Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Panevėžio skyrius vienija apie 1200 medžiotojų. Dauguma jų įsižeistų išgirdę, kad jie medžioja dėl pilvo, tai yra dėl pavalgymo. O jei kas pasakytų, kad jie šaudo žvėris, o ne medžioja, tikrai supyktų. Daugumai vyrų ir keletui dailiosios lyties atstovių medžioklė tapo gyvenimo būdu, pomėgiu ir jie sako, kad su šautuvu praleistas laikas neįskaitomas į gyvenimo trukmę. Medžiotojams – tai būdas ištrūkti į gamtą, susilieti su pirmaprade būtimi.
Daugėja jaunimo
Nuo 1962 metų medžiojantis ir laimikius šimtais skaičiuojantis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Panevėžio skyriaus valdybos pirmininkas, medžioklės žinovas Petras Narbutas teigia, kad kasmet į būrelių medžiotojų gretas įsilieja apie 40 naujų žmonių, tačiau medžiotojų skaičius lieka maždaug toks pat. Dažniausiai tėvų pėdomis paseka sūnūs, giminaičiai, artimieji, kaimynai. Pasak P.Narbuto, naujai įstojančiųjų amžius – iki 30 metų. Norint tapti medžiotoju, reikia metus stažuotis kuriame nors medžiotojų būrelyje, gauti rekomendaciją, turėti medikų ir policijos pažymas, išklausyti 42 valandų kursus ir išlaikyti valstybinį egzaminą. Tada tu jau – medžiotojas.
Prilyginti vairuotojams
Tačiau, pasak P.Narbuto, medžioklė gana brangus malonumas. Kainuoja šautuvas, šaud-menys, apranga, medžioklės plotų nuoma, pašarai žvėrims, biotechniniai įrenginiai, transportas, tenka atlyginti žemdirbių patiriamus nuostolius. Medžiok-lės žinovas tikina, kad be tūkstančio ar pusantro tūkstančio litų normalesnio rusiško lygiavamzdžio šautuvo neįsigysi. Geresnis graižtvinis šautuvas kainuoja 2-5 tūkstančius litų ir dar tiek pat gali tekti pakloti už optiką. Be to, medžiotojai negali būti nuskurėliai, o dėl šiek tiek geresnės aprangos tenka paploninti piniginę 300-500 litų.
Šoviniai lygiavamzdžiui šautuvui kainuoja
iki 3 litų, o graižtviniam – iki 5-8 litų. P.Narbutas sakė, kad soviet-mečiu
medžiotojai juokaudavo: kartą iššovus, nebelieka pinigų batonui, o dabar iš
vamzdžio išlekia nebe vienas batonas. Kitas medžiotojų išlaidas sudaro įnašai į
būrelio kasą, jie rajone svyruoja iki 500 litų. Už šiuos pinigas mokama nuoma
miškų savininkams, už pašarus, atlyginami nuostoliai žemdirbiams. Skyriaus
vadovas sako, kad ateidamas į prestižinį būrelį naujas medžiotojas turi sumokėti
iki 10 tūkstančių litų stojamąjį mokestį.
Pajuokavus, kad į medžioklę įsidedama kai ko stipresnio, P.Narbutas pripažino: tai anksčiau buvo privalu. Dabar medžiotojams, kaip ir vairuotojams, galioja 0,4 promilės alkoholio slenkstis.
Paminėjus, kad dažnas žvejys nesako žmonai ar gyvenimo draugei, kiek kainuoja žvejybos įranga, jaukai, masalai, kiti priedai, P.Narbutas apie medžiotojus atsiliepė kaip apie geresnius šeimynykščius. Pasak jo, jeigu šeimos finansai bendri, žmona visada žinos apie vyro medžioklės išlaidas. Be to, medžioti vykstama į tas pačias vietas, su ta pačia kompanija, todėl draugiški santykiai yra ir tarp šeimų, todėl ką nors nuslėpti tampa sunku.
