Nepriklausomybės atkūrimo aušra tapusi 1991-ųjų sausio 13-oji šių įvykių dalyvių atmintyje išliko kaip naujos eros šalies istorijoje pradžia. Nemigo naktys, kankinama nežinia, sostinės gatvėmis riaumojantys tankai, liepsnojantys laužai ir besiliejantis nekaltų žmonių kraujas – tokia laisvės kaina. Prisiminimais apie neramiojo sausio įvykius dalijasi buvęs Sąjūdžio Panevėžio skyriaus sekretorius Kazys Grabys.
Aukščiausiosios Tarybos
šturmas
1991metų sausio 7-ąją Sąjūdžio SIA informuoja mus apie trijų rusų armijos transporto lėktuvų nusileidimą Vilniuje. 250-300 Pskovo divizijos desantininkų atvyksta į Vilnių su visa kovinės ginkluotės amunicija. Įvykiai rutuliojasi greitai ir nenuspėjamai. 1991-ųjų sausio pirmomis dienomis Šiaurės karinio miestelio kariuomenė, vadovaujama generolo Uskopčiko, vieną po kito pradėjo užimti Lietuvos strateginius objektus. Užgrobė Lietuvos krašto apsaugos departamentą, Policijos akademiją ir kitus Lietuvos strateginius objektus.
Ne tik Sąjūdžio būstinėse ar grupėse, bet ir visoje Lietuvoje jau buvo juntamas nenuspėjamas, artėjantis Tėvynei pavojus. Panevėžio miesto ir rajono Sąjūdžio tarybos pradėjo rengtis pogrindinei evakuacijai. Buvo paslėptas Sąjūdžio tarybos archyvas, kopijavimo technika. Kiekvienas Sąjūdžio narys turėjome savo užduotis, jas vykdėme ir laukėme žinių iš Vilniaus.
Po tuometės ministrės pirmininkės K.Prunskienės (įtariamos KGB agentės, slapyvardžiu Šatrija) savavališko vizito į Maskvą prieš AT valią komunistinė A.Brazausko ir K.Prunskienės Vyriausybė pakelia Lietuvos maisto produktų kainas. Lyg to laukdama KGB augintinė „Jedinstvo“ („Jednošč“) organizacija kitą dieną po kainų pakėlimo, t.y. sausio 8-ąją, organizuoja rusakalbių žygį prie Aukščiausiosios Tarybos (AT).
Nors AT iniciatyva ministrų kabinetas su K.Prunskiene buvo atstatydintas ir kainų pakėlimas sustabdytas, KGB agentai, rusų kariškių persirengėliai bei Ivanovo rusakalbių „Jedinstvo“ šturmuoja AT rūmus. Jų tikslas – nušalinti teisėtai pirmą kartą po 50 rusų komunistų okupacijos metų Lietuvos žmonių išrinktą parlamentą ir įvesti tiesioginį Maskvos valdymą Lietuvai. Ką tik atgavusiai Nepriklausomybę valstybei iškilo milžiniškas ir realus pavojus jos netekti.
