Pertvarkomis mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemoje pastaruoju metu nesidžiaugia nei medikai, nei pacientai. Skaudžiausiai tų pertvarkų pasekmės atsiliepia ligoniams, dėl menko sveikatos apsaugos finansavimo nebegalintiems ligoninėse ar sanatorijose apmalšinti nepagydomų ligų kamuojamų skausmų.
Numynė slenksčius
Tą patyrė ir 69 m. panevėžietis, II neįgalumo grupę turintis Antanas Ambrazaitis. Kasmet procedūromis ligoninėje ilgesniam laikui malšindavęs lėtinio encefalomielito keliamus skausmus, šiais metais vyriškis negavo siuntimo gydytis stacionare – jam buvę pasakyta, kad Panevėžio ligoninės Nervų skyriuje nėra vietų, o kortelėje atsirado įrašas, kad jam reikalingas palaikomasis reabilitacinis gydymas. Nesuprasdamas, kodėl medikams jis atrodo nevertas gydymo ligoninėje, A.Ambrazaitis nuo vasaros mynė jų kabinetų duris, kol pagaliau sulaukė pažado kelialapiui į „Anykščių šilelio“ sanatoriją.
Jau septynerius metus neturėjęs tokio malonumo, nors Rusijos medikai jį kasmet rekomendavo, panevėžietis, atrodytų, turėtų jaustis laimingas, tačiau taip nėra. Žmogui skaudu, kad jis turėjo nueiti kryžiaus kelius, įrodinėdamas gydytojams, jog skausmas be įprastų procedūrų jį labai vargina.
Nuskausminimas
nepasiteisino
„Šiais metais greitąją medicinos pagalbą į namus kviečiau gal dešimt kartų. Kai suleidžia vaistų, nes tabletės nepadeda, kuriam laikui būna ramiau. Tačiau paskui ir vėl nerandu sau vietos – be galo skauda stuburą, skausmas persiduoda į kojas, džiūsta burna, svaigsta galva, turiu kalbos ir rijimo sutrikimų. Ligoninės Neurologijos skyriaus vedėja Vyšniauskienė patarė kreiptis į neseniai Panevėžyje atsidariusią Skausmo kliniką. Nuėjau ten, bet pasigailėjau: kai pirmąkart suleido vaistų į stuburą, net sąmonę buvau praradęs. Paskui dar kartą buvau nuėjęs, tačiau pastebėjau, kad vien skausmą malšinantys preparatai man duoda menkos naudos – nesumažėja nei burnos džiūvimas, nei šlapimo nelaikymas, o mažiau skauda tik porą savaičių“, – pasakoja pacientas, nubraukdamas ašarą. Daugelį metų Rusijoje gyvenęs pašnekovas tik geru žodžiu mini tos šalies medikus. Kurį laiką neturėjo priekaištų jis ir Lietuvos sveikatos priežiūros sistemai, su kuria susiduria nuo 1991 metų. Kai po 12 dienų per metus jis gydydavosi ligoninėje, įvairių masažų, elektrostimuliacijos, gydomųjų pratimų ir kartu skiriamų vaistų dėka panevėžietis tikina ne vienam mėnesiui pataisydavęs savijautą. Kai tokios galimybės neliko, gyvenimas tapo nebemielas.
Gydymas – ne pensija
A.Ambrazaičiui jau dabar darosi baisu pagalvojus, kad jis nuo šiol visada turės prašyti medikų pagalbos kaip išmaldos, varstyti įvairių kabinetų duris. Vyriškis nesitiki, kad išeitį galima rasti pasikalbėjus su panevėžiečiais medicinos atstovais. Jis sako girdėjęs, kad ir pats šalies prezidentas Valdas Adamkus yra nepatenkintas esamu sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu žmonėms ir ragina Vyriausybę nedelsiant pradėti sveikatos apsaugos sistemos reformas, tačiau yra įsitikinęs, jog garsios kalbos greičiausiai ir liks tik kalbomis. A.Ambrazaitis net pats yra pasiryžęs rašyti laišką ministerijai arba važiuoti ten su viltimi, jog bus išgirstas.
Pasidomėjus, kodėl A.Ambrazaičiui gydymas Panevėžio ligoninėje tapo nebeprieinamas, Konsultacijų poliklinikos neurologė Regina Milašauskienė, į kurią pastaruoju metu ligonis kreipėsi, atsakė: stacionarų gydymą nėra numatyta pacientams skirti nuolat lyg kokią pensiją. Jis skiriamas atsižvelgiant į žmogaus sveikatos būklę. Šiuo atveju – į naujus neurologinius simptomus.
Kadangi naujų indikacijų, dėl kurių A.Ambrazaičiui būtų buvęs reikalingas skubus gydymas, tuo metu, kai pacientas kreipėsi į ją, R.Milašauskienė sako nepastebėjusi, jam paskirtas ambulatorinis gydymas. Be to, tuo metu Panevėžio ligoninėje buvo jungiami skyriai ir planinis ligonių guldymas į Neurologijos skyrių nevyko.