Žvėris reikia šerti
P.Narbutas atkreipė dėmesį, kad kai kurie medžiotojų būreliai ir užsidirba – parduoda laimikį žvėrienos perdirbimo įmonei „Viltlit“. Tačiau dauguma jį pasilieka sau, nes įmonė už kilogramą šernienos moka 4 litus, stirnienos – 8 litus. Už vidutinio dydžio stirną galima gauti 150 litų. Todėl dažnai žvėriena pasiliekama, nors visi žino, kad iš medžioklės sotus nebūsi.
Medžioklės žinovas teigė, kad žvėrių miškuose yra. Pasak jo, kur būreliai gerai ūkininkauja, ten žvėrių, o ypač šernų, populiacija didėja. Mat gyvūnus reikia šerti, ir nė vienas būrelis nenori, kad jie patrauktų ten, kur duodama daugiau ėdalo. Be to, dauguma būrelių galioja taisyklė nešaudyti šernų patelių. Ją sumedžiojusysis į būrelio kasą privalo sumokėti nemenką pinigų sumą. Todėl medžioklėse su varovais vengiama šauti į stambius šernus, baiminantis, kad nebūtų sumedžiota patelė.
P.Narbutas sakė negalįs suskaičiuoti, kiek beveik per 45 metus sumedžiojęs žvėrių, bet įsitikinęs, kad laimikių būtų ne dešimtys, o šimtai. Anksčiau jis per vieną medžioklę nukovęs dvylika lapių, todėl paskui porą metų net buvo pravardžiuojamas Lapmušiu.
Sugavo stirną
„Klausiate apie įsimintiniausią medžioklę – daug jų buvo, – prisipažino P.Narbutas. – Galbūt įdomiausias įvykis atsitiko ne medžioklėje. Į Anciškių girininkiją medžioti turėjo atvykti vokiečiai. Su girininku Algiu Kiziu dairėmės, kur pastatyti bokštelius. Jis ėjo arčiau pamiškės, aš – toliau. Jis pabaidė stirną. Žvėrelis ėmė bėgti tiesiai į mane ir atsidūrė mano glėbyje. Nuo smūgio abu apvirtome. Laikau ją ir rėkiame abu.
Pribėgo girininkas ir sako, gal kišame ją į maišą. Nusprendžiau paleisti. Tik tada pamačiau, kad iš stirnos nagais praplėštos kojos bėga kraujas. Kartą koją iltimis atakavo šernas, tačiau išgelbėjo tvirti batai. Teko slėptis ir nuo briedžio, įpykusių šernių“. P.Narbutas prisiminė, kaip teko vaduoti durpyne į duobę įkritusį šerną. Matėsi tik jo iltys ir snukis. Primetus šakų šernui pavyko išsikapstyti iš duobės, tačiau, užuot skuodęs į mišką, jis puolė gelbėtojus, bet žnektelėjo į kitą duobę. Dar kartą išlaisvintas jau nėrė į mišką.
Kova su bebrais
Dabar daugiausia vargo medžiotojai turi su bebrais. Draugija nuolat gauna rajono Žemės ūkio skyriaus prašymus sunaikinti bebrų suręstas užtvankas.
Medžioklės žinovo teigimu, išardyti užtvankų nėra prasmės, nes bebrai – lyg inžinieriai statybininkai: per 3-4 naktis pastato naują užtvanką. „Dėl bebraviečių žemdirbiai ir miškų savininkai patiria daug žalos, tačiau medžiotojai su jais nebespėja kovoti, – pasakojo P.Narbutas. – Bebrų populiacijai didėti leidžia vis labiau apleisti, žolėmis ir karklais užželiantys melioracijos grioviai ir mažos bebrų kailių supirkimo kainos. Už neišdirbtą jų kailį mokama iki 40 litų, o jei ji pakiltų bent iki šimto, jų populiacija sumažėtų. Gal net tektų bebrus pradėti saugoti.
Gerai paruošta bebriena yra labai skani. Kol melioracijos grioviai buvo prižiūrimi, bebrai gyveno tik ežeruose, upeliuose ir rūpesčių nekeldavo“.
Gintautas SUBAČIUS
S.Kašino nuotr. P.Narbutas teigė niekada nepamiršiantis, kaip pati stirna pateko į glėbį.
