Daugeliui šalies gyventojų pagaliau sulaukus geresnio gyvenimo, kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad tas etapas veikiausiai ims ir netrukus baigsis. Vos pajutę mažiausiai penkerius metus augančios ekonomikos „atkatą“ šalies gyventojai pratinami prie minties, kad vėl gali tekti susiveržti diržus. Ir galbūt taip stipriai, kaip tai jie buvo priversti padaryti 1998-2000 metais, kai Rusijos finansų krizė kas ketvirtą pavertė elgeta.
Pagyvenome geriau –
užtenka?
Lietuva, per pastaruosius trylika metų išgyvenusi tris rimtas visą šalies ūkį sukrėtusias krizes, rodos, laukia dar vienos. Ta ketvirtoji, jeigu jos nepavyks išvengti, šalies gyventojams būtų psichologiškai itin sunkiai pakeliama, nes augant pragyvenimo lygiui niekas nelaukia neigiamų pokyčių. Tokius žada šalies ekonomikos „perkaitimas“.
Dėl to „perkaitimo“ veikiausiai 8 iš 10 lietuvių net galvos nesuka, nes nesuvokia mistiškai skambančių finansų ekspertų perspėjimų. Tačiau tikėti bloga ateitimi nesinori – vis dar auga darbo užmokestis, bankai žarsto pigias paskolas, o ir emigrantai veža namo milijonus eurų – paleisti į apyvartą jie įvairiais būdais nusėda ir sėsliųjų lietuvių kišenėse.
Įvairiais skaičiavimais, svetur dirbantys lietuviai šalyje cirkuliuojančius pinigų srautus per metus padidina 1-2 milijardais litų. Galima palyginti: komerciniai bankai fiziniams asmenims yra paskolinę apie 5 milijardus litų. Klesti ekonomika ir prekyba, kyla turto vertė, plūsta į šalį Europos Sąjungos pinigai – Lietuva, atrodo, tvirtai stojasi ant kojų.
Aplinka visiškai kitokia nei anuomet, kai labai daug šalies šeimų buvo bankrutavusios arba juto artėjančios prie tos ribos.
Dar neišblėso atmintyje 1995-1996 metai, kai šalies finansų pamatus sudrebino komercinių bankų sistemos krizė ir į sukčių kišenes nuplaukė milijonai litų santaupų, investicijų. Po metų – 1997-aisiais – kilo Pietryčių Azijos finansinė krizė ir susvyravus litui pradėjo trūkti pinigų darbo užmokesčiui. 1998-ieji ir 1999-ieji į šalies raidos istoriją įsirėžė kaip didžiosios depresijos metas – tada dėl Rusijos finansų sistemos griūties bankrutavo apie 30 procentų šalies įmonių ir į gatves plūstelėjo dešimtys tūkstančių bedarbių.
Viltis, kad ir Lietuvoje galima gyventi oriai, sužibo tik 2002 metais, kai šalies ekonomika pajudėjo į priekį. Dar po dvejų trejų metų darbštesni lietuviai pajuto, kad dėl to ekonomikos šuolio po truputį ėmė pilnėti ir jų piniginės. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo aiškiai pradėjo formuotis vidurinė visuomenės klasė, ji pradėjo investuoti į ateitį.
„Kai šalies ekonomika ir vartojimas auga
sparčiai, atrodytų, kad visiems dėl to reikia tik džiaugtis. Tačiau ekonomikos
augimas turi šalutinį poveikį – infliaciją, – „Verslo vartams“ aiškino SEB
Vilniaus banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. – Brangsta mūsų prekės,
darbo jėga ir dėl viso šito mažėja mūsų ekonomikos konkurencingumas. Importui
augant sparčiau nei eksportui didėja užsienio skola ir mažėja užsieniečių
pasitikėjimas šalimi“.
Visa tai finansų ir ekonomikos ekspertai vadina pirmaisiais ekonomikos perkaitimo požymiais. Iš esmės, šalyje cirkuliuoja daugiau pinigų, nei turėtų.
Kietai – skaudėtų
„Svarbu ne tai, ar Lietuva jau yra perkaitimo būklės, ar dar ne. Svarbiausia – kas šalies laukia ateityje, – tikina G.Nausėda. – Reikia rengtis, kad po įspūdingo ūkio kilimo nebūtų tokio pat įspūdingo kritimo. Būtent nuo šio pasirengimo priklausys, koks visų mūsų laukia šio nusileidimo scenarijus –„kietasis“ ar „minkštasis“.
Jeigu šalis, padariusi didelį šuolį, nenusileis švelniai, o tėkšis „ant užpakalio“, gyventojai ne tik pajus kritimą, bet galbūt, anot pašnekovo, patirs ir šoką. Kieto nusileidimo būtų galima laukti, jeigu staiga imtų lėtėti ekonomikos apsukos (iki 1-2 procentų) arba ji nustotų augusi.
