Šios kadencijos savivaldybių tarybos skaičiuoja paskutines dienas valdžioje – jau šį penktadienį oficialiai prasidės naujų tarybų rinkimų agitacijos kampanija. Apie į pabaigą einantį vadovavimo miestui etapą „Sekundė“ kalbino miesto merą Vitą Matuzą.
– Ar dabar, jūsų
kadencijai einant į pabaigą, dažnai susimąstote apie artėjančius rinkimus?
– Ne, mieliau mąstau apie šios kadencijos Tarybos nuveiktus darbus, Panevėžį pasiekusias geras permainas. Labiausiai džiugina ateinančios investicijos, jau padedančios ir dar padėsiančios panevėžiečiams geriau gyventi, turėti labiau užtikrintą ateitį. Realizuojama daug prieš keletą metų kurtų planų. Jau šią arba kitą savaitę bus paskelbtas konkursas dėl universalios sporto arenos rangovo parinkimo. Neabejoju, kad po ketverių metų turėsime pramonės ir logistikos parką, jame veiks nemažai įmonių, jose dirbs 2000 žmonių. Puikios perspektyvos laukia mokslo ir technologijų parko, inkubatoriaus sąlygomis jame galės įsikurti maždaug 40 naujų kompanijų. Auga „Babilonas“, pastatą, kuriame dirbs šeši šimtai darbuotojų, stato „Adax“, priemiestyje rengiasi įsikurti Didžiosios Britanijos verslininkų fabrikas, keli prancūzų logistikos sandėliai… Kai ramiai atsisėdęs pagalvoju, kiek permainų vyksta, – malonu.
– O planai, galimybės Panevėžio gyvenimą gerinti dar vieną kadenciją? Nejau nuolat mintyse nedėliojate svarbiausių rinkimų kampanijos akcentų?
– Bent jau kol kas – retai. Nėra nei didelio jaudulio dėl rinkimų kampanijos sėkmės, nei nerimo dėl gausiamų mandatų skaičiaus. Manau, rinkėjai yra apsisprendę, kuri partija jiems priimtiniausia, žino kiekvieno mūsų darbus, tad didelės įtakos savo reklamavimusi jiems padaryti negalime.
– Ar toks ramus nusiteikimas reiškia, kad nesate už itin aktyvią, aršią rinkimų kovą – kovą tikrąja šio žodžio prasme?
– Man labiausiai norisi atviros skirtingų partijų idėjų, nuostatų, pozicijų kovos, o ne bailaus badymosi iš pakampių, kurį, deja, pastaraisiais metais dažnai pastebiu.
– Jūsų ir jūsų vadovaujamų Panevėžio konservatorių negąsdina prognozės, kad rinkimuose dalyvaus itin maža piliečių dalis? Pastebite menkėjantį žmonių domėjimąsi vietos valdžios rinkimais?
– Girdėjau apie tokias prognozes, tačiau mūsų partijos apklausos rodo ką kita – balsuoti rengiasi net apie 70 procentų balsavimo teisę turinčių žmonių. Tikiuosi, šiemetis rinkėjų aktyvumas nebus mažesnis už įprastą – paprastai savivaldybių tarybas renka maždaug 50 procentų balsuoti galinčių piliečių. O jei tas skaičius bus mažesnis, teks rimtai analizuoti priežastis. Jos, mano manymu, gali būti dvejopos: arba žmonėms vietinė valdžia yra gera, netrukdanti, nematoma ir jie ją kone pamiršta, arba valdžia yra labai bloga, žmonės ja labai nusivylę. Balsuoti neinama abiem atvejais. Kad ir kaip būtų, aš – už tai, kad rinkėjai išsakytų savo nuomonę, o ne keiktų valdžią, jos nė nerinkę.
– Bet juk keikia. Per šią kadenciją jums teko išgirsti tikrai nemažai kaltinimų. Ar dešimtmetė darbo politikoje patirtis leidžia ramiai į tai reaguoti? O gal susimąstote, kad derėtų trauktis iš to posto, kuriame esantis žmogus visuomet buvo ir bus tarsi po didinamuoju stiklu?