Jei Maskvos ir vietinių komunistų planai su KGB bei „Jedinstvos“ pagalba būtų tada įgyvendinti ir AT išvaikyta, Lietuvos nepriklausomybės būtume netekę ilgam, Sąjūdžio aktyvistai sunaikinti, o gal ir TSRS dar tebegyvuotų. Todėl, didvyriškai AT KAD savanoriams ginant rūmus aukšto spaudimo vandens čiurkšlėmis bei metalo strypais, į AT rūmus prasiveržė tik keli „Jedinstvos“ atstovai. Tuometis VR ministras M.Misiukonis ir jo vadovaujama milicija AT rūmų ginti nepadėjo (gal V.Adamkus dėl to jį vėliau apdovanojo ordinais ir skyrė personalinę pensiją?). Per Lietuvos informavimo priemones prie AT prof. Vytautas Landsbergis laiku suskubo pakviesti vilniečius apginti parlamento nuo mirtinų tautos priešų. Vilniečiai žaibiškai reagavo į kvietimą ir savo masiškumu ištirpdė KGB, rusų kariškių bei „Jedinstvos“ gretas. Laikinas pavojus Lietuvai buvo likviduotas
Mes, Panevėžio miesto ir rajono Sąjūdžio tarybos nariai, per SIA informacijos centrą gavome nurodymus kviesti žmones į Vilnių saugoti AT. Respublikinė LPS taryba sudarė budėjimo prie AT grafiką pagal didžiųjų miestų rajonus. Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Ukmergės rajonams į Vilnių budėti prie AT grafikas lėmė naktį į sausio 11-ąją. Panevėžio miesto ir rajono Sąjūdžio žmonių pagalba, daugumai miesto įmonių ir gamyklų skirtais autobusais nuo miesto Savivaldybės panevėžiečiai išvyko atlikti savo pareigos. 16 autobusų kolona nuvingiavo Vilniaus link. Ne mažesnė dalis patriotiškai nusiteikusių miestų ir kaimų žmonių saugoti AT važiavo ir savais žiguliais. Kai kuriuos autobusus prieš pat įvažiuojant į Vilnių stabdė ir tikrino rusų desantininkai, jie žmonėms grasino, iš jų tyčiojosi. Per radiją nuolat buvo perduodama informacija apie kruvinosios rusų armijos pagyvėjusius brutalius veiksmus visoje Lietuvoje. Tuo metu buvo pranešta apie pilno vaikų žaislųautomobilio iš Panevėžio susidūrimo su tanku pasekmes Vilniuje. Tačiau Lietuvos parlamento gynėjų srauto sustabdyti jau nebegalėjo niekas.
Iš visų pusių į Vilnių kolonomis važiavo autobusai, lengvosios mašinos, net dviračiai. Nuvykus prie AT, aplink ją rinkosi minios žmonių, degė laužai, buvo tvirtinamos barikados, tvyrojo geranoriškumo, vienybės ir pasiaukojimo atmosfera, bet kartu – ir neapykanta okupantams. Trys panevėžiečių autobusai nuvažiavo prie Televizijos bokšto. Naktis lyg prieš audrą buvo rami.
Apie 22 val. visi buvome pakviesti prie AT, nes Gedimino prospektu su rusiškais transparantais „Svobodu Litvie“ ir kitais Burokevičiaus, Jermalavičiaus, Kasperavičiaus, Kuolelio, Naudžiūno, Ivanovo „Jedinstvos“ kolonos vėl žygiavo parlamento link. Tačiau šį kartą jų kėslams kelią pastojo AT gynėjai – apjuosė savo išrinktą AT gausiomis eilėmis, plevėsuojančiomis trispalvėmis, laužais bei dainomis. Tautos priešai buvo nublokšti toli nuo AT rūmų. Mes buvome ramūs, nes ir AT rūmai jau buvo apsaugoti galingomis barikadų ir spygliuotų vielų užtvaromis. Per parlamento langus matėsi daug gynėjų savanorių, pasiryžusių į rūmus nepraleisti net ginkluotų desantininkų. Todėl po 11 val. gavom nurodymą autobusais grįžti į Panevėžį.
Spaudos rūmų šturmas
Grįždami apie 12 val. prie Spaudos rūmų Karoliniškėse pamatėme daug rusų karinės technikos ir ginkluotą desantininkų būrį, šturmuojantį rūmus. Į juos nuo rūmų vestibiulio KAD savanoris iš aukšto spaudimo vandens žarnos paleido galingą srovę.
