Vėlyvo rudens darganos benamiams nė motais. Jie neskuba ieškotis prieglobsčio Nakvynės namuose ir dažnai įsikuria miestiečiams priklausančiose valdose. Tokio svečio sulaukė ir Klaipėdos gatvės gyventoja Eleonora Mikeliūnienė. Senyvą moterį įbaugino priklydėlio įkurtuvės jos kieme. Pačiame tvoros kampe styrojo plastikinių maišelių krūva, šalia jos ant perkrypusios kėdės lyg soste sėdėjo vyriškis ir saugojo savo turtą.
Tinkamiausias benamio
vardas
„Sekundės“ korespondentų užkalbintas nelauktas E.Mikeliūnienės svečias draskyti akių ar sprukti net nesiruošė. Jis žvelgė kaip visų ujamas, bet su tuo susitaikęs žmogus. Galbūt kalti raminamieji vaistai – benamis teigė dėl ligos juos vartojantis kasdien, ar beviltiškai žlugęs gyvenimas – vyriškis savo istoriją pasakojo nuoširdžiai.
Nei savo vardo, nei pavardės varguolis nenorėjo sakyti, prašė jį vadinti kaip tik patinka, bet geriau, anot jo, tiktų benamiu.
Kada jis toks tapo, net pačiam sunku prisiminti. Tačiau skaudžiausia buvo netekti darbo. Prieš devynerius metus dėl bankroto įmonė atleido jį ir nuo to laiko vyras sakosi praradęs savo gyvenimą.
Paklaustas, kodėl nesistengia susirasti naujos darbovietės, 35 metų vargeta prisipažino, kad jo niekas nepriima dėl ligos – neva gydytojai diagnozavo šizofreniją. Neįgalus vyras kas mėnesį gauna 400 litų pašalpą.
„Man būtinas sunkus fizinis krūvis – lengvo darbo dirbti neleidžia sveikata“, – atvirai pasakojo benamis. Jis tvirtino, kad dėl ligos yra priverstas nuolat tampyti sunkius nešulius – kitaip kraujas plūsta į smegenis ir darosi labai silpna.
Bute neliko vietos
Dėl tos pačios priežasties ligonis jaučia poreikį kasdien nešti pilnus maišus daiktų, rastų konteineriuose: „Turiu ką nors nešti. Tik retkarčiais prigulu pailsinti kojas, bet dėl ligos pasidaro silpna ir vėl einu su maišais“.
Todėl, pasak jo, ir neprašyto įnamio išsigandusios senolės kieme atsirado krūva maišelių: „Net nejausdamas, kad kaupiu daiktus, juos velku ir velku…“
Toks vyriškio potraukis iš dalies privertė palikti ir namus. Jam priklausančiame bute iš konteinerių prinešto turto tiek, kad pats šeimininkas sau vietos ten jau neberanda. Kaip pasakojo vyras, iš namų jis išėjo ir dėl to, kad dėl ligos negali gyventi aukščiau nei pirmame aukšte.
Vis dėlto atsikratyti sukaupto turto benamis nesiryžta: „Jūs tik pasižiūrėkit, ką žmonės išmeta. Šiandien beveik naujus kedus radau“.
Pagalbos nereikia
Benamio diena praeina rausiantis konteineriuose ir ieškant prieglobsčio sau ir sukauptam „turtui“. „Tik atsikėlęs galvoju, kur reikės dėtis“, – „Sekundei“ pasakojo vyras. Ir tą rytą į senutės kiemą jis atsikraustė išguitas gretimo namo gyventojų.
Paklaustas, ko tikisi iš gyvenimo, jaunas vyras tvirtino visas viltis dedąs į darbą. „Man pašalpos nereikia. Dykai gauti pinigai ir išeina dykai – jų kaip ir neturi. O kai dirbi, supranti pinigų vertę“, – samprotavo vyriškis.
Dabar benamis tvirtino gyvenantis tik šia diena.
„Pagalbos niekada neieškojau ir neieškosiu – man nereikia nieko iš svetimų žmonių“, – be jokio išdidumo tyliai pratarė.
Peržvelgęs savo maišus, benamis pasipiktinusiai kiemo šeimininkei pažadėjo kuo greičiau išsikraustyti. Ir išėjo ieškoti tinkamos vietos.
Viena likusi senolė „Sekundei“ ėmė pasakoti įtarianti, kad prašalaitis galėjęs lįsti ir į jos sandėliukus.
Gailesčio moteris sakė tokiems žmonėms nejaučianti: „Aš jų bijau – dar gali ir apvogti, ir užmušti“.
Geriau gatvėje
Nors benamiai gali pasinaudoti Nakvynės namų paslaugomis, savo noru jie nedažnai čia užsuka. Net ir šalčiausiu metų laiku, pasak šios įstaigos vadovo Sergejaus Čechovo, žmonės lieka gatvėje. Tokio elgesio priežastis – kontrolė.
Šiuo metu Nakvynės namuose nėra nė vieno „savanorio“. Juose gyvena 53 žmonės, kuriems leista apsistoti pusei metų. Juos prižiūri socialinės darbuotojos: sutvarko dokumentus, įregistruoja į Darbo biržą. Tačiau benamių gyvenimo būdą, pasak S.Čechovo, sunku pakeisti: „Jie pripratę prie tokios aplinkos – mėgsta išgerti, neturi turto ir galiausiai vėl grįžta į gatvę“.
Benamių nuoširdumu abejoja ir Raudonojo Kryžiaus Panevėžio apskrities komiteto sekretorė Vanda Tamulevičienė. Ją itin piktina pinigų ieškantieji: „Kai pasiūlau jiems maisto ar prieglobstį Nakvynės namuose, tai išlekia kaip elektra nupurtyti“.
Anksčiau, pasak vadovės, į jos įstaigą ateidavo nemažai namų neturinčių žmonių. Tačiau po vieno benamio apsilankymo tokie vizitai liovėsi. Pagalbos ieškojęs vyriškis apvogė V.Tamulevičienę. „Gal jie turi kokius nors ryšius, nes po vagystės benamiai nebesilanko pas mane“, – spėjo moteris.
Ingrida NAGROCKIENĖ
Nuotr. Benamiu prisistatęs vyriškis nenori svetimų žmonių
pagalbos.
