Nekovosi – negyvensi
Tiltagališkė Bronė Sermontienė tik vasarą tvirtina pradėjusi tikrą gyvenimą. Šešiolika metų su dviem neįgaliais vaikais praleidusi pagal grafiką „namai–ligoninė–poliklinika–namai“, moteris nusprendė pradėti imti iš gyvenimo viską, kas yra įmanoma. Dalyvauti rajono Neįgaliųjų draugijos siūlomose išvykose kartu su vaikais B.Sermontienę paskatino šešiamečiam Ignui praėjusią žiemą daryta operacija, po jos vaikas vos vos išsikapstė iš mirties nagų. Tada mama ir nusprendė, kad skubėti gyventi verta. Ji džiaugiasi, kad pagaliau ir neįgaliesiems Lietuvoje pradeda atsiverti galimybės išeiti į visuomenę.
Augindama du vaikus su vienodomis fizinėmis negaliomis – ir šešiolikmetė dukra Jovita, ir sūnus Ignas turi įgimtą galvos deformaciją bei negirdi – ponia Bronė įsitikino: jei pats nekovosi su savo bėda, tai ir negyvensi. Ir vis dėlto Lietuvoje, kaip pastebi tiltagališkė, dar labai trūksta informacijos, kaip galima pagelbėti sveikatos problemų turintiems vaikams. Be to, yra nemažai mamų, taip pat ir medikų, kurie to daryti net nesivargina, mano, jei vaikas neįgalus, tegul jis su savo negalia ir gyvena.
Matydama, kaip sunkiai Ignas išsikapstė po, atrodytų, nesunkios adenoidų operacijos, galvoti apie neišvengiamai artėjančią ir po dvejų metų daryti būtiną krūtinės ląstos operaciją sūnui moteriai neramu. Nors laidoje „Grožio fabrikas“ ji girdėjo gydytoją kalbant, kad galima tokių problemų kaip jos vaikai turinčiam žmogui atlikti kelias plastines operacijas, kurios padėtų paslėpti fizinę negalią, kreiptis į „Grožio fabriką“ mama nežada – visa tai jai atrodo pernelyg rizikinga.
Susiduria su tamsumu
Nesikreipė šeima ir į „Bėdų turgų“, nors išleisti dukrą mokytis į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą, vežioti abu vaikus pas gydytojus ir gauti šešiolikmetei taip reikalingą brangų ir nekompensuojamą klausos aparatą (sūnui jis kol kas kompensuojamas), reikalauja daug išlaidų. Kad vaikams būtų kuo lengviau gyventi, stengiasi abu tėvai. B.Sermontienė tvirtina, kad vyras Algirdas be galo rūpinasi šeima. Dėl vaikų jis darbą Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje pakeitė į tolimųjų reisų vairuotojo. Su dukra ponia Bronė dažniau pati važinėdavo pas gydytojus, o sūnaus išvykomis labiau rūpinasi tėtis. Dabar šeimai padeda ir vyriausias sūnus Tomas. Pašnekovė sako esanti daugiau idėjų sumanytoja, bet jų įgyvendintojas yra vyras. Tik kartais moteriai skaudu, kai kaimo žmonės netaktiškai lepteli, kad jiems gyventi gerai, nes gauna pinigų už vaikų negalią.
„Tokiems žmonėms pasiūlau susikeisti vietomis: sakau, paimkite jūs mano bėdą ir visus gaunamus pinigus ir pamatysite, koks tai yra malonumas. Įsitikinau, jog kaimo žmonės dar yra tamsūs. Nors su savo likimu esu susigyvenusi, pamačius, kaip į rajono polikliniką atvykę suaugusieji pirštu rodo į mano vaiką, nusmelkia širdį. Kartais neiškentusi kai ką jiems pasakau“, – pasakoja B.Sermontienė.
Leido pasirinkti
Pašnekovė prisimena kai kurių tiltagališkių nuostabą ir apkalbas, kai ji kreipėsi į Grigaliūnų šeimyną, prašydama padėti gauti pirmąjį klausos aparatą dukrai, lyg ji būtų prašiusi labdaros drabužių ar kokių smulkmenų. Pirmąkart per šią šeimą Jovita gavo švedų parūpintą klausos aparatą. Antrąkart brangią dovaną, kainavusią per tris tūkstančius litų, mergaitei dovanojo mamos buvęs klasės draugas, gyvenantis Kaune. Dabar tiltagališkė su nerimu laukia to meto, kai baigsis šio aparato galiojimo laikas ir vėl teks dukrai ieškoti naujo.
