Nė vienas Kūčių stalas neįsivaizduojamas be kalėdaičio. Jo dalijimasis su artimaisiais – tarsi šilumos ir ramybės perdavimas. Menkas miltų ir vandens kepinėlis priverčia bent jau tą akimirką pabūti geresniam. Tačiau ar tas dvasingumas liks, jei kalėdaičiai bus kepami kepyklose?
Pluša vienuolės
Panevėžyje galima rasti vietų, kur Kūčių simbolis gaminamas rankomis. Dar likus mėnesiui iki švenčių sunkus darbas užverda Dievo apvaizdos seserų vienuoliniuose namuose. Čia seserys visą savaitę nuo ryto iki vakaro kepa kalėdaičius.
Iš Lenkijos gavusios specialų kepimo prietaisą, primenantį šeimininkių naudojamas vaflines, per dieną vienuolės iškepa apie 1000 „plotkelių“. O Kūčioms reikia prikepti apie 10 tūkstančių.
Tokiomis kepimo savaitėmis, pasak Dievo apvaizdos sesers Ksaverijos, vakarais norisi tik miego.
Rūsyje naudojamas kepimo aparatas, anot jos, itin sunkiai valdomas ir reikalauja daug jėgos.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kepti nesunku – tereikia sumaišyti kvietinius miltus ir vandenį. Tačiau produktų kokybė kartais vienuoles varo į neviltį. „Jei miltai būna ne visai švieži, kalėdaičiai pradeda trupėti, tada tai jau vargas“, – „Sekundei“ sakė sesuo Ksaverija.
Likus kelioms dienoms iki šventinės vakarienės vienuoliniuose namuose iškepti kalėdaičiai jau buvo beveik visi išdalyti. O likutis, kaip pasakojo sesuo Ksaverija, dažnai perdirbamas į komunikantus (per Komuniją dalijamas paplotėlis) ir ostijas. Tam vienuolės taip pat turi specialų prietaisą. Tačiau paplotėlių galiojimo laikas negali būti ilgesnis kaip mėnuo.
Populiarėjant kalėdaičiams iš Lenkijos, vienuolė Ksaverija teigė, kad vienuolės juos kepsiančios tol, kol bus poreikis: „Jei kam reikės, jei dar prašys – tai ir kepsim“.
Ateityje neliks
Dievo apvaizdos seserų iškeptais kalėdaičiais džiaugiasi ne tik panevėžiečiai. Vienuolių rankomis pagamintieji nukeliauja ir į atokiausius apskrities kampelius.
Truskavos Šventosios dvasios parapijos klebonas Simas Maksvytis džiaugiasi galimybe ant Kūčių stalo padėti lietuvišką, relikvija tampantį produktą.
„Lietuvoje gauti savą kalėdaitį – smagu, bet skirtumo, iš kur jis gautas, nėra. Tai simbolis, kurio svarbiausia prasmė, kad valgytume paplotėlį, bet ne vieni kitus“, – pabrėžė dvasininkas.
Ateityje, klebono manymu, lietuvišką kalėdaitį turėtų užgožti pamėgtas lenkiškas paplotėlis. Dėl mažos kainos ir patogumo, anot jo, jau daugelis dvasininkų religinėms apeigoms komunikantus, ostijas ir kitus produktus vežasi iš kaimynų.
Lenkija ir Lietuva – vienintelės valstybės, kur per Kūčias valgomas kalėdaitis. Šio simbolio, pasak klebono, nepamiršta ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Pačiam kunigui teko stebėti, kaip lietuviškose parapijose JAV kunigai dalija „plotkeles“. Jas emigrantams taip pat siunčia ir giminės.
Pramonės šaka
Iš Lenkijos atgabentiems kalėdaičiams pagyrų negailėjo ir pats Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Ten, pasak Jo Ekscelencijos, išplėtota visa pramonės šaka. Didmeninė šios produkcijos kaina – 5 centai už vieną paplotėlį.
Lenkiško kalėdaičio puošnumui, vyskupo manymu, vienuolių kepami gaminiai neprilygsta. J.Kaunecko akį džiugino įspaustų paveikslėlių įvairovė ir šventiška pakuotė.
„Vienuolių kalėdaičiai labai trapūs, o lenkiški tikrai kokybiški“, – paskutinių paplotėlių dėžę „Sekundei“ rodė vyskupas.
Iš kur kalėdaitis atkeliauja, Jo Ekscelencija visiškai nesureikšmino: „Svarbiausia, kad jis būtų pagamintas iš kvietinių miltų ir prieš dalijant pašventintas“.
Šio Kūčių simbolio kaina nenustatyta. „Kalėdaičio negalima parduoti ar pirkti, nes tuomet dingsta jo pašventinimas ir reikia vėl iš naujo šventinti“, – teigė vyskupas J.Kauneckas.
Apskritai toks žodis kaip prekyba, pasak Jo Ekscelencijos, Katalikų bažnyčioje neegzistuoja. Todėl ir sakyti „užpirkti mišias“ negalima. Viskas turi būti auka.
Kaip „Sekundei“ aiškino vyskupas, žmonės savo noru gali paaukoti tiek pinigų, kiek jiems atrodo verta. Manydami, kad bažnyčiai paaukojo per daug, jie gali netgi grąžą pasiimti.
Kalėdaitis su benamiais
Už kalėdaičius surinktas aukas, pasak Jo Ekscelencijos, Bažnyčia panaudoja savo reikmėms. Didžioji šių lėšų dalis bus paskirta artėjančiai vyskupo Kūčių vakarienei.
Ta proga, kaip yra įprasta, prie vieno stalo susės visa Jo Ekscelencijos šeima. O ji gana gausi – apie 150 žmonių.
Pasak vyskupo, daugelis nustemba, kai išgirsta, kad ta jo gausioji šeima – vieniši seneliai, ligoniai ir benamiai.
„Kunigai turi dirbti savo parapijose, kur yra paskirti. Čia daug vienišų, ligotų ir neturtingų žmonių, juose per Kūčias gyvena Jėzus Kristus“, – paaiškino J.Kauneckas. Su turtuoliais Jo Ekscelencija niekad nesėda prie vieno Kūčių stalo.
Vyskupas kartu su savo „artimaisiais“ bendrai vakarienei renkasi prie Panevėžio katedros. Apie tai kasmet pranešama per pamaldas.
Susirinkusiųjų laukia skanūs, gausūs šeimininkų valgiai ir tradicinės Kūčių apeigos. Iš pradžių, kaip pasakojo vyskupas, žmonės jaučia įtampą, būna sukaustyti. Tačiau pasidalytas su kiekvienu kalėdaitis, pasak dvasininko, pralaužia ledus.
„Tada pasijunta kalėdinė nuotaika“, – sakė Jo Ekscelencija. Žmonės su dvasininku bendrauja, išsako linkėjimus.
Tas geranoriškumas ne visada lieka tik to vakaro akimirka. Kartais paprastas kalėdaitis ir šiltas vyskupo žodis atveda likimo nuskriaustuosius į tikrąjį gyvenimo kelią – žmonės, pasak J.Kaunecko, ima kovoti su alkoholiu, narkomanija ir kitomis ydomis.
Ingrida NAGROCKIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Sunkias kalėdaičių kepimo
dienas sesuo Ksaverija prisimena su nuovargiu.