Beviltiškiems nereikia
gydymo
Medikė teigė gerai žinanti minėtą pacientą ir jo sveikatos problemas, kurios yra kintančios. Anot nervų ligų specialistės, kartais šeimos gydytojai rekomenduoja savo pacientams pagulėti ligoninėje užmiršdami, kad tokio dalyko kaip pagulėjimas ten nėra – ligoninėje yra gydymas. Sanatorija, pašnekovės tvirtinimu, galbūt kiekvienam iš mūsų būtų ne pro šalį, bet siuntimas į ją griežtai reglamentuojamas pagal ligos indikacijas.
Panevėžio ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėjas Petras Cibulskas pabrėžia: sanatorinis gydymas – ne nuolatiniams ligoniams skirta priemonė. Reabilitacijos paskirtis yra atstatomasis gydymas, reikalingas jėgoms ir gebėjimams atstatyti. Medikas mano, jog lėtiniams ligoniams reabilitacinės paslaugos nereikalingos. Neįgaliesiems gali būti skirta kitokia, palaikomoji reabilitacija.
Pasak P.Cibulsko, jei kažką darai, bet iš to jokios naudos, argi verta toliau tai daryti? Reabilitologas leido suprasti, kad ligai nepasiduodant gydymui, iš jo neišgaunant maksimalaus rezultato, dėti pastangų ir neverta. Svarbu šioje srityje atrinkti tuos ligonius, kuriems sanatorija yra būtiniausia. Kas kita, jei medicinos paslaugos, anot mediko, būtų finansuojamos pakankamai: tuomet daugelyje sričių situacija būtų kitokia. P.Cibulskas siūlo pačiai visuomenei reikalauti šalies valdžios skirti daugiau lėšų sveikatos apsaugai, tvirtai apsigalvojus, kokių paslaugų jai labiausiai reikia.
Poreikis viršija
galimybes
Iš medikų kalbų nesunku suprasti, jog nepagydomiems, neprogresyviems ligoniams paliekamas Lietuvoje vienas kelias – gyventi kaip išmanai su savo skausmu.Pasiteiravome, ar Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai nieko neketina keisti, kad medicininė pagalba būtų prieinamesnė tegul ir beviltiškai sergantiems, tačiau vis dar gyviems žmonėms. Klausimą ministerijos ryšių su visuomene atstovė perdavė prie ministerijos įsikūrusiai Valstybinei ligonių kasai. Šios institucijos Metodinio vadovavimo, paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas Alfredas Taminskas tikino, jog Valstybinė ligonių kasa daro viską, kas yra jos galioje: lėšas medicininės reabilitacijos išlaidoms kompensuoti teritoriniams savo skyriams paskirsto pagal statistinį aptarnaujamų gyventojų skaičių ir pastaraisiais metais jų skiria vis daugiau. „Ligonių kasos negali viršyti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto skirtų asignavimų, todėl pirmiausia stengiamasi užtikrinti reabilitacijos paslaugas ūmių susirgimų bei traumų atvejais (asmenims, patyrusiems insultą, infarktą, ligoniams, kuriems atliktos galvos, stuburo, sąnarių operacijos). Suaugusiųjų reabilitacijos poreikis kasmet viršija planuotąjį šio gydymo siuntimų kiekį, todėl ligonių kasos yra priverstos kontroliuoti sveikatos grąžinamojo gydymo bei palaikomosios reabilitacijos siuntimų išdavimą“, – teigė A.Taminskas.
Gydymas nekompensuojamas
Pasak specialisto, gydymas reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose skiriamas į ambulatorinę, stacionarią, palaikomąją reabilitaciją, sveikatos grąžinamąjį gydymą ir sanatorinį (antirecidyvinį) gydymą. Įsigaliojus 2003 m. sausio 1 d. Sveikatos draudimo įstatymo naujai redakcijai, sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo paslaugos suaugusiesiems iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto nebekompensuojamos. Sąrašus su medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo indikacijų sąrašais tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija.
A.Taminskas neatsakė, ar, jo manymu, ministerija turėtų imtis kokių nors priemonių, kad minėtos paslaugos būtų prieinamesnės pacientams. Apie paslaugų reikalingumą konkrečiu atveju, vadovaudamasis specialiais reikalavimais, anot pašnekovo, turėtų spręsti gydantysis gydytojas kartu su fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistu. Valstybinės ligonių kasos atstovas pažymėjo, kad apie 60 proc. visų reabilitacijos paslaugų pernai Lietuvoje buvo suteikta būtent pensinio amžiaus žmonėms.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
S.Kašino nuotr. Antanas Ambrazaitis vienas su savo liga sako
jau neturintis jėgų kovoti, todėl medikų ir prašo suteikti jam galimybę skausmą
apmalšinti stacionarioje gydymo įstaigoje.
