pasirodo neįmanoma, ekskursiją veda ir pati Turizmo informacijos centro direktorė. Kad ateityje kelionių vadovų daugės, D.Tankūnaitė nesitiki: mokslus baigęs jaunimas į Panevėžį grįžta retai kuris, o nemažai daliai gidų dėl garbaus amžiaus sunku atlaikyti didelį darbo tempą.
Reikalavimai jiems keliami didžiuliai. „Gidas turi turėti charizmą, o šito neišmoksi, privalo būti malonus žmonėms, išprusęs, sklandžiai kalbėti užsienio kalba ir neturėti kalbos defektų, – apibūdino D.Tankūnaitė. – Be to, norinčiajam tapti gidu privaloma turėti aukštąjį išsilavinimą“. Parengti tokį vadovą reikia nemažai investicijų, tačiau niekas negali garantuoti, kad jis, dirbdamas pagal verslo liudijimą, nuolat bus užimtas ir turės pajamų. Gido eksperto vardą turinti D.Tankūnaitė pasakoja, kad kiekvieną norimą vesti maršrutą kelionių vadovas privalo apsiginti, o tai ne visada paprasta padaryti.
Tikisi kokybiškų paslaugų
„Turistai jau įgali pirkti daugiau paslaugų, jiems norisi įdomių pramogų, reikia, kad kelionių vadovai pasirūpintų ir spektaklių, ir vandens atrakcionų bilietais“, – pasakojo Turizmo informacijos centro direktorė.
Kaip ji tvirtina, maža tik įvardyti problemą ir nieko nedaryti. Todėl TIC darbuotojai parengė projektą ir jį artimiausiu metu teiks miesto Savivaldybėje veikiančiam Smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo fondui, kad būtų apmokėta dalis gidų rengimo programos. Gido pažymėjimo siekiantis žmogus privalo išklausyti 240 akademinių valandų kursą, tai kainuoja iki 700 litų. „Pačiam žmogui tokia investicija per didelė, retai kuris gali tokius pinigus mokėti“, – sakė D.Tankūnaitė.
Seniau gidų kvalifikaciją galėdavo įgyti Vilniaus universitete studijavusieji istoriją: nuo trečio kurso studentai galėdavo rinktis gido specializaciją. Dabar kelionių vadovų neberengia jokia mokymo įstaiga, jais tampama baigus specialius kursus.
Gyvenančiųjų vien iš gido darbo Panevėžyje yra vos vienas kitas, beveik visi turi kitus nuolatinius. Už vieną darbo dieną gidas vidutiniškai gauna 100 litų atlygį.
Svarbiausia – patikimas
žmogus
Ekskursijas po Lietuvą ir užsienio šalis organizuojanti kelionių agentūros „Eura“ Panevėžio filialo vadybininkė Marytė Jakubaitienė įsitikinusi, kad 80 procentų kelionės sėkmės priklauso nuo gido. „Gali būti šiek tiek prastesnis autobusas ar viešbutis, dėl to turistai tikrai rečiau reiškia pretenzijas negu dėl prasto kelionės vadovo, – tvirtina M.Jakubaitienė. – Surasti patikimą gidą tikrai labai sunku, pasitikiu tik labai gerai pažįstamais žmonėmis. Reikia, kad jis būtų labai patikimas, neturėtų problemų dėl alkoholio, nepramiegotų ekskursijų – nors ir keista, pasitaiko ir tokių bėdų. Gerą vardą prarasti labai lengva. Nė vienas turistas nesupras, kad kelionę sugadino Jonas ar Petras – prasti įspūdžiai bus siejami su mūsų agentūros vardu“.
M.Jakubaitienė pasakoja ne kartą susidūrusi su situacijomis, kai kelionės vadovas nesivaržydamas demonstruoja savo aroganciją, ima savivaliauti ir tiesiog sugadina kelionę.
„Turėjome gidą, kuris savarankiškai nuspręsdavo, kad vienas ar kitas programoje numatytas objektas yra neįdomus ar banalus ir jo net neverta lankyti. Žinoma, tokio kelionių vadovo paslaugų teko atsisakyti“, – nemalonią situaciją prisimena kelionių vadybininkė.
