Metų metus sausą bedarbio duoną kremtantiems neįgaliems panevėžiečiams valdžia siūlo pagalbą – keletą mėnesių reabilitacijos centruose stiprinti sveikatą ir kartu mokytis jiems pagal jėgas tinkamos profesijos. Tokią paramą priėmusiesiems valstybė dar ir reabilitacijos pašalpas dalija, o kai jie įsidarbina – moka minimalią algą. Tačiau neįgalieji, bijodami tapti sveikesni ir dėl to gauti mažesnę pensiją, tokį dėmesį ignoruoja ir labiau pasikliauna atsitiktinumu būti įdarbinti.
Lemtingas posūkis
Daugiau nei du tūkstančiai darbingo amžiaus neįgalių bedarbių panevėžiečių ir ypač tie keli šimtai šiuo metu aktyviai darbo ieškančių Panevėžio neįgaliųjų turi gerą galimybę grįžti į visavertį gyvenimą.
Valstybės įsteigtuose profesinės reabilitacijos centruose padedant gydytojams atkuriamas neįgaliųjų darbingumas, o mokytojai jiems grąžina profesijos įgūdžius arba išmoko naujo amato.
Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos programa vykdoma nuo 2005 metų, tačiau Panevėžyje šia paslauga pasinaudojo tik vienas neįgalus vyras. Jo pragyvenimo lygis išaugo beveik tris kartus, o savijauta – tokia, kokios nebuvo daugiau nei dešimt metų.
Nemokama paslauga mokytis profesijos gyvenant ir gydantis šalies reabilitacijos centre 37-erių metų Alenas Švelnys pasinaudojo pernai. Iš karto po reabilitacijos raumenų atrofija sergantis vyras įsidarbino transporto vadybininku vienoje iš miesto įmonių.
„Daugiau nei dešimt metų neturėjau darbo – pastarąjį kartą algą gavau 1995 metais. Aišku, įsidarbinti anksčiau trukdė ir tai, kad mieste buvo daug sveikų bedarbių, – „Verslo vartams“ pasakojo A.Švelnys. – Profesinės reabilitacijos centre ne tik įgijau specialybę, bet ir sustiprinau sveikatą. Esu patenkintas, kad ryžausi keisti gyvenimą“.
Vilniaus Valakupių reabilitacijos centre vyras praleido 4 mėnesius, į namus grįždavo tik savaitgaliais. Ten daugiau nei šimtu pasiryžusių į darbo rinką įsilieti neįgaliųjų rūpinosi profesinio rengimo mokytojai, gydytojai ir virėjai.
Tiesa, gydymo fizioterapijos valandų,
pasak A.Švelnio, galėjo būti ir daugiau, bet net ir nedidelis gydymo kursas
išėjo neįgaliajam į naudą.
Dėl įgimtos negalios tik 30 procentų sveiko žmogaus fizinių galimybių turintis vyras teigia po reabilitacijos pasijutęs ne tik sveikesnis, bet ir saugesnis. Visus tuos metus gaudamas tik 330 litų pensiją Alenas negalėjo nei skaniau pavalgyti, nei patogiau gyventi.
„Dabar mano mėnesio pajamos siekia 900 litų – gyvenu tris kartus geriau nei iki reabilitacijos. Atrodo, kad Profesinės reabilitacijos centre mano įgytomis žiniomis patenkintas ir darbdavys, – džiaugiasi A.Švelnys. – Permainos staigios, nes iš 1995 metų garsajuosčių pardavėjo, ilgai buvęs bedarbiu, tapau vadybininku“.
Neįgalų darbuotoją įdarbinęs bendrovės „Transmanus“ vadovas Vaclovas Čyžas tikina esąs patenkintas pasirinkimu. Todėl ir darbo sutartį pasirašęs neterminuotą.
„Valstybė, kol Alenas dirba, jam mokės minimalų darbo užmokestį. Jis dirba gerai, todėl darbo vieta jam mūsų firmoje garantuota ilgus metus“, – „Verslo vartams“ teigė V.Čyžas.
Darbo nori, bet – ne
reabilitacijos
Kodėl nemokama paslauga mokytis profesijos gyvenant ir gydantis šalies reabilitacijos centruose nevilioja neįgalių Panevėžio bedarbių, niekas tiksliai negali pasakyti. Verslininkai, esant tokiai situacijai darbo rinkoje, samdinio „už dyką“ tikrai neatsisako, todėl priežastys glūdi kitur.
Už projektą atsakingos darbo biržos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) specialistai spėja, kad neįgaliesiems galbūt trūksta ir informacijos, ir pasitikėjimo savo jėgomis. Gali būti, kad neretai priežastys būna buitinės – žmonės nenori ilgesniam laikui išvykti iš namų, yra realiai per seni eikvoti jėgas sugrįžti į darbo rinką arba tiesiog nenori dirbti, nes išmoko gyventi iš užuojautos ir menkų grašių.
