Panevėžiečiui Vytui Plačakiui už vyrą ar žmoną tikriausiai dėkinga didžioji dalis Lietuvos. Nuo jaunystės piršliaujantis 52-ų vyriškis savo sutuoktas poras nustojo skaičiuoti po 200-osios santuokos. Ne tik Panevėžio regione, bet kone visoje Lietuvoje kadaise garsėjusiam piršliui teko ne tik, kaip reikalauja paprotys, pirmąją naktį su jaunąja leisti, bet ir gaudyti iš civilinės metrikacijos biuro pabėgusią nuotaką bei gelbėti elektros srovės kratomą įkaušusį pabrolį. V.Plačakiui dabartiniai vestuvių papročiai, kai jauniesiems barstomi ryžiai ar laidomi balandžiai, atrodo mažų mažiausiai juokingi.
Giminių „balių“
nebereikia
Kažkada vieną po kitos poras tuokusiam V.Plačakiui sunku pasakyti, kada baigėsi jo, kaip piršlio, „aukso amžius“. Ekonominė šalies situacija, padariusi įtaką ir vestuvių papročiams, užbaigė ir piršlių erą. Anksčiau, anot pono Vyto, ir 300 žmonių vestuvės būdavo normalu, o dabar jauniesiems svarbią dieną pažymi vos menkas būrelis artimųjų. „Gal ir gerai, kad giminių balių nebėra. Kas Lietuvoje yra giminė? Ogi daug žmonių, kurie menkai vienas kitą pažįsta ir tepasimato per laidotuves ir vestuves. Po tokių susiėjimų lieka tik širdagraužis dėl krūvos išleistų pinigų ir didžiulis nuovargis“, – kalbėjo V.Plačakis.
Vyriškiui ir iš jo paties vestuvių ryškiausiu prisiminimu išlikęs noras, kad greičiau baigtųsi šventė, o kartu ir alinantis jos nuovargis.
Istorikas tapo piršliu
Piršliavimo pradžia V.Plačakiui buvo gana atsitiktinė ir jam pačiam netikėta. Masinių renginių režisieriaus specialybę įgijusį ir poilsio vakarų organizavimo kursus baigusį 26-erių metų vaikiną padėti bėdoje pasiprašė pažįstami, atsisakius užsakytam piršliui. Tuometį jaudulį V.Plačakis prisimena iki šiol. „Žinote, kokie tie lietuviai – pusė vakaro praeina, kol ištempi linksmintis, dar pusę – kol nuramini“, – apie tautiečius su šypsena kalbėjo piršlys.
Pripratęs prie lietuviškojo santūrumo kartą pašnekovas, užsimiršęs, kad yra ne Lietuvoje, renginio metu Rusijoje į cirko areną pakvietė žiūrovus. „Pusė salės sustojo eiti, puoliau dėkoti, kad ačiū – nebereikia. Rusai neturi to lietuviškojo „ką žmonės pasakys“, linksminasi „iš dūšios“, – pastebėjo piršlys.
Kad duoną pelnysis linksmindamas kitus, V.Plačakis, rinkdamasis specialybę, dar negalvojo. Režisūra prisiminta tada, kai porą metų iš eilės nepavyko įstoti į aukštąją studijuoti istorijos. Ne vienoje ekspedicijoje dalyvavusiam, dar ir dabar su istorijos profesoriais apie Lietuvos praeitį galinčiam diskutuoti vyriškiui duris į istorijos studijas užvėrė biografija – tėvai buvę politiniai kaliniai, jis pats gimęs Sibire.
„Mokytojai man iš anksto pranašavo mokslus konservatorijoje“, – prisiminė pedagogų patarimą V.Plačakis.
Namo – alkanas
Įsivaizduojantieji, kad renginių režisieriaus specialybė – linksmas ir lengvas amatas, pašnekovo teigimu, smarkiai klysta. Iš vakaronių, vestuvių namo pas žmoną, laukiančią su valgiais nukrautu stalu, vyriškis grįždavo išvargęs ir alkanas kaip šuo.
„Kitų linksmybės – mano darbas“, – paaiškina V.Plačakis. Tačiau piršliui jaunieji užmokėdavo solidžiai – 100 rublių. Tokia suma būdavo nemaži pinigai – mėnesinis pono Vyto, kaip kultūros darbuotojo, atlyginimas tesiekė 150 rublių. Piršlys iš vestuvių grįždavo ne tik pilnomis kišenėmis – jaunieji negailėdavo gėrimų, pridėdavo ir kumpių. O pridovanotų vestuvinių juostų ir rankšluosčių, anot V.Plačakio, gavęs tiek, jog ne tik vaikams, bet ir anūkams užteksią.
Piršlys vos spėdavo suktis po vestuves – per mėnesį tekdavo atšokti 4-7 puotose. „Tuokdavosi žmonės ne tik savaitgaliais. Vestuves keldavo ir ketvirtadieniais, ir penktadieniais“, – apie linksmybes tarybiniais laikais pasakojo V.Plačakis.
