Sakoma, kaip sutiksi Naujuosius, tokie ir metai bus. Šia sena tiesa nė neabejoja Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė, kasmet metų virsmą pasitinkanti vis kitoje šalyje. Kolekcionuojančiai „užsienietiškus“ Naujuosius direktorei teko ne tik Kalėdų Seneliu svečioje šalyje pabūti. Netikėtai Naujųjų naktį patekusi į tadžikiškas vestuves lietuvė vos nepakeitė netgi pačios jaunosios.
Naujieji gena iš namų
Per pastaruosius dešimt metų D.Kriščiūnienė tik vienus Naujuosius sutiko Lietuvoje. Sausio 1-osios naktį praleisti vis kitoje šalyje jai jau tapo tradicija, duodančią įžangą visiems metams. Vokietija, Austrija, Prancūzija, Lenkija, Švedija, Tadžikija, Olandija, Kroatija – šalys, kuriose moteris skaičiavo paskutines nueinančių metų minutes.
D.Kriščiūnienei didžiausią įspūdį padarė pirmieji užsienyje sutikti Naujieji 1987-ieji, tačiau – ne dėl nuo šios šventės neatsiejamų fejerverkų ar įspūdingų girliandų. Atvažiavusi su turistų grupe į Tadžikiją palydėti senųjų, direktorė visai netikėtai atsidūrė prie vestuvių stalo.
Dėmesiu nurungė jaunąją
Lietuvę su tadžikais Naujųjų išvakarėse, galima sakyti, suvedė poezija. „Su grupe Dušambė apžiūrinėjome poeto S.Jesenino paminklą, kai prie jo atvažiavę su palyda jaunavedžiai mane pakvietė į vestuves“, – „Sekundei“ pasakojo D.Kriščiūnienė. Tiesą sakant, tuomet dar ilgaplaukę šviesią lietuvę į šventę pasikvietė ne sutuoktiniai, bet pats jaunasis.
„Vis dėlto vyrai ne į žmoną, o į svetimas žiūri“, – juokaudama padarė išvadą mokyklos direktorė. Kad tadžikai per vestuves laikosi tradicijos lankyti įžymybių paminklus, pašnekovė teigė jau išsiaiškinusi, tačiau ar dažnai jie kviečiasi į šventę nepažįstamus, jai taip ir nepavyko sužinoti. Tiek dėmesio, kiek pajuto tadžikų vestuvėse, ponia Danutė tikino daugiau nėra patyrusi. „Jaučiausi geriau nei jaunoji. Atrodo, tie sutuoktiniai vienas prie kito „nelipo“, – pastebėjo direktorė.
Nors vestuvės vyko sausio 1-osios naktį, tačiau tradicinių Naujųjų atributų – fejerverkų, girliandų – nebuvo. D.Kriščiūnienę stebino tadžikiška puošyba – kambaryje buvo gausu iš spalvotų virvelių suvytų virvių.
Keistai atrodė ir svečių dovanos jauniesiems – didžiuliai audinių rietimai. „Dovanoti audinius ten – pasiturinčių žmonių savybė. Ir prieš įteikiant dovanojantieji būtinai dar rietimą išpakuoja, kad visiems parodytų medžiagą. Didžiausia krūva rietimų jaunavedžiams buvo sukrauta“, – prisiminė pašnekovė.
Po tokio šilto Naujųjų sutikimo sugrįžus į Lietuvą moterį apėmė kone neviltis. „Pas mus šalta, sninga, su daiktais stoviu gatvėje, o taksi važiuoja pro šalį. Galų gale sustojęs vairuotojas net daiktų nepadėjo susikrauti. Tadžikijoje vyrai kur kas paslaugesni“, – palygino D.Kriščiūnienė.
Pasijuto tarsi šeimoje
Grožiu ir ypatinga milijoninę minią apėmusia euforija D.Kriščiūnienei įstrigo Berlyne prie Branderburgo vartų sutikti 2000-ieji. Į Lietuvą iš Vokietijos direktorė tik per plauką neparriedėjo naujutėliu „Peugeot 607“ automobiliu – Naujųjų loterijoje ji buvo viena iš trijų atrinktų laimingųjų, kurie burtais dalijosi mašiną. O už Naujuosius šampano taurę kėlė ledo rūmuose, sėdėdama ant ledinių fotelių prie ledinio stalelio. „Ir taurės buvo iš ledo, tačiau ir atrodė, ir skambėjo kaip iš gryno krištolo“, – pasakojo direktorė.