– Ne, ne, nesiruošiu visko mesti. Esu įsitikinęs, kad negatyvią nuomonę turi ir reiškia nedidelė grupelė žmonių. O pritarimą jaučiu iš kur kas didesnio žmonių būrio – kodėl turėčiau išduoti jų lūkesčius, dėl kelių žmonių nuomonės mesti pradėtus darbus. Pagaliau – jei apie mane kalba, vadinasi, esu gyvas. Tik po stovinčiu akmeniu vanduo neteka. Į tuos kaltinimus, apkalbas reaguoju ramiai, tiksliau tariant, visai nereaguoju, nekreipiu dėmesio. Žinoma, tokios pozicijos laikytis išmokė nemaža politinės veiklos patirtis. Galbūt prieš dešimt metų kaip nors kitaip reaguočiau. Nors… Dirbdamas versle reketininkams nemokėjau, o dabar nemoku grasinantiesiems mano tariamas nuodėmes žiniasklaidoje paviešinti. Vadinasi, šiuo požiūriu nepasikeičiau.
– Ar apskritai politikoje būnant tiek metų įmanoma šioje veikloje rasti ką nors naujo, ko nors išmokti?
– Žinoma. Tarkime, šią kadenciją ypač gerai supratau, kaip svarbu mokėti susikalbėti, tartis. Ir – kiek tas susikalbėjimas gali duoti naudos tenkinant rinkėjų lūkesčius. Mes, panevėžiečiai, buvome pirmieji šalyje, Taryboje sudarę tokią margą daugumą ir įrodę, kad skirtingų politinių jėgų atstovai drauge gali produktyviai dirbti. Dabar tą suprato ir didžiojoje politikoje. Tarkime, mūsų partijos taryboje prieš šiuos rinkimus jau nėra išankstinių kategoriškų nuostatų nebendradarbiauti su kuria nors politine jėga. Juk jei žmogus padorus, nesvarbu, kuriai partijai jis atstovauja.
– Esate ilgiausiai miesto meru dirbantis panevėžietis – baigiate jau antrą mero kadenciją. Tiek laiko praleidęs viename poste pagalvojate apie permainų galimybes? Įsivaizduojate save kokiame nors kitame darbe?
– Žinoma, įsivaizduoju, bet jūs tuojau paklausite – kokiame. O čia jau neįsivaizduoju nieko konkretaus. Prie buvusios specialybės nebegrįžčiau, nes radioelektronika – tokia sritis, kurioje būtina kasdien mokytis, po tokios pertraukos neturėčiau ten ką veikti. Na gal labiausiai norėčiau pas žmoną padirbėti sodininku.
– Norisi ramaus gyvenimo?
– Kartais atrodo, kad norisi. Bet nemanau, kad ilgai tokį gyvenimą ištverčiau. Iš pažįstamų esu girdėjęs, kad intensyviai dirbęs ir staiga tokio gyvenimo atsisakęs žmogus pasijunta tarsi sėdintis visu greičiu lėkusiame ir į sieną atsitrenkusiame traukinyje.
– O vadovavimas, tegul ir žmonos, būtų jums priimtinas?
– Na, man per daug nepavadovausi… Kita vertus, namuose, buityje tikrai žmona yra didžiausias vadovas, visus dešimt metų ant jos pečių guli tiek darbų, kiek ne kiekvienas galėtume užsikrauti. Žaviuosi jos stiprybe.
– O jūsų stiprybė? Kur jos semiatės? Spėčiau – būtent šeimoje?
– Kitaip tikriausiai ir būti negali – būtent šeimoje geriausiai pamatai, kad esi reikalingas saviesiems, kad jie reikalingi tau. Čia – gyvenimo esmė. Malonu pabendrauti su vaikais, žentais, anūkais, gera, kad jiems sekasi, stebina jų, ypač sūnaus, optimizmas, darbštumas, talentai. Per mėnesį bent tris kartus visa šeima susirenkame. O kartais pavyksta susieiti penkioms kartoms. Jei tuomet dar pasiseka gerai iškepti šašlyką – kas gali būti smagesnio…
Jurga VENSKEVIČIŪTĖ
