Užsieniečius pakerėjęs originaliais ir senovine technika pagamintais vitražais panevėžietis Jonas Bulavas savo darbais išrankiųjų tautiečių negali sudominti. Menininkas su nostalgija mena sovietinius laikus, kai lietuvių dar nebuvo užvaldęs troškimas savo namus užversti kičo dirbiniais. Kol tautiečiai meno ieško prekybos centruose, vitražistas, savo dirbtuvėlėje klausydamasis džiazo, unikalius dirbinius kuria airiams.
Vietoje ginklo – dūda
J.Bulavą per gyvenimą lydi muzika ir vitražai. Vyriškis nė nesvarsto, kas artimiau jo sielai – skambančių garsų pagimdytos idėjos liejasi spalvotame stikle. Vyriškis juokauja visą laiką gyvenęs tarsi tarp dviejų krantų: viename – sesuo muzikantė, kitame – brolis vitražistas.
„O aš, jauniausias, negalėjau apsispręsti, paskui kurį eiti“, – jaunystės svarstymus prisiminė J.Bulavas.
Vis dėlto sesers pasirinkimas iš pradžių Jonui pasirodė priimtinesnis. Dar tebesimokydamas 5-ojoje vidurinėje mokykloje J.Bulavas mieste išgarsėjo sukūręs grupę „Saulės vaikai“, vėliau muzikinė karjera buvo tęsiama tuometėje J.Švedo pedagoginėje mokykloje – ten baigta fleitos klasė. Svajones apie studijas Klaipėdos konservatorijoje nutraukė armija, tačiau ir ten jaunuolis vietoje ginklo į rankas paėmė muzikos instrumentą. Porą tarnybos metų J.Bulavas dabar prisimena kaip koncertų maratoną – patekęs į karinį Vilniaus pučiamųjų orkestrą vyriškis dažnokai būdavo Operos ir baleto teatro scenoje. Privalomą karinę tarnybą atliekantys jaunuoliai buvo kviečiami groti netgi į minias žiūrovų sutraukiančius spektaklius – „Rigoleto“, „Ana Karenina“.
Restoraną iškeitė į
vitražus
Kiek pamena J.Bulavas, jo kelyje nuolatos skambėjo muzika – pabaigus tarnybą ir grįžus į gimtąjį Panevėžį grota ne viename orkestre, kol jausmai atvedė į sostinę. Anot pašnekovo, sovietiniais laikais uždirbti duoną iš muzikos nebuvo sunku. Jauną trijų asmenų šeimą vyriškis puikiausiai galėjo išlaikyti grodamas restoranuose.
„Nebuvo galima pristatyti užsienietiškų dainų. Parengtą repertuarą dar speciali komisija perklausydavo, tik po tokios cenzūros buvo galima lipti į sceną restorane“, – pamena J.Bulavas.
Vakaro sėkmė, žinoma, ir uždarbis, anot
pašnekovo, priklausydavo ne tik nuo muzikantų – ir nuo lankytojų kišenės bei
drąsos. Būdavo ir taip, kad, stengdamiesi išjudinti leidžiančiuosius vakarą
restorane, muzikantai imdavo siųsti muzikinius kūrinius patys sau. Tačiau
įsivažiavus rubliai imdavo byrėti – už pageidaujamą dainą klausytojai be jokių
derybų klodavo po 10 rublių.
Vakarus ir naktis muzikantas leisdavo restoranuose, o dienomis žvalgydavosi į brolio užsiėmimą.
„Laisvu laiku vis pas brolį sėdėdavau. Labai įdomu buvo žiūrėti, kaip montuoja vitražus. Ir pats pradėjau bandyti kurti – stiklo gabaliukus lituoti, kai kuriuos – ir dažyti. Vitražistas yra daugiau nei dailininkas. Tapytojas darbuojasi tik teptuku, o kad gimtų vitražas, dar reikia ir rėžtuko, ir lituoklio“, – su meile apie spalvotus stiklo kūrinius kalbėjo J.Bulavas.
Ištikimas tradicijoms
Pasak menininko, vitražai Lietuvoje tikrą pakilimą išgyveno Atgimimo laikais. Tautinių motyvų stiklo darbais buvo madinga puošti ne tik savo namus – lietuviški vitražai plaukte plaukdavo užsienyje gyvenantiems tautiečiams. Ne vienas J.Bulavo sukurtas vitražas puošia ir Amerikos lietuvių šeimų namus. Kūrėjas prasitaria: menininkai lietuviškumą puoselėjo ir gūdžiais sovietiniais laikais: jo brolis dar tada, kai Lietuva priklausė didžiajai penkiolikos respublikų šeimai, į vitražus įpindavo tautinių motyvų.