„Taip stipriai perkaitus ekonomikai nustotų augęs darbo užmokestis, kristų žmonių perkamoji galia, sparčiai didėtų nedarbas – ir ypač periferijoje, – teigia G.Nausėda. – Tai būtų baisus smūgis ką tik vartojimo džiaugsmą patyrusiems gyventojams. Psichologinė atmosfera šalyje taptų ypač slogi“.
Tokio „nusileidimo“, kuris sukrėstų šalį, kaip tai buvo 1998-1999 metais, kai susidūrė su Rusijos finansų krizės padariniais, SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas G.Nausėda neprognozuoja. Tačiau visiškai neatmeta tokio juodojo scenarijaus tikimybės.
„Vidinių priežasčių, dėl ko gali kilti tokio masto problema, nėra. Tačiau ypač nepalankiai susiklosčius situacijai – jeigu būtų panašūs įvykiai Rusijoje, smuktų Europos Sąjungos ūkis, kiltų naftos kainos – įmanomas ir blogiausias scenarijus, – tikina G.Nausėda. – Lietuvos ekonomika atvira, todėl ji neapsaugota nuo išorinių veiksnių“.
Tikėtina ekonominė
„sloga“
Juodasis scenarijus mažai tikėtinas atrodo ir „Hansabanko“ finansų rinkos tarnybos vadovui Tomui Andrejauskui.
Vis dėlto, įvertinęs situaciją, kas vyktų kasdieniame gyvenime šalies ekonomikai „perkaitus“, T.Andrejauskas pripažino, kad jo padariniai paprastiems žmonėms būtų labai skausmingi.
„Devalvavus litą smuktų gyventojų pragyvenimo lygis. Didelis užsienio prekybos deficitas, išnaudoti Lietuvos banko valiutų rezervai ir sumažėjusi lito vertė galėtų sukelti net ekonominį šoką, – padarė išvadą finansų analitikas T.Andrejauskas. – Nekilnojamojo turto rinkoje kiltų panika ir kainos smuktų 30-50 procentų“.
Beje, įvykiai Latvijoje labai priartėjo prie tokio ekonomikos raidos modelio. Ten einamosios sąskaitos deficitas siekia 22 procentus ir yra beveik dvigubai didesnis nei Lietuvoje. Finansų analitikai vis drąsiau teigia, kad mūsų kaimynai jau pasmerkti „perkaisti“. Ten nemažėja apetitas skolintis, ir didžioji dalis pasiskolintų pinigų skiriama ne investicijoms ir bendrajam vidaus produktui (BVP) sukurti, o iškeliauja į užsienį – kaip atsiskaitymas už importuotas prekes.
„Lietuvoje situacija kur kas geresnė. Mūsų ekonomika tik šyla. Iš to, kaip tai vyksta, peršasi išvada, kad šalis išvengs didelio perkaitimo ir pasigaus tik slogą, – „Verslo vartams“ sakė finansų analitikas. – Dėl to akivaizdu, kad nustotų augęs darbo užmokestis“.
Stabilus pajamų lygis ir auganti infliacija šiek tiek apkarpytų šeimų biudžetus.
Kaip tokiu atveju klostytųsi įvykiai nekilnojamojo turto rinkoje, vieno atsakymo nėra. Galimi keli variantai. Vienas iš tokių – kainos užstrigtų arba sumažėtų iki 10 procentų, nes nemaža dalis siekusiųjų įsigyti turto taptų atsargesni ir atsisakytų savo ketinimų.
Tačiau nekilnojamojo turto rinkoje veikiausiai liktų nišų, kuriose kainos ir toliau po truputį augtų. Tai pasakytina apie naujos statybos būstus ir ypač patrauklius žemės sklypus.
Reikia ir politinės
valios
Didžiausių Lietuvoje komercinių SEB Vilniaus banko ir „Hansabanko“ analitikai mano, kad gyventojams nėra priežasčių labai nerimauti. Jų manymu, šalies finansų sistema išliks stabili, o bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempai lėtės ne šuoliais, o pamažu.
Vis dėlto, ekspertų nuomone, jei Baltijos valstybėms nepavyks susidoroti su infliacijos ir didelio užsienio prekybos deficito problemomis, gandai apie tų šalių valiutos devalvavimą gali nuolat atsinaujinti ir trikdyti ekonominį gyvenimą.
„Norint to išvengti, būtina kovoti ne su perkaitimo simptomais, o su priežastimis ir stabdyti pernelyg įsibėgėjusią ekonomiką, – perspėja VB finansų analitikas G.Nausėda. – Kalbant apie valstybę, ji turi gyventi pagal galimybes“.