Staiga visų akivaizdoje rusų desanto karininkas iš automato šovė į KAD savanorį. Kelios kulkos kliudė sieną, bet viena pataikė į savanorį. Karys krito, per dūžtančius pirmo aukšto vitrinų stiklus pirmieji desantininkai įsiveržė į vidų. Paskutiniais autobusais važiavę panevėžiečiai vyrai (moterų paprašę nelipti) nubėgome prie Spaudos rūmų. Trumpam pavyko sulaikyti kitą besiveržiančią rusų desantininkų grupę į rūmus. Daugiau subėgus žmonių, atskyrėme nuo desanto grupės koviniais šoviniais šaudžiusį rusų pulkininką, keliomis eilėmis apsupome jo šarvuotį su visa desantininkų komanda. Padėjome iš jo nagų ištrūkti su fotokamera sučiuptam žurnalistui. Pulkininką žudiką koneveikėme ir gėdinome, reikalavome kuo greičiau nutraukti savivalę, okupaciją ir žudynes.
Tačiau po kurio laiko Laisvės prospekte pasirodė rusų tankai ir kariniai sunkvežimiai su užrašais „Liudi“. Iš jų pasipylė daugybė jaunų su šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, ginkluotų automatais desantininkų ir karininkų. Tankai, riaumodami ir besisukinėdami skiriamojoje Laisvės prospekto juostoje, į gabalus draskė veją ir stengėsi užvažiuoti ant bet kurio bėgančio žmogaus. Laimė, aukų nebuvo. Desantininkams rikuojantis naujam Spaudos rūmų šturmui, karininkai reikalavo pasitraukti nuo rūmų laiptų.
Dauguma suskubo susiburti į didesnį būrį ir susikabinti už parankių, kad puolantys desantininkai negalėtų prasiveržti. Rusų karininkams pradėjus mus gąsdinti, kad tuoj bus atidengta ugnis, uždainavome lietuvių liaudies dainą „Augo kieme klevelis“. Po trumpos rusiškos komandos „Ugnis“ į mus pasipylė viso desantininkų būrio automatų šūviai. Pulkininkas žmogžudys, sunkiai sužeidęs KAD savanorį Lukšą, savo automatu pradėjo šaudyti koviniais išcentriniais šoviniais.
Šūvių seriją paleido virš mūsų galvų. Kulkų varpomos sienos skeveldros ir tinko gabalai pasipylė ant mūsų. Sušaudyta daina sustingo gerklėse. Per parako dūmų ir tinko dulkių kamuolius dar nesuvokėme, kad desantininkai į mus šaudė tuščiais šoviniais. Po šūvių prasidėjo šturmas, tačiau pro mūsų būrį okupantai neprasiveržė. Mūsų vieningas atsakas jiems buvo skanduojamas žodis: „Fašisty“. Tada su Dievo pagalba mūsų nesušaudė, tik pirmose eilėse stovėjusiųjų rankas ir veidus apdraskė atšokę tinko gabalėliai.
Okupantui tuo metu taip ir nepavyko mūsų palaužti ir prasiveržti į rūmus, likome gyvi ir nenugalėti. Tačiau rūmuose savivaliavo 1-oji desantininkų banga, prasiveržusi, kai dar nebuvo susirinkę Laisvės gynėjai. Grįžome į Panevėžį tylėdami, širdimi jausdami prasidėjusią okupaciją ir praradę dalelę savo krašto…
Sausio 13-oji Panevėžyje
Panevėžyje ir Sąjūdžio taryboje tvyrojo karinės agresijos pradžios ir laisvės netekties nuojautos. Sausio 12-ąją Sąjūdžio būstinėje budėjo koordinatoriai. Mes, Sąjūdžio tarybos nariai, ėmėme vykdyti gautas užduotis. Svarbiausia buvo organizuoti Panevėžio pašto ir telegrafo apsaugą bei gynybą. Antra pagal svarbą pasiliko miesto Savivaldybė ir spaustuvė. A.Plitninkui ir man buvo pavesta padėti Panevėžio KAD savanoriams žaliaraiščiams organizuoti pašto ir telegrafo apsaugą. Per miesto radiją pakviesti saugoti miesto objektų, atėjo daug panevėžiečių, nors daug kas buvo Vilniuje prie AT.