Tačiau vos atvykus į aikštę prie Branderburgo vartų D.Kriščiūnienei pirma mintis buvo, kad niekada nebevažiuos sutikti Naujųjų į Vokietiją. „Nuo 17 valandos jau prasidėjo fejerverkai. Aikštėje jaučiausi kaip minų lauke – visiškai nesaugi“, – pirmą įspūdį prisiminė pašnekovė. Tačiau milijoninėje minioje nepamačiusi nė vieno sužaloto, neišgirdusi netgi gelbėtojų ekipažų sirenų, moteris svečioje šalyje pasijuto tarsi savo namuose apsupta artimųjų. Virš aikštės paskutines 1999-ųjų sekundes skaičiavusiam laikrodžiui paskelbus Naujuosius, D.Kriščiūnienė teigė išgyvenusi tokį pakilimą, kokio daugiau neteko patirti. „Iš viso pasaulio suvažiavę žmonės vieni kitus glėbesčiavo, sveikino, dalijosi šampanu tarsi būtų viena didžiulė šeima. Tai buvo nepakartojama“, – pasakojo moteris.
Lietuvoje vengiančiai masinių renginių keliautojai Vokietijoje įspūdį padarė ne tik ypatinga šventiška nuotaika, bet ir tai, kad aplinkui nepastebėjo nė vieno padauginusiojo alkoholio. Tačiau Berlynas 2000-aisiais ne tik sušvito įspūdingais fejerverkais – dviem milijonams svečių skirstantis, aikštė liko nuklota begalės šiukšlių. „Niekada nebūčiau pamaniusi, kad taip gali būti būtent Vokietijoje – iki autobuso bridau per šiukšlių jūrą, siekiančią ilgaaulių batų viršų“, – prisiminė D.Kriščiūnienė.
Antras kartas nuvylė
Po 2000-ųjų sutikimo nostalgija Berlynui buvusi tokia stipri, kad po poros metų pašnekovė vėl sugrįžo į jį palydėti senųjų. Ir nors vėl gėrėjosi ledo skulptūromis ir daužė šampano taures su nepažįstamais užsieniečiais, tačiau tokio įspūdžio, koks buvo pirmą kartą, jau nebepatyrė. Tiesa, tais metais jai Vokietijoje teko įsijausti į Kalėdų Senelio vaidmenį – persirengusi jo drabužiais moteris kalėdines dovanas dalijo kartu iš Lietuvos važiavusiems turistams. Nykokai D.Kriščiūnienei pasirodė ir naujametis Paryžius. „Paprasta šventė, tik kitoje šalyje“, – prie Eifelio bokšto sutiktus 1998-uosius įvertino pašnekovė. Ji teigė įsitikinusi, kad sena tiesa, jog kokie Naujieji, tokie ir metai – „auksinė“ taisyklė. „Jei sutinki su mielais žmonėmis, gera nuotaika lydi visus metus. Prancūzijoje sutikti Naujieji nesmigo į širdį, tai ir metai tąkart nebuvo kuo nors ypatingi“, – tvirtino keliautoja.
Kokie Naujieji – tokie ir
žmonės
Pagal tai, kaip šalys sutinka Naujuosius, D.Kriščiūnienė susidaro nuomonę ir apie jų gyventojus. Austrijos sostinėje Vienoje į akis jai krito susirinkusiųjų į naujametį lazerių šou inteligencija, ramybė, ypač daili ir puošni apranga, tokiai progai nebūdingas susikaustymas. Švedijoje Naujųjų nakčiai moterys, kaip pastebėjo keliautoja, nė nepasidažo.
„Jie labai paslaugūs, bet šalti“, – apie švedus susidarė nuomonę D.Kriščiūnienė. O vieni kitiems švedai per Naujuosius stengiasi dovanoti tai, kas susiję su šviesa: populiariausia dovana – žvakės ir žvakidės. Naujieji Olandijoje moteriai priminė mišrainę. „Į šią šalį, kur leidžiama tai, kas kitur yra nelegalu, dažniausiai suvažiuoja ne švęsti, o kitais tikslais“, – nenoriai apie Olandiją kalbėjo mokyklos direktorė. Lenkijos sostinėje Varšuvoje ją nustebino, kad Naujųjų naktį bažnyčiose žmonių daugiau nei aikštėje vykusiame renginyje. Tačiau lenkų dvasingumas neatrodo įtikinamai, matant, kad švenčiantieji vieni kitiems tolerancijos stokoja. „Buvo matyti ir girtų, ir priekabiaujančiųjų“, – pasidairiusi po Varšuvą pastebėjo direktorė. Naktinė Lenkijos sostinė jai įstrigo nebent tuo, kad pavėžėti siūlė ne tik taksi, bet ir arkliukais traukiamų karietaičių vežikai.
Šiuos metus D.Kriščiūnienė palydės pas kaimynus – Rygoje. „Sugrįžtant į tą pačią šalį būtų gaila investuoti į tai, ką jau mačiau. Gyvenimas per trumpas, kad tiems patiems įspūdžiams gaištume laiką“, – kalbėjo lagaminus kelionei į Latvijos sostinę jau kraunanti keliautoja.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Kasmet vis kitoje šalyje sutikdama Naujuosius D.Kriščiūnienė
įsitikino: geras startas į ateinančius metus garantuoja sėkmę.