„Vitražai, ypač puošiantys langus, duris, skleidžia šilumą: dieną jie šviečia vienaip, vakare – kitaip. Mes, vitražistai, kaip vorai: ir vieni, ir kiti kuria tinklus, tik mes jais gaudome ne muses, o šviesą“, – palygino menininkas.
Pašnekovo teigimu, nors vitražų kūrimas – pelningas verslas, bet kiek į jį įdedama darbo, dažnas pirkėjas nė neįsivaizduoja. J.Bulavas – vienas iš nedaugelio vitražistų, vis dar neatsisakančių senosios technikos. Vyriškis specialiais dažais piešia ant stiklo, dar padailina kūrinį adata, vėliau krosnyje į stiklą „įkepęs“ piešinys lieka amžinas. Tokiam vitražui pagaminti prireikia bent trijų keturių dienų.
„Dabar dauguma vitražistų piešia tiesiog laku ir vadina save dideliais menininkais. Toks vitražas nuo šviesos ilgainiui išblanksta ir pirminio grožio nebelieka“, – palygino J.Bulavas.
Namų patys nekuria
Pasikeitus šeiminėms aplinkybėms iš sostinės į Panevėžį grįžęs vitražistas neslepia: Vilnius yra Vilnius – ten kitas supratimas apie tikrąsias vertybes, ir kainos – kitos. Menininką stebina ir panevėžiečių absoliutus pasitikėjimas dizaineriais.
„Yra norinčiųjų laiptines vitražais papuošti, bet tam neturi pinigų, o tiems, kurie turi, ne tas rūpi. Patys pripažįsta, kad gražu būtų vitražą įsirengti, bet dizaineris neleidžia. Atrodo, dabar jau madinga, kad dizaineriai netgi kilimus parinktų. Nesuprantu, kas tada kuria namus ir kas juose gyvens – šeimininkas ar tas specialistas?“ – tokio suvaržymo nesupranta J.Bulavas.
Vitražistui neaiškus ir šiuolaikinių vertybių suvokimas – užuot namus puošę ar draugui dovanoję menišką darbą, prekybos centruose ieško neką mažiau kainuojančių niekučių.
Pašnekovas neslepia: menininkui išgyventi Lietuvoje sunku. Todėl J.Bulavo keliai vis dažniau driekiasi į Airiją. Po svetur praleistų trijų mėnesių panevėžietis liko apstulbintas airių suvokimu.
„Mano darbais iš karto susidomėjo – jiems buvo nuostabu, kad dar pagal senąsias tradicijas dirbu. Pamatę, kad rankų darbas, už mažą vitražiuką pasiūlė 25 svarus, o Lietuvoje už tokį vos 10 litų temoka“, – palygino J.Bulavas. Matydami originalius darbus, airiai ne kartą panevėžiečio su nuostaba teiravosi, kodėl jis nekuria savo šalyje. Atsakymą vyriškis linkęs nutylėti – savo šalies, nors ir kaip joje būtų sunku, juodinti nesinori.
Kurs užsieniečiams
Kelis mėnesius padirbėjęs Airijoje vyriškis neslėpė susižavėjimo valstybe, kurioje gaunamas uždarbis žmonėms leidžia ne egzistuoti, o gyventi.
„Įsivaizduokite – legaliai dirbančiai emigrantų šeimai, auginančiai trejų metų vaikutį, svetima valstybė moka 400 svarų. Kas gali tokią šeimą traukti į tėvynę? Nebent ilgesys – kai įvažiuoji į Lietuvą, atrodo, čia ir karvės gražesnės“, – su apmaudu kalbėjo menininkas.
Nuvykęs į Airiją, kaip pats sako, tik apsižvalgyti, J.Bulavas užmezgė ryšius su kuriamais vitražais susidomėjusia įmone, gaminančia langus ir duris. Tačiau palikti tėvynės J.Bulavas neketina.
„Man svarbu, kad ryšiai su Lietuva nenutrūktų. Norėčiau čia dirbti, o kūrinius realizuoti svetur“, – pripažino menininkas.
Ne vieną parodą surengęs vyriškis nė neabejoja, kad užsienyje plintanti mada namus puošti vitražais atgims ir Lietuvoje – grįžtantys emigrantai galbūt bus tais šaukliais, tautiečiams padėsiančiais atsikratyti noro būstą gražinti kiču.
„Mėgstu gamtą, mėgstu būti vienas. Namų dirbtuvėje klausausi įkvepiančio džiazo, dedu stiklą prie stiklo su išpieštais gamtos motyvais“, – su meile apie savo kūrinius kalbėjo J.Bulavas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. „Vitražistai – kaip vorai: ir vieni, ir kiti
kuria tinklus, tik mes jais gaudome ne muses, o šviesą“, – palygino J.Bulavas.
