Spinduliavo meile
Prieš metus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje amžinojo poilsio atgulė miesto garbės pilietis monsinjoras Jonas Juodelis. Šiandien už šį šviesios atminties žmogų, daugeliui panevėžiečių tapusiu dvasios tėvu, bus aukojamos šv. Mišios, atidengta vardinė lenta, pašventintas skulptoriaus Algimanto Vytėno sukurtas antkapinis paminklas – tik tokia duoklė už monsinjoro skleistą gerumą ir begalinę meilę žmonėms. Tuo tarpu jo paties pastatytoje klebonijoje vietos savo erudicija stebinusio ir žavėjusio mons. J.Juodelio muziejui neatsirado.
Monsinjoro J.Juodelio artimiausias žmogus – sesuo Ona Morkvėnienė teigia nesutikusi dar nė vieno kito žmogaus, kuris taip visus mylėtų, kaip mylėjo jos brolis. „Niekur daugiau nemačiau tokio gerumo žmonėms. Kiekvieną sutikdavo su šypsena, atrodo, kaip brangiausią žmogų. Ir niekada neleisdavo nieko blogo apie kitus kalbėti. Negaliu prisiminti nė vieno karto, kada jis būtų pakėlęs balsą“, – brolio ryškiausius bruožus prisiminė O.Morkvėnienė.
Negalėjo nestebinti ir begalinė monsinjoro kantrybė bei valia – netgi sunkiai sirgdamas ir vos bepaeidamas dvasininkas nepraleisdavo nė vienų šv. Mišių. Dėl silpnos sveikatos nebegalėdamas ateiti į bažnyčią šv. Mišias aukodavo savo kambarėlyje klebonijoje.
„Dabar bet kokiam kunigui galėčiau per šv. Mišias patarnauti, taip viską išmokau“, – prisipažįsta O.Morkvėnienė. Netgi paskutinėmis mons. J.Juodelio gyvenimo dienomis pas jį važiavo žmonės atlikti išpažinties ir gauti šios neeilinės asmenybės palaiminimą.
„Paskutinę naktį išgirdau, kad kažkas čeža. Jam buvo jau labai blogai, bet nedrįso net šviesos degti, kad tik manęs nepažadintų. Jokių dejonių iš jo neišgirdome netgi sunkiai sergant“, – apie monsinjoro dvasios ramybę ir atsidavimą Dievo valiai kalbėjo O.Morkvėnienė.
Biblioteka išbarstyta
Pažinojusiuosius mons. J.Juodelį žavėjo ir stebino jo itin gilus intelektas. Dvasininkas mokėjo keliolika kalbų, domėjosi begale sričių, aplankė daugybę pasaulio šalių. Ir palaužus sunkiai ligai ant jo stalo dar gulėdavo atverstos knygos užsienio kalbomis. Knyga dvasininkui buvo didžioji vertybė. Anot jo sesers, grįždamas iš užsienio lauktuvių veždavo tik knygas. Išeidamas į amžinybę monsinjoras paliko tris kambarius pilnutėlius knygų. „Žinojo kiekvienos istoriją, kiekvienas lapelis išvartytas. Jo bibliotekoje sukaupta ne tik filosofinė, teologinė literatūra, netgi vadovėlių – fizikos, chemijos, matematikos – nemažai turėjo. Jis taip domėjosi visomis sritimis“, – pasakojo O.Morkvėnienė. Monsinjoro bibliotekoje greta knygų liko ir begalė sąsiuvinių su įvairiausiomis kalbomis užrašytomis sentencijomis.
Plačiau skaitykite sausio 8 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Prieš metus amžinojo poilsio
atgulęs monsinjoras Jonas Juodelis (kairėje) daugeliui panevėžiečių buvo dvasios
tėvu.