Dažniausiai M.Jakubaitienė pagalbos kreipiasi į panevėžietę Mariją Baltuškienę. Šią garbaus amžiaus panevėžietę ji apibūdina kaip nepaprastos erudicijos, labai mokančią bendrauti ir energingą moterį.
„Marija gali vykti bet kada ir bet kuriuo maršrutu, pagelbėti ji neatsisakytų net naktį pažadinta, – džiaugiasi M.Jakubaitienė. – Man svarbu ir tai, kad ji labai daug kam patinka, o kalbos, kad jai sunku vesti ekskursijas dėl garbaus amžiaus, net būti negali: dažniausiai daug greičiau pavargsta jaunos turistės nei energingoji Marija. Ji lydi turistus ne tik po Lietuvą, bet ir į Taliną ar Rygą vyksta“.
Kaip sako „Euros“ vadybininkė, daug reikšmės turi ir raiški gido kalba, mokėjimas sausas istorines ar geografines žinias išradingai susieti su lankomais objektais. Geru žodžiu vadybininkė mini ir neseniai pradėjusį dirbti jauną gidą Nerijų Siniaką: pasak M.Jakubaitienės, tai paslaugus, dėmesingas ir patikimas žmogus. Gido pažymėjimą turi ir M.Jakubaitienė, tad neradus gido ekskursijas tenka vesti jai.
Ne darbas, bet malonumas
Rajono Savivaldybės administracijos vyresnysis paveldo specialistas Petras Juknevičius gido darbą pažįsta jau daugiau nei 20 metų. „Būtinybė vesti ekskursijas natūraliai atsirado mano darbe, nes kultūros paveldą reikia propaguoti, – prisipažino P.Juknevičius, dažnai kelionėse padedantis Turizmo informacijos centro darbuotojams. – Ekskursijų vedimo darbu negalėčiau vadinti, man tai didžiulis malonumas. Kadangi gidų trūksta, tenka pagelbėti“.
Pirmasis P.Juknevičiaus sukurtas turistinis maršrutas buvo po Smilgių kultūrinį žiedą, vėliau prie maršruto prijungė Burbiškio dvarą.
„Tradiciškai mūsų rajone būtina parodyti Pašilių stumbryną ir Stultiškių kaime prie Upytės esantį Linų muziejų, – pasakoja kultūros paveldo specialistas. – Populiarus maršrutas po Panemunės pilis, pavasarį tenka važiuoti kiekvieną savaitgalį. Lydžiu ekskursijas ir į Bauską, Rundalės pilį, Vitebską“.
Kad reikalavimai gidams labai dideli, pašnekovas nemano, tačiau išsilavinusiam ir norinčiam tobulėti būti privalu. Prieš kiekvieną ekskursiją P.Juknevičius, kaip pats sako, pasikartoja maršrutą, ieško naujovių, todėl pamatęs gidą, prieš turistų grupę skaitantį iš sąsiuvinio, kaskart pasibaisėja. Teko girdėti ir nepatikrintus faktus turistams pasakojančiųjų.
P.Juknevičius stebisi, kad į ekskursijas mokinius vežantys mokytojai dažnai kelionę įsivaizduoja kaip poilsį, nors tai turėtų būti darbas, kuriam reikia atsakingai rengtis.
„Kai vedu ekskursiją mokiniams, juntu, kad jiems labiau norisi palakstyti,
pasiausti, nei klausyti istorinių pasakojimų. Tenka sukti galvą, kaip tai
padaryti įdomiai, – nepyksta P.Juknevičius. – Istoriniu paveldu sunku sudominti
ir suaugusiuosius, visi labiau nori pramogų, populiarūs maršrutai „Alaus
kelias“, „Vyno kelias“. Liūdna, kad Burbiškio dvaro grožį nustelbia komercinė
tulpių žydėjimo šventė“.
Birutė KRONIENĖ
A.Repšio nuotr.Kultūros
paveldo specialistas Petras Juknevičius gido darbą pažįsta jau daugiau nei
dvidešimt metų.
