-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nenorėdamas provokuoti vyriškių, budinčių prie vienos jų, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustoju pusšimtį metrų tolėliau.
Vis dėlto man dar neišlipus ima artintis du gynėjai. Paaiškinimo, kad esu žurnalistas, vykstu į Lvovą ir planuoju nusigauti iki Kijevo, neužteko.
Privalėjau parodyti dokumentus bei žurnalisto pažymėjimą. Juos apžiūrėję vyrai tapo draugiškesni, netgi pakvietė prie laužo.
E. BUTRIMO nuotr.
Tiesą sakant, tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti barikadą ir pabendrauti su jos statytojais, bet tik pirmas sėkmingas.
Pirmoji barikada, didelė ir saugoma ginkluotų kariškių, pasitiko greitkelio į Lvovą pradžioje, vos už kelių kilometrų nuo Lenkijos ir Ukrainos sienos.
Ji stovi kelio viduryje, priešais – įspėjamasis ženklas sulėtinti greitį iki dvidešimties kilometrų per valandą. Man išlipus iš mašinos ir paklausus, ar galiu fotografuoti, kariškiai užprotestuoja: jokiu būdu!
Jei rusai įžengtų į Vakarų Ukrainą, juos sprogmenimis bei šūviais pasitiktų kiekvienas kaimas, kiekviena troba, jie čia patirtų tokį pragarą, kokio net įsivaizduoti negali.
Čolgini kaimo savanoris
Tas pats nutinka ir sustojus prie dar trijų menkesnių barikadų, įrengtų prie keliukų, išsišakojančių nuo greitkelio.
Visgi Čolgini kaimelio, esančio už trisdešimties kilometrų nuo pasienio, gynėjai manęs nenuvaro ir leidžia apžiūrėti jų tvirtovę.
Tik perspėja: juos galėsiu fotografuoti tik nusisukusius. Vėliau tą pačią sąlygą išgirdau ir Lvove iš gatvėje patruliavusių trijų kariškių – leido juos fotografuoti tik iš nugarų.
Čolgini kaimo gynėjų barikada, kurioje Molotovo kokteliais ruošiamasi pavaišinti agresorius, o diversantų mašinoms stabdyti gynėjai pridarė aštrių metalinių spyglių. E. BUTRIMO nuotr.
Čolgini kaimelio barikada nedidelė: įvažiavimą į gyvenvietę užkerta iš smėlio maišų sukrauti du pylimai bei į bokštelį sukrautos mašinų padangos.
Nuo padangų bokštelio iki smėlio pylimo permesta virvė, o kelio vidurį blokuoja dar dvi nedidelės padangos. Tokioje barikadoje plevėsuoja pritvirtintos Ukrainos vėliavos.
Ant vienos vėliavos stiebo matyti lentelė su užrašu: Čolgini kaimo savigyna. Ir mažesnėmis raidėmis: seniūnė Svitlana Škarpinec.
Šone prie barikados – palapinė, styro malkų rietuvė ir dega laužas.
„Pakelyje matyti daugybė barikadų. Ar nujaučiate, kad Kijevas bus užimtas, ir ruošiatės patys gintis nuo priešo?“ – klausiu.
„Į Vakarų Ukrainą rusai kojos neįkels, jie neįveiks Kijevo. Mūsiškiai sostinėje gins kiekvieną metrą, aukos savo gyvybes, bet nepasiduos“, – sutartinai tvirtina savanoriai.
„Bet jei okupantai nežengs toliau Kijevo, kodėl jūsų regione barikados stovi prie kiekvieno kaimo?“ – kamantinėju toliau.
„Saugojamės nuo diversantų – Maskvai talkinančių agentų, jie šnipinėja, pranešinėja svarbią informaciją“, – aiškina gynėjai.
Anot jų, keliolika kilometrų į vieną pusę nuo kaimelio yra nedidelis aerodromas, o į kitą pusę – karinis dalinys, tad blokuodami kelius ir tikrindami pravažiuojančius asmenis tikisi užtikrinti, kad neprasmuks šnipai.
E. BUTRIMO nuotr.
Iš Čolgini kaimelio veda trys keliai. Barikados suręstos prie visų jų. Kaimelio vyrai pasidalijo į tris grupes po keturiasdešimt žmonių ir pakaitomis budi prie jiems priskirto posto.
Lygiai taip pat esą visus išvažiavimus saugo ir kitų aplinkinių gyvenviečių vyrai, prisidarę Molotovo kokteilių bei metalinių spyglių mašinoms stabdyti.
„Jei rusai įžengtų į Vakarų Ukrainą, juos sprogmenimis bei šūviais pasitiktų kiekvienas kaimas, kiekviena troba, jie čia patirtų tokį pragarą, kokio net įsivaizduoti negali“, – garantavo iškalbiausias Čolgini kaimo savanoris.
