Brolis kunigas Arūnas Peškaitis prisipažįsta, kad kalbėti apie toleranciją yra daug lengviau, nei pačiam būti iš tikrųjų tokiam. Tai „Sekundės“ pašnekovas sako patyręs savo kailiu. Tikraisiais neabejotinos tolerancijos pavyzdžiais vienuolis laiko tokius žmones kaip kunigas Antanas Saulaitis, reformatų dvasininkas Tomas Šernas.
Kalbėti lengviau, nei
toleruoti
Į Vakarų Europą besilygiuojančios Lietuvos žmonės dažnai kalba apie toleranciją. Ta savybe puikuojamasi prieš kitus, ji įžvelgiama visur, kur matyti pakantumas kitoniškumui, naujumui. Tačiau kur yra kitos nuomonės ar įsitikinimų gerbimas, ko gero, tiksliausiai gali atsakyti 2005 metų Tolerancijos žmogumi paskelbtas Pranciškonų ordino vienuolis, psichologas, naujasis Vilniaus Bernardinų parapijos klebonas A.Peškaitis. OFM – Mažesniųjų brolių ordino – kapitulos atstovas šios savaitės viduryje lankėsi Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje organizuotame Pilietinės visuomenės instituto programos CIVITAS renginyje ir diskutavo tema „Tolerancija ir jos ribos“.
Tolerancijos žmogaus nominacija, kaip prisipažįsta A.Peškaitis, jam buvusi kiek netikėta, nors tolerantiškumo nuojautą jau septynerius metus Pranciškonų ordino broliu vienuoliu esantis svečias sako turėjęs nuo vaikystės. „Man buvo nepriimtinas smerkimas, bjaurėjimasis žmogumi dėl jo savybių. Vėliau, kai suradau tikėjimą, tolerancija man susisiejo su Kristaus meile ir jo mokymu“, – pasakoja pašnekovas.
Toleruoti – vadinasi,
pakęsti
Kunigas neslepia, kad atsivertimą patyrė būdamas gana brandaus amžiaus – kai baigė universitetą. Supratęs, kad jam tikrai reikalingas Dievas, 36-erių vyriškis įstojo į kunigų seminariją ir ketino tapti dvasininku. Tuomet ir pasidarė aišku, kad jam ne mažiau reikalinga bendruomenė, nes vien kunigystė pasirodė per sunki. Pranciškonų ordino broliją, šiuo metu vienijančią daugiau kaip 50 narių Lietuvoje, A.Peškaitis pasirinko neatsitiktinai: su ja buvo anksčiau turėjęs reikalų. Be to, šis apaštalinis ordinas imponavo tuo, kad jo nariai gyvena ne uždarą gyvenimą, bet stengiasi būti arčiau žmonių – eiti pas visus: turtingus, vargšus, raupsuotuosius, atstumtuosius, nešti jiems Evangelijos žinią.
Iš tokios ordino veiklos, matyt, ir gimsta tolerancija, nes šis dalykas, anot svečio, yra ne kas kita, kaip kito asmens pakentimas, jo priėmimas tokiu, koks yra. „Bet man kartais ima atrodyti, kad tolerancija panėšėja į abejingumą. Jei sakydami „toleruoju, nes man netrukdo tai, kaip jis gyvena“ manome esantys tolerantiški, klystame. Jei man niekas nerūpi, o rūpiu tik pats sau, jei bijau parodyti savo tapatybę ir siūlau kitiems gyventi, kaip kas nori, svarbu tik, kad šie nelįstų man į akis, tai nėra tolerancija. Dabar jau, kaip matyti, tolerancija sudaro ir nutolimo vienas nuo kito terpę. Tokia tolerancija, kuri kuria prarajas tarp mūsų, yra ne pakantumas, bet abejingumas“, – daro išvadą kunigas.
Patikės, jei mylėsi
A.Peškaičio teigimu, toleruoti kitą, vadinasi, jį priimti, pakęsti jo buvimą šalia. Tai ir yra tikrosios tolerancijos pradžia. O krikščionybėje tolerancijos vardas yra Meilė. Meilė tam, kuris yra netikęs, puolęs, subjaurotas. Juk bausmė gali žmogų tik nužudyti arba nutildyti kuriam laikui, o meilė kur kas galingesnė.
Netrukus kunigas sako eisiantis pasikalbėti su nuteistaisiais iki gyvos galvos – gavo tokį kvietimą. Ką pasakys jiems, A.Peškaitis dar nežino, tačiau įsitikinęs, kad jų klausysis. Nors sakoma, kad yra dalykų, kurių negalima toleruoti, brolis pranciškonas mano, kad galima netoleruoti poelgių, darbų, tačiau negalima netoleruoti žmogaus.
Visai neseniai pašnekovas tvirtina pradėjęs naują darbą su sergančiaisiais priklausomybe nuo narkotikų. Jis įsitikino: tokie žmonės niekada tavimi nepatikės, jei tu jų nemylėsi. Tik rodant meilę tam, su kuriuo bendrauji, įmanoma atrasti kelią, vedantį į kitą žmogų, galima keisti situaciją.
„Žmogaus orumas negali būti trypiamas tik todėl, kad jo darbai blogi. Žmogus visada yra daugiau už jo darbus. Įprasta, kad mes kovojame vieni su kitais, atrandame priešų tik todėl, kad mums rūpi ne tiesa, o siekis nugalėti, sutrypti kitą. Turime pripažinti, jog savyje turime tamsą, visi turime šešėlį, esame išradingi siekdami jaustis teisūs“, – pastebi svečias.
Žlugimą patys užsitarnaus
Vakaro dalyviams A.Peškaitis bandė paaiškinti tolerancijos ir tiesumo, gailestingumo sąveiką, kalbėjo apie toleranciją kitų tikėjimų atstovams, sekso ir vaisingumo atskyrimą nuo meilės, gana drąsiai kritikavo kai kurių Vakarų Europos valstybių gyvenimo tvarką, vis dar pasitaikančius Bažnyčios išklydimus iš kelio, vartojant prievartą prieš žmogų. Nuogąstaujančiuosius dėl Vakarų civilizacijos spartaus žengimo į priešingą pusę, nei ėjimas Dievo nurodytu keliu, Pranciškonų ordino vienuolis perspėjo: jei Vakarai žlugs, vadinasi, jie bus tai užsitarnavę.
Pranciškonų ordinas, anot br. kun. Arūno, Lietuvoje organizuoja daugybę projektų tam, kad tolerancija vienytų žmones, kad kitokie nei visi, visuomenės atstumtieji turėtų progą reabilituotis. Ordinas yra įkūręs reabilitacinę bendruomenę išgyvenantiesiems krizę, labdaringą vaistinę Vilniuje, Socialinių paslaugų centrą, kur dirbama su turinčiaisiais psichikos negalią, sergančiaisiais priklausomybės ligomis. Klaipėdoje dabar planuojama pastatyti centrą, skirtą onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Organizuojamos įvairios akcijos, renginiai, renkamos aukos senelių namams. Pats Pranciškonų ordinas, kurio tikslas – nešti taiką ir susitaikymą visiems, svečio teigimu, išsilaiko irgi iš aukų ir teikiamų patarnavimų. Neseniai jo centrą nuspręsta perkelti iš Kretingos į Vilnių.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. 2005 metų Tolerancijos žmogumi išrinktas
Vilniaus Bernardinų parapijos klebonas panevėžiečius mokė atskirti tikrąją
toleranciją nuo abejingumo.