Pabėgo nuotaka
Gausios vestuvės be nuotykių nepraeidavo. Piršliui teko netgi pabėgusią nuotaką gaudyti. „Kauno rotušėje Metrikacijos skyriuje visa svita laukia eilės, kada mūsų porą tuoks. Jaunoji kaip niekur nieko išėjo nosytės papudruoti. Kai jau priėjo eilė tuoktis, žiūrim, nuotakos nebėra“, – prisiminė pašnekovas. Po karštligiškų jaunosios paieškų santuokų rūmuose prie pastato laiptų būriavęsi vaikai pradėjo pasakoti matę, kaip nuotaka balta suknele sėdusi į taksi išvažiavo. „Man tai kas – aš samdytas, susirinkau savo daiktus ir išvažiavau. Bet restorane jaunųjų laukė 300 svečių!“ – tokiu merginos apsisprendimu stebėjosi V.Plačakis. Įdomiausia, kad po metų ta pati pora vėl pasiprašė jo paslaugų.
Vietoje braškių – į nosį
Vyriškis prisimena ir vestuves, vos nesibaigusias kraujo praliejimu. Tuomet, kai Panevėžiui buvo lipdomas lietuviškosios Čikagos vardas, V.Plačakiui teko vestuvininkus linksminti kolektyviniame sode netoli Panevėžio.
Naktį pabroliai, saugodami, kad niekas nepavogtų pamergių, davė į nosį pro langą lindusiems jaunuoliams. Ryte tie patys vagys, atsivežę pastiprinimą, vestuvininkams rimtai ėmė grasinti padegti. Pasirodo, vagis domino ne pamergės. Plėšikai, supainioję namelius, lipo vogti dėžėse laikytų priskintų braškių. Dėžė gėrimų ir užkanda konfliktą su įpykusiais panevėžiečiais vis dėlto numalšino.
Piršlys su šypsena prisimena neįtikėtino girtumo pabrolį. Išėjęs pasivaikščioti paryčiais po vienkiemį šalia miško V.Plačakis nustebo išgirdęs į gyvulio panašų riaumojimą.
„Nutyla ir vėl pasigirsta. Pasirodo, sodybos šeimininkai daržams nuo šernų apsaugoti buvo pajungę elektrinį piemenį. Girtas pabrolys nuėjo prie jo savo reikalo daryti. Kol trykšta – elektros srovė krečia. Žmogus tiek girtas buvo, kad nesuvokė, jog jam tereikia šonu pasisukti, kad nebedirbtų ant to elektrinio piemens“, – juokėsi pašnekovas.
Piršliavo ne bet kam
V.Plačakis nesikuklina: „piršliaudavo“ jis ne bet kam, ne visi vestuvininkai tokį piršlį prisikviesti galėjo.
„Neidavau bet kur – rinkdavausi. Aš ne tas piršlys, kuris tik išgerti siūlo ar apatinius dalija. Domėjausi lietuviškomis tradicijomis ir norėjau jas išsaugoti“, – pasakojo vyriškis. Prieš apsispręsdamas jis jaunųjų išsiklausinėdavo, ar vestuvių tikslas nebus vien pagėrimas.
„Dabar tik madinga apie antrą galą juokauti. Man svarbu, kad ir jaunųjų tėvai liktų pagerbti, ir jie naują šeimą sukūrusius vaikus palaimintų, kad vestuvės nebūtų tik pavalgymas ir nusigėrimas“, – pabrėžė V.Plačakis. Tačiau ir to, kas ant stalo, anot piršlio, negalima ignoruoti. Kad gyvenimas jauniesiems sektųsi ir būtų dosnus, anot pašnekovo, per vestuves būtina daug valgyti. „Jei stalas nenuvalgytas, gyvenimas gali nesisekti. Ir gerti daug reikia, bet – nepasigerti“, – perspėjo besituokiančiuosius pašnekovas.
Vyrų neliko
Į lietuviškąsias vestuves iš užsienio besibraunantys papročiai, V.Plačakio nuomone, visiškai lietuviams nepriimtini. „Nemėgstu aš to subeždžionėjimo. Ką reiškia tas ryžių barstymas jauniesiems ant galvų? Ryžiai Lietuvoje net neauga! Jei taip nori, geriau jau kviečius bertų. Bet kur kas maloniau jaunuosius sutikti su duona, druska ir būtinai samagonu“, – mano piršlys.
Ir mergvakariuose pašnekovas neįžvelgia prasmės. Renginių režisieriaus darbą iškeitęs į taksi vairuotojo ponas Vytas stebisi siaučiančiomis panelėmis.
„Įlipa išprotėjusių merginų gauja ir nežino, ko nori. Kuo vulgariau elgsis, tuo mat geriau. Mergvakarių tikroji prasmė – pamokyti jaunąją, kaip elgtis su vyru, kad jis pas kitas neitų. Šiais laikais to jau nebereikia – tokių dalykų mergaites jau mokykloje moko“, – įsitikinęs pašnekovas.
Daugiau nei du dešimtmečius jaunuolius tuokęs V.Plačakis vis dėlto santuokos nelaiko sėkmingo gyvenimo pagrindu. Anot jo, daug svarbiau nei žiedai ar priesaikos – atsakomybė už vienas kitą.
„Reikia, kad moteris už vyro jaustųsi kaip už mūro, kurio net tankas
nepramuštų. Bet dabar aš jau vyrų nebematau“, – akmenį į stipriosios lyties
daržą metė piršlys.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Pasak V.Plačakio, vestuvininkų
pridovanotų rankšluosčių ir juostų užteks ne tik jam, bet ir jo vaikams bei
anūkams.