Kaimų gynėjai pavaldūs rajono savanoriškai gynėjų organizacijai, kurios atstovas jiems keletą kartų rengė mokymus.
Kaimo vyrai įsitikinę: karas netrukus baigsis – Rusijos kariuomenė neįveiks pasiaukojančių ukrainiečių gynybos.
„Ten pas juos juk netvarka, – išgirdęs mano pokalbį su gynėjais, šūktelėjo vienas jų, kapojantis malkas. – Matėt internete, kaip jų tankas sustojo pritrūkęs degalų? Kol jų ieškojo, vienas romas ir nuvarė tą tanką.“
Šį pasakojimą palydėjo nugriaudėjęs vyrų juokas. Pertraukdami viens kitą, jie ėmė pasakoti istorijas apie chaosą rusų kariuomenėje bei ukrainiečių žygius.
Vėliau kalba pakrypo apie NATO nenorą padėti Ukrainai. Savanoriai peikė tokią Vakarų poziciją, bet dėkojo už pagalbą Lietuvai ir Lenkijai.
„Jei visos Europos šalys ir JAV elgtųsi kaip jūs, Rusija jau senai būtų paklupdyta“, – apgailestavo savanorių lyderis.
Nors kaimo gynėjai tiki artėjančia Ukrainos kariuomenės pergale, visgi savo žmonas su vaikais jau išvežė arba planuoja jau greitai gabenti į Lenkiją.
„Atsarga gėdos nedaro. Žinant, kad šeima saugi, bus drąsiau kovoti“, – pareiškia malkas kapoti baigęs gynėjas.
Po Lvovą vaikščiojantys ginkluoti kariškiai leidžia juos fotografuoti tik iš nugaros. E. BUTRIMO nuotr.
Čolgini kaime aštuoni šimtai gyventojų. Iš jų jau beveik šimtas persikėlė į Lenkiją pas gimines ar pažįstamus, tačiau žadėjo po karo skubiai grįžti.
Tačiau apie sugrįžimą rečiau kalbėjo nuo karo bėgantys ukrainiečiai, sutikti Lvovo geležinkelio stotyje. Austrų pastatyta stotis kur kas didesnė ir įspūdingesnė nei Vilniaus ar Kauno, tačiau šiuo metu joje labai niūru.
Dabar į ją renkasi jau patyrusieji bombardavimų žiaurumus ir bėgantieji kuo toliau nuo karo baisumų. Pervargę, išgąstingomis akimis jie kantriai ilgose eilėse laukia sodinimo į traukinius, vykstančius į Lenkiją.
Užkalbinu nuošalyje, prie palapinės, skirtos kūdikius maitinančioms mamoms, sėdinčią senutę. Ligota 83-ejų Nadežda Naviščeva – buvusi biologijos mokytoja, pasprukusi iš Charkovo.
Prasidėjus bombardavimams, Nadežda dešimt dienų nekėlė kojos iš namų, maitinosi tuo, ką atnešdavo geraširdžiai kaimynai.
Jų kasdien mažėjo, o galop jos laiptinėje penkiaaukščiame name Saltavkos mikrorajone teliko vos dvi šeimos. Visi kiti daugiabučio gyventojai išvyko iš miesto.
Lvovo geležinkelio stotyje–milžiniškos pabėgėlių spūstys. E. BUTRIMO nuotr.
Nebelikus kaimynų, N. Naviščeva buvo priversta pati eiti pirktis vaistų, mažinančių kraujo spaudimą. Išstovėjus eilėje tris valandas, nusipirkus vaistų ir ruošiantis eiti namo, už kelių šimtų metrų nugriaudėjo kurtinantis sprogimas.
Raketa pataikė į netoliese buvusį mašinų garažą ir užmušė du kaimynus iš gretimo namo. Pamačiusi jų kūnus, N. Naviščeva taip persigando, jog ryžosi irgi palikti namus.
Lydima vienos buvusios savo mokinės, pensininkė tikisi nusigauti pas Prancūzijoje gyvenančią dukrą.
„Neįstengiu suprasti, kaip galima bombarduoti gyvenamuosius rajonus, žudyti civilius žmones“, – šoko apimta pabėgėle tapusi mokytoja.
„Nesuvokiu ir to, kad rusai bombarduoja rusakalbius. Juk Charkove beveik visi rusakalbiai. To Putinui niekad neatleisim“, – kalba Nadežda.
Kalbantis su N. Naviščeva, teko tapti kitos pabėgėlės nelaimės liudininku. Moterį apėmė isterija, kai apsaugos tarnyba atsisakė į traukinį įleisti jos sūnų.
