Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas dar gyvena piligriminės kelionės Jėzaus Kristaus keliais įspūdžiais. Vyskupas kartu su kitais turistais iš Lietuvos Jeruzalėje prisijungę prie maldininkų iš Lietuvos užbaigė prieš keletą metų Kryžiaus kalne pradėtą žygį. Vis dėlto Šventosios žemės miestą pasiekusio kryžiaus jį perėmusiam vyskupui į Kristaus kapo baziliką nebuvo leista įnešti. Jeruzalė, trijų pagrindinių pasaulio religijų miestas, savo kryžių miesto gatvelėmis nešančius lietuvius pasitiko atviru priešiškumu ir įžeidžiančiais šūksniais.
Į viršukalnę sutikti saulės
Pirmasis turistų iš Lietuvos sustojimas keliaujant Jėzaus Kristaus keliais – Egipte esantis Sinajaus kalnas, ant kurio Mozė gyveno 40 dienų ir naktų, kol Dievas jam perdavė dvi akmenines Sandoros lenteles, ant kurių buvo išraižęs 10 savo įsakymų.
Į kalną kopiama naktį. Dieną dėl tvyrančio 35 laipsnių karščio toks žygis sunkiai ištveriamas. Netgi naktį ne visiems pavyksta pasiekti 2200 metrų aukštyje esančią viršūnę. Viršukalnėje ypatingas jausmas apima ne tik suvokus, kad kažkada šią žemę lietė Mozės pėdos. Turistų minios čia traukia ir tam, kad sutiktų Saulės patekėjimą.
Kopiantiesiems savo paslaugas siūlo beduinai, už panešėjimą kupranugariu prašantys 10-ies dolerių. Tačiau viršukalnę vis tiek tenka pasiekti savo jėgomis – apie 1000 metrų iki jos kalnas tampa pernelyg status ištvermingiems beduinų gyvuliams.
Į Sinajaus kalną veržiasi pati margiausia minia – girdėti japonų, kinų, anglų, rusų kalbų šurmulys. Bene pusė turistų – žingeidus jaunimas.
Dykumoje – beduinų
pašiūrės
Sinajaus viršukalnėje stūkso dvi – krikščionių ir musulmonų – koplyčios, papėdėje – Šv.Kotrynos vyrų stačiatikių vienuolynas, pasiruošęs priimti turistus. Čia jų patogumui veikia viešbučiai, restoranai. Ten pat, kalno papėdėje, kerojasi ir vijoklio erškėčio krūmas. Senajame Testamente pasakojama, kad Mozė, ganydamas avis, atėjo prie degančio to paties krūmo, kuris stebuklingai nesudegė savo liepsnose. Iš liepsnos sklindantis balsas liepė jam vesti žmones iš Egipto vergijos. Nors turistus užrašai perspėja, jog krūmą skabyti draudžiama, tačiau šakelės byloja, kad priesako smalsuoliai nepaiso.
Kelionę lietuviai turistai išrinktosios tautos keliais iš Egipto per dykumą tęsė link Jordanijos. Pasak vyskupo, nors ši šalis deda pastangas beduinus parūpinti būstais su patogumais, tačiau dykumos jie dar neapleidžia – vienur kitur matyti klajoklių vargani namai – sukaltos menkos pašiūrės. Daug beduinų vis dar gyvena ir kalnų olose.
Miestas iškaltas rankomis
Beduinai dar prieš penkerius metus gyveno ir turistų gausiai lankomos, tarp kalnų pasislėpusios paslaptingos ir pasakiško grožio senosios Petros miesto-muziejaus olose.
Iš nedidukės, apie 40 tūkst. gyventojų, tačiau net 52 viešbučius turinčios Petros nukeliavus tris kilometrus besitęsiančiu Siko tarpekliu, dar perėjus Petros kanjoną atsiveria aštuntasis pasaulio stebuklas – 1000 metų prieš mūsų erą rankomis kalnuose iškaltas miestas–muziejus su šventyklomis, kapinėmis, gyvenamaisiais namais. Tikima, kad šioje senojoje Petroje Jėzui lazda stuktelėjus iš uolos ištryško vanduo. Kalnuose iškaltas Petros šventyklos, kapinių bei kitų statinių kompleksas 1985 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldą. Nenutrūkstamu srautu į jį plaukia turistai – pagrindinis miesto pajamų šaltinis. Pavėžėti tuos keletą kilometrų, jungiančių dabarties ir praeities miestus, vietiniai siūlo arkliukus, asilus, netgi karietas. Bilieto į muziejų kaina – 15 dolerių.
Jeruzalė – religijų
miestas
Paprastai turistai Petroje apsistoja trejetui dienų už ekskursiją sumokėję 35 dolerius. Lietuviai nuostabaus grožio mieste teužtruko pusdienį. Pernakvoję Petroje išvyko į pagrindinį kelionės tikslą – Izraelį. Pirmasis sustojimas – Marijos ir Jėzaus gimtinė Nazaretas. Vietą, kurioje angelas Gabrielius apreiškė Marijai, kad ji turės sūnų Jėzų Kristų, žymi didžiausia bažnyčia Artimuosiuose Rytuose. Aplinkui Nazaretą gausu istorinių turistus traukiančių vietų, menančių Jėzaus buvimą.
Keliaujantieji Kristaus keliais vis dėlto ilgiausiai apsistoja Izraelio sostinėje – Jeruzalėje, turinčioje apie 600 tūkst. gyventojų. Jeruzalė – vienas seniausių pasaulio miestų. Sakoma, kad yra dešimt grožio matų, devyni iš jų – Jeruzalėje. Kas jos nėra matęs, tas niekada nematė gražaus miesto.