„Neįgalieji dirbti nori, ir tai tapo itin pastebima nuo praėjusių metų rugpjūčio, kai įsigaliojo Užimtumo rėmimo įstatymas. Pagal šį dokumentą valstybė įsipareigojo remti neįgaliesiems įsteigtas darbo vietas, – „Verslo vartams“ sakė Panevėžio darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Audronė Biguzienė. – Netekusieji iki 65 procentų darbingumo iš valstybės metus gauna minimalią mėnesio algą, o didesnę negalią turintiesiems minimalus darbo valandos atlygis mokamas tol, kol jie dirba. Tokia parama labai palengvina jų įdarbinimą, nes darbdaviai gauna darbuotoją ir dar sutaupo“.
Nuo praėjusių metų vasaros dėl tos priežasties darbo gavo net 58 neįgalūs panevėžiečiai, dauguma jų yra antros arba pirmos neįgalumo grupės. Dar prieš metus daugiau nei 65 procentus darbingumo netekusieji praktiškai neturėdavo galimybės gauti darbo Panevėžyje.
„Visi jie žinojo apie profesinės reabilitacijos centrus Vilniuje, Kaune ir Palangoje, tačiau nė vienas nepanoro ten vykti, – teigė A.Biguzienė. – Manau, kad pagrindinė tokio nenoro priežastis – išaugusi darbo jėgos ir tuo pačiu neįgalios darbo jėgos paklausa rinkoje ir tai, kad Panevėžys neturi reabilitacijos centro“.
Laikosi įsikibę pašalpos
Kad neįgalieji nenori keliems mėnesiams atitrūkti nuo namų net ir gundomi profesinės reabilitacijos ir savęs sveikatinimo „saldainiu“, patvirtino ir siuntimus į reabilitacijos centrus išrašančio Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) Panevėžio teritorinio skyriaus vedėjo pavaduotoja Auksė Kriaučiūnienė.„Didžioji dalis neįgaliųjų nenori palikti namų ilgesniam laikui dėl įvairių priežasčių. Moteris sulaiko rūpestis dėl vaikų, vyrus – kitos priežastys, ir apskritai didžiąja dalį Panevėžio neįgaliųjų nuo kelionės į reabilitacijos centrus atbaido atstumai, – „Verslo vartams“ tvirtino A.Kriaučiūnienė. – Vienas neįgalus vyras pasiūlymo atsisakė, nes negalėjo ilgesniam laikui namuose palikti alkoholikės žmonos“.
Tačiau net jeigu profesinės reabilitacijos centras kada nors būtų įsteigtas Panevėžyje, atsirastų nemažai neįgaliųjų, kurie atsisakytų peržengti ir arti namų esančios tokios įstaigos slenkstį.
„Iš reabilitacijos grįžusių neįgaliųjų nedarbingumo lygis dar kartą tikrinamas ir neretai paaiškėja, kad jie tapo sveikesni. Geriau besijaučiantiems neįgaliesiems tokia žinia, reiškia ir tai, kad sumažės jų pensija, – teigė A.Kriaučiūnienė. – Todėl jie mieliau laikosi įsikibę pensijos, net jeigu ir suvokia profesinės reabilitacijos reikšmę savo sveikatai ir darbo karjerai“.
Dar viena kategorija neįgaliųjų nesiekia įsidarbinti, dirbti ir uždirbti, nes yra vyresnio amžiaus ir laukia ne už kalnų esančios senatvės pensijos. Yra ir tokių, kurie gyvena atokiuose kaimuose ar vienkiemiuose – jie taip pat nemato prasmės sveikti ir mokytis profesijos, nes jų galimybės įsidarbinti arčiau namų dažnai yra nevertos nė vieno procento.
Informacija visų
nepasiekia
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) Panevėžio teritoriniame skyriuje pernai savo darbingumo galimybes tyrėsi 5000 darbingo amžiaus panevėžiečių. Kiek iš jų bedarbių, statistikos nėra. Tačiau neoficialiai manoma, kad Panevėžyje yra pustrečio tūkstančio neįgalių bedarbių. Daugelis jų nesilanko Darbo biržoje.
Iš tos armijos tik trys ryžosi išbandyti profesinių reabilitacijos centrų paslaugas ir, kaip jau buvo minėta, tik vienas baigė visą reabilitacijos kursą.
Panevėžio darbo biržoje šiuo metu darbo ieško 388 neįgalūs panevėžiečiai. Visi jie žino apie profesinės reabilitacijos centrų siūlomą paslaugą. Tokia informacija platinama ir per neįgaliųjų draugijas. Tačiau spėjama, kad nemažai neįgaliųjų apie centrus iki šiol nieko nėra girdėję ar apie juos per mažai žino.
Neįgaliesiems, priklausomai nuo negalios, valstybė moka 133 litų, 266 litų ir 399 litų pensijas.
Darius SKIRKEVIČIUS
A.Repšio nuotr.
Dėl įgimtos negalios tik 30 procentų sveiko žmogaus fizinių galimybių
turintis A.Švelnys po gydymosi ir mokslų Profesinės reabilitacijos centre
pasijuto ne tik sveikesnis, bet ir saugesnis. Darbą suradusio vyro pragyvenimo
lygis išaugo tris kartus.