Taupyti valstybės mastu, anot pašnekovo, reikia ir politinės valios, nes būtina mažinti išlaidas viešajam sektoriui ir likviduoti einamosios sąskaitos deficitą. Valstybei reikėtų panaudoti ir turimus svertus stabilizuoti nekilnojamojo turto rinką. Įtakos šiai rinkai galima siekti visiškai panaikinant būsto įsigijimo kreditavimo lengvatas ir supaprastinant statybos leidimų sistemą.
Todėl šiuo metu itin svarbu žinoti, ar šalies Vyriausybė turi parengusi planų, kaip išvengti perkaitimo.
„Šiuo metu šalies ekonomikos situacija yra nebloga, tačiau tendencijos negeros. Prisimenant 1998-1999 metų Rusijos krizės laikotarpį, kyla tik vienas klausimas: ar šalies Vyriausybė turi planų, kaip kovoti su simptomais?“ – tikino „Hansabanko“ finansų rinkos tarnybos vadovas T.Andrejauskas.
Vilčių teikia mažėjantis
išlaidavimas
Lietuvos finansų ministras Zigmantas Balčytis pripažįsta, kad kaimyninėse šalyse vykstantys procesai skatina atsakingiau stebėti ir Lietuvos ekonomikos padėtį, tačiau kalbėti apie šalies ūkio perkaitimą, pasak jo, nėra pagrindo.
Tarptautinė reitingų agentūra „Standard & Poo’s“ taip pat teigia, kad antrąjį 2006 metų pusmetį sulėtėjo galimą šalies ekonomikos perkaitimą rodantys požymiai – sumažėjo nekilnojamojo turto kainų ir paskolų portfelio augimo tempai, mažmeninės prekybos apimtys.
Tai, pasak agentūros, leidžia tikėtis, kad Lietuvos ekonomikos augimas rimtų sukrėtimų nepatirs. Užsienio analitikams nerimą dėl Lietuvos ūkio šiek tiek didina 2008 metais numatytas tolesnis gyventojų pajamų mokesčio mažinimas.
Finansų ministerijos skaičiavimais, tiek valstybės įsipareigojimai grąžinti nuvertėjusius rublinius indėlius, tiek pajamų mokesčio mažinimas iki 24 procentų nuo kitų metų pradžios yra subalansuoti veiksmai ir jie neturės neigiamos įtakos šalies ekonomikai.
Stabdį jungia ir
Briuselis
Pajutęs, kad vartojimas ES, taigi ir Baltijos šalyse, yra per didelis ir atveria kelią augti infliacijai, prevencijos ėmėsi ir Europos centrinis bankas (ECB). Jis septintą kartą per 15 mėnesių padidino bazinę palūkanų normą – dabar ji siekia 3,75 procento. Tai mokesčio dydis komerciniams bankams už ECB paskolintus pinigus, kurie paskui už atlygį jau skolinami gyventojams ar įmonėms.
Didindamas bazinių palūkanų normą ECB stengiasi riboti pinigų pasiūlą. Didėjant palūkanų normoms, skolintis darosi vis brangiau. Tampa naudingiau pinigus taupyti, mažinti ar bent jau nebedidinti vartojimo išlaidų, ypač iš skolintų lėšų Centrinis bankas, reguliuodamas bazines palūkanas, siekia kelių tikslų. Vienas iš jų – išlaikyti stabilias kainas: užtikrinti, kad pinigų būtų tiek, kiek reikia: nei per daug (gali kilti prekių ir paslaugų kainos), nei per mažai (jos gali kristi). Pagrindinė ECB užduotis – kontroliuoti infliaciją, kad ji neviršytų 2 procentų.
Beveik penkerius metus Europos centrinio banko palūkanos buvo žemesnės negu dabar: taip buvo skatinamos investicijos ir siekiama išvengti ekonomikos nuosmukio didžiosiose euro zonos šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje.
Tačiau pigūs pinigai kai kuriuose regionuose – pavyzdžiui, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, skatino ne tik investicijas, bet ir skolinimąsi bei vartojimą ir tam tikrų turto rūšių, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, kainų didėjimą.
Vis dėlto, kaip sako analitikai, didėjančios palūkanos turėtų slopinti vartojimo ir skolinimosi bumą Lietuvoje. Tokia perspektyva laikoma ir vienu iš šalies ekonomikos perkaitimo grėsmę mažinančių veiksnių.
ES bandymas pažaboti Sąjungos šalyse kylančią infliaciją smogs per kreditus paėmusių šalies gyventojų pinigines. Beje, bankų skolininkų piniginės tuštėja jau nuo 2006 metų pradžios. Tada pirmą kartą po ilgo ECB bazinių palūkanų mažėjimo laikotarpio paskolos vėl ėmė brangti.
Didžiausios per pastaruosius septynerius metus bazinės palūkanos – 4,75 procento – laikėsi nuo 2000-ųjų spalio iki 2001-ųjų gegužės.
Darius SKIRKEVIČIUS
Nuotr. Perkaitus šalies ekonomikai,
šalyje neabejotinai baigtųsi pirkimo karštligės.
