Jaunas, kol stebisi
Šešiasdešimtmetį švenčiančio vieno iš režisieriaus Juozo Miltinio mokinių Rudolfo Jansono akys spindi jaunyste. Net ir po keturiasdešimties metų skaitydamas pirmųjų savo vaidmenų tekstus aktorius sugeba stebėtis dar neatrastomis prasmėmis. Tokios akimirkos leidžia pajusti pažinimo džiaugsmą ir neleidžia pasenti. Apskritai sekti savo amžiaus jis nemėgsta – aktoriaus gyvenimo laiką skaičiuoja aktyvaus darbo metai.
„Aktoriui, kaip ir kunigui, nereikėtų švęsti savo jubiliejaus, o tik pažymėti aktyvaus darbo scenoje metus. Tiek, kiek aš čia pradirbau – per 40 metų – jau gerai“, – prisipažino R.Jansonas.
Tik noras vaidinti ir aktyvus darbas neleidžia jam susitaikyti su tuo, kad nori nenori – laikas eina.
„Atrodo tų šešiasdešimt metų neturiu – dar toks nesijaučiu. Kol moku stebėtis – esu jaunas. Taip ir Miltinis sakydavo: „Kol didelės akys, jos nori viską priimti, jos nieko neatmeta, tol jaunas“, – atvirai kalbėjo aktorius.
Nors iš šio J.Miltinio principais besivadovaujančio panevėžiečio turi ko pasimokyti bet kuris jaunosios kartos aktorius, R.Jansonas nesiryžta savęs vadinti geriausiu pavyzdžiu. Jis iki šiol mokosi vaidybos meno ir ieško ko nors naujo. Aktorystės, pasak jo, negalima iki galo iškalti, nes tai ne specialybė, o gyvenimo būdas.
Skalpelį išmainė į sceną
Į teatrą aktorius atėjo būdamas vos keturiolikos metų paauglys. Iki tol vaikinas niekad nebuvo susidūręs su vaidyba. Gimęs latvio ir lietuvės šeimoje R.Jansonas svajojo tapti chirurgu.
Gal dabar turėtume puikų mediką, jei ne atsitiktinė sesers užgaida, paskatinusi įstoti į 1961 metais organizuojamą J.Miltinio studiją.
„Buvome kaip dvynukai – visur kartu. Ir į teatrą atlydėjau tik jos padrąsinti, nes visos sesers klasės draugės dalyvavo atrankoje“, – apie pirmuosius žingsnius į sceną su nostalgija pasakojo R.Jansonas.
Tačiau brolis netikėtai sujaukė sesers planus tapti aktore. Mat režisieriui J.Miltiniui į akis krito studijon atėjęs vienintelis berniukas.
„Nuo tada ir užsikrėčiau…“ – tikino artistas. Ir nuo šios ligos jaunuolio nepajėgė išgydyti niekas: nei planai eiti į armiją, nei studijos Kauno medicinos institute.
Paragavęs medicinos panevėžietis pastebėjo, kad jo dėmesį labiau traukia scena nei skalpelis: „Visokioje saviveikloje dalyvavau, kad tiktai būčiau scenoje. Ir šokau, ir skaičiau, ir netgi dainavau. O paskui žiūriu, kad ne tas man galvoj“.
Nesugebėjęs atsispirti teatro traukai, R.Jansonas metė mokslus, tačiau grįžti į J.Miltinio globą jis nesiryžo. Baiminosi dėl režisieriaus pasakytų žodžių, kad išeiti iš teatro lengva, bet sugrįžti – sunku.
„Atsistojau prie senojo teatro durų ir pasakiau: jau geriau į armiją, nei atgal į konservatoriją, nes teatras baisi liga. Ir lapkričio 1-ąją, per pačias Vėlines, mane priėmė. Su aktoriumi Paulavičiumi tada dalinomės vieną etatą, gaudavom po 30 rublių“, – apie grįžimą į J.Miltinio studiją pasakojo jubiliatas.
Ir vėliau R.Jansonas daugiau niekada nesuabejojo dėl pasirinkto kelio – jis visas atsidavė teatrui: „Tai sunkus darbas: nuvertinamas, neįvertinamas, neapmokamas. Bet kito nenoriu“.
Kūryba nenupasakojama
Dabar R.Jansono bagaže jau daugiau nei 120 vaidmenų. Bene labiausiai į aktoriaus atmintį įstrigo pirmasis – spektaklyje „Pražūtingas apsvaigimas“ suvaidintas Julius. Taip pat brangūs Brako, Edipo, Kurto, Don Bazilijaus ir kiti vaidmenys.
Šešiasdešimtmečio proga savo žiūrovus ir kolegas aktorius rengiasi pasitikti vaidindamas Arganą Ž.B.Moljero spektaklyje „Skapeno klastos“.
Plačiau skaitykite kovo 3 d. „Sekundėje“.
Ingrida NAGROCKIENĖ
A.Repšio nuotr. „Atrodo, tų šešiasdešimt metų neturiu – dar toks nesijaučiu. Kol moku stebėtis – esu jaunas“, – sakė jubiliejų švenčiantis R.Jansonas.