Padedant miesto įmonių vadovams, su sunkiasvore statybine bei transporto technika užtvėrėme pagrindinius kelius prie pašto ir telegrafo pastatų. Tačiau pati svarbiausia gynimo jėga buvo Panevėžio patriotai, gausiai apstoję paštą, telegrafą, miesto Tarybą ir spaustuvę. Prie pašto lauke buvo pastatyti televizoriai, įrengti radijo taškai. Todėl visa gaunama informacija iš Vilniaus Panevėžio gynėjams buvo girdima ir matoma. Tremtinių choro dainuojamoms dainoms pritarė jauni ir vyresni miesto gynėjai. Po 24 val. per Lietuvos televiziją buvo pradėta tiesioginė transliacija iš Vilniaus Laisvės prospekto ir Televizijos bokšto. Visi sustingę pamatėme rusų armijos tankų traiškomas mašinas, dūmų uždangas, nieko gero nežadančius, besisukiojančius į bokšto gynėjus tankų vamzdžius.
Po apsišaukėliško Burokevičiaus, Jarmalavičiaus, Ivanovo „Jedinstvos“ sukurpto „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ reikalavimo per garsiakalbius visiems išsiskirstyti į namus visa Lietuva ir daugelis užsienio šalių pamatė pačius brutaliausius komunistinės Sovietų Sąjungos „šlovingosios rusų armijos“ kovos veiksmus prieš taikius Vilniaus ir Lietuvos gyventojus.
Virš gynėjų galvų buvo šaudoma iš tankų ir automatų net kovinėmis išcentrinėmis kulkomis, traiškomi bei automatų buožėmis daužomi niekuo nekalti žmonės ir vaikai. Pskovo desantinės divizijos specialiosios paskirties karinė grupė „Alfa“, šaudydama į stovinčius beginklius žmones, nušovė 11 gynėjų, tankais sutraiškė 3 ir vieną saviškį nušovė per klaidą. Baisiausia, kad buvo nužudyti 5 moksleiviai ir tanku sutraiškyta jaunutė mergina – L.Asanavičiūtė. Apie 2 val. buvo užslopinta televizijos transliacija iš Vilniaus bokšto. Komunistinės Rusijos desantininkai, vadovaujami generolo Uskopčiko, M.Gorbačiovo leidimu, užimdami Televizijos bokštą, nužudė15 niekuo nekaltų beginklių Lietuvos gynėjų ir sužeidė tūkstančius.
Vėl pasikartojo Čekoslovakijos, Vengrijos, Baku taikių žmonių, siekiančių savo Tėvynės laisvės, žudynės. Dar kartą pasaulis pamatė ir įsitikino, kad komunistinė Rusija buvo, yra ir liks pasaulio budelis. Komunistai niekada ir niekam neleis taikiai atgauti laisvės, visada sieks pavergti tautas. Dėl itin daug žmonių prie AT, dėl gerai pasiruošusių ją ginklu ginti bebaimių savanorių, gausių užsienio žurnalistų, organizuotos televizijos transliacijos į užsienį rusų desantininkai išsigando pasekmių ir AT šturmo atsisakė. AT išplatino pranešimą, kad kita valdžia Lietuvoje yra neteisėta ir jos nutarimai Lietuvos žmonėms yra neprivalomi. JAV bei Europos valstybių vadovai paskelbė M.Gorbačiovui ultimatumą, Lietuvos okupacija buvo sustabdyta.
1991metų sausio 13, 14, 15, 16 dienos buvo paskelbtos Lietuvos gedulo dienomis. Lietuva lydėjo į paskutinę kelionę savo laisvės did-vyrius. 1992 metais sausio13-ąją AT pavadino Lietuvos laisvės kovotojų diena.
Niekada neužmirškime tos sausio 13 dienos. Tegul ji simbolizuoja ateinančioms kartoms visos Lietuvos istorijos Laisvės kovų gynėjų dieną, tegul Laisvės ugnis niekada neužges.
A.Repšio nuotr. Buvęs Sąjūdžio Panevėžio skyriaus
sekretorius Kazys Grabys.