B.Sermontienė teigia, kad Jovitai baigus pradines klases kaime, ji leidusi mergaitei pasirinkti, kokią mokyklą toliau ši norinti lankyti. Kai dukra panoro mokytis Kaune, ten, kur mokosi daug panašių į ją vaikų, tėvai neprieštaravo. Nors, kaip prisipažįsta mama, ji visą kelią liejo ašaras grįždama namo iš miesto, kuriame paliko gestų kalbos nemokančią dukrą pedagogų priežiūrai ir savarankiškam gyvenimui, šio žingsnio nesigaili. „Su vyru buvome nusprendę duoti savo vaikams viską, ką galime duoti geriausio. Vaikus pati mokiau skaityti, rašyti, kalbėti. Su jais nuolat bendrauju, žaidžiu. Kai kurie žmonės stebisi, kaip Jovita, turėdama antro laipsnio klausos negalią, iš viso sugeba kalbėti įprasta kalba. Manau, jei kiti tėvai būtų mokę to savo vaikus, jie irgi kalbėtų“, – ragina nenuleisti rankų neįgaliųjų šeimas B.Sermontienė.
Dievina gyvūnus
Į kokią mokyklą leis sūnų, pašnekovė nežino, bet labiau norėtų, kad vaikas mokytųsi integruotis į sveiką visuomenę. Puikiai su broliu sutariančiai dukrai ji sako užsiminusi, kad Ignui gali tekti eiti į bendrojo lavinimo mokyklą, ir ši apsiverkusi. Mergaitė prisimena, kaip jai buvo nelengva mokytis kurį laiką su sveikaisiais, ne visada supratusiais, kad gali būti kitokių vaikų nei jie.
Mama šiuo metu po kelias valandas praleidžia ikimokyklinio ugdymo grupėje kartu su sūnumi ir pastebi, kad Igno bendraamžiai gana draugiški. Be to, pats sūnus yra drąsesnis nei buvo dukra.
Pasak ponios Bronės, Jovita nuo mažens labai linko į bendravimą su gyvūnais: jos kišenėse visada būdavo pilna varlių, parsinešdavo ji ir žalčių. Kartą ne taip seniai buvo atvejis, kai grįžtant autobusu į namus jame iš kažkur atsirado žaltys. Mergaitė tvirtino, kad tai buvo geriausia jos gyvenime diena, nes savo rankose ji galėjo laikyti šį roplį. Dabar tiltagališkės dukters numylėtinės – banguotosios papūgėlės. Baigusi pagrindinę mokyklą, ji toliau ketina Kaune studijuoti profesiją, susijusią su žirgų priežiūra.
Gerų ir blogų, nerimo ir baimės dienų, kadaise depresiją patyrusi B.Sermontienė savo likimu nesiskundžia. „Mano vaikai – mano dalia. Kaip mama yra sakiusi, Dievas tikriausiai žino, kad aš juos sugebėsiu tinkamai užauginti, todėl ir skyrė tokį išbandymą. Paskyriau save šeimai. Be to, dirbau kurį laiką vaikų darželyje ir mane traukia prie vaikų, nors esu įgijusi siuvėjos profesiją. Su Ignu ir Jovita rajono Neįgaliųjų draugijos pirmininkės Aurelijos Petronienės dėka vasarą dalyvavau stovykloje Akmenės rajone, su sūnumi buvome Giruliuose, ne kartą važiavome traukinuku. Stengiuosi išnaudoti visas galimybes pamatyti, kas dedasi aplinkui, nes, manau, ir taip pakankamai atsėdėjau su savo rūpesčiais ir vaikais namuose“, – neabejoja į tikrą gyvenimą sveikųjų visuomenėje pradėjusi žengti moteris.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Bronė Sermontienė tvirtina: jos vaikai yra jos likimas. Likusi namuose viena su jaunėliu sūnumi, moteris stengiasi ir mažyliui duoti tai, ko sugebėjo išmokyti dukrą.