Jeruzalė – trijų pagrindinių pasaulio religijų miestas. Biblija pasakoja, jog karalius Dovydas, iš kurio giminės kilęs Jėzus Kristus, buvo palaidotas ant Siono kalno Jeruzalėje. Šį karalių pranašu pripažino ir judėjai, ir krikščionys, ir musulmonai. Dabar virš karaliaus Dovydo kapvietės yra Paskutinės vakarienės menė, anot J.E. J.Kaunecko – paprastas kambarys su kolonomis.
Prisiliečia prie Jėzaus
Dar vienas Jeruzalės akcentas, garbinamas ir krikščionių, ir žydų – Alyvų kalnas, susijęs su pagrindiniais Jėzaus gyvenimo momentais. Šioje vietoje jis pamokslavo savo mokiniams, čia jis buvo suimtas, čia įžengė į dangų. Anot vyskupo, kalną labiau tiktų vadinti alyvų sodu. Šių ilgaamžių medžių, augančių tūkstančius metų ir netgi vaisius užmezgančių tik po 50 metų, lapelių iš Jeruzalės išsivežti stengiasi kiekvienas čia apsilankęs turistas.
Tačiau svarbiausia maldininkams vieta Jeruzalėje – Kristaus kapo bazilika, – vieta, kurioje buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau ir prisikėlė Jėzus Kristus. Šventovė padalyta šešioms krikščioniškosioms religijoms: katalikams, graikams stačiatikiams, armėnams, koptams, sirijiečiams ir etiopams. Visiems jiems suteiktos savo ribos ir laikas pamaldoms. Bazilikoje galima netgi pamatyti suaižėjusį akmenį, ant kurio į drobulę buvo vyniojamas Jėzus. „Žmonių ten tiršta. Ir visi nori paliesti tą akmenį. Bet juk Jėzų Kristų mes tiesiogiai paliečiame kaskart, kai priimame šventąją Komuniją“, – priminė vyskupas.
Palydėjo įžeidinėjimais
J.E. J.Kauneckas su kartu iš Lietuvos vykusiais tikinčiaisiais likus dar 10 kilometrų iki Jeruzalės ketino susilieti su 40-ies maldininkų grupe, prieš keletą metų iš Kryžiaus kalno pradėjusia žygį į Jeruzalę ir iš Lietuvos nešusia kryžių į Golgotos kalną – vietą, kur buvo nukryžiuotas Jėzus. Tačiau įžengti į Jeruzalę kartu lietuviams nebuvo lemta. „Gavome žinią, kad net policija negali užtikrinti mūsų saugumo“, – paaiškino vyskupas. J.E. J.Kauneckas iš Lietuvos atneštą kryžių iš maldininkų perėmė pačioje Jeruzalėje.
„Nešėme siauromis miesto prekybininkų gatvelėmis. Pradėjome aštuntą ryte, kol dar ne taip karšta ir mažiau pačių pardavėjų“, – pasakojo vyskupas. Einant prie Jėzaus kapo J.E. J.Kauneckui ir jį lydėjusiems lietuviams teko iškęsti žydų patyčias. „Girdėjosi šūksniai: lietuvių mafija! Net šaukė, kad nusiimčiau kryžių – nusikaltėlių ženklą, kaip jį supranta žydai. Netgi vienas pribėgęs grybštelėjo“, – pasakojo dvasininkas. Deja, į Kristaus kapo baziliką kryžiaus vyskupui ir jį lydėjusiems lietuviams nebuvo leista įnešti. „Į ją turistų minios plaukia, bet kryžiaus niekam neleista įnešti. Netgi tokioje vietoje priešiškumas tarp religijų labai ryškus“, – įspūdžiais dalijosi vyskupas. Tačiau, anot jo, tuo nereikia stebėtis – religijų susiskaldymą išpranašavo pats Jėzus, ir taip bus iki pasaulio pabaigos.
Moralė įtampos fone
Paradoksalu, tačiau Šventosios žemės centras – Jeruzalė – sklidina įtampos. Po Izraelio ir Libano karinių konfliktų Jeruzalės gatvėse iki šiol nepaprastai daug patruliuojančios kariuomenės. Netgi besiartinant prie žydų tautos šventenybe laikomos Raudų sienos, pasak vyskupo, tikrina tarsi sėdant į lėktuvą.
Vis dėlto Jeruzalėje į akis krenta ne tik sustiprintas saugumas, tačiau ir pagarba moraliniams principams.
„Gyvenome viešbutyje greta mergaičių mokyklos. Ir iš mokinių būrio temačiau tik dvi vienplaukes mergaites“, – pastebėjo vyskupas. Ir nors ten svilina daugiau nei 30-ies laipsnių karštis, pasak J.E. J.Kaunecko, Jeruzalės gatvėse nematyti tokių nuogų pilvų, kaip įprasta Lietuvoje. „Net jaunos arabų moterys vaikšto ilgais drabužiais, apsimuturiavusios galvas. Nepamatysi ne tik apnuogintos kojos, bet net ir rankos. Netgi vyrai nevaikšto su šortais ar nuogomis rankomis“, – dalijosi įspūdžiais dvasininkas. Net jūroje nusimaudyti tiek apsinuoginus, kiek įprasta europiečiams, būtų labai nepadoru.
Jeruzalės, ypač senosios jos dalies, siauros gatvelės užsikimšusios nuo žmonių minios. Vis dėlto, anot vyskupo, didžioji jos dalis – ne turistai, o viską – nuo vaisių iki suvenyrų – siūlantys prekeiviai.
Svarbiausia – derėtis
Norint įsigyti patikusį daiktą nebūtina traukti iš piniginės tiek, kiek prašo pardavėjas. Tuo J.E. J.Kauneckas įsitikino netoli Jeruzalės esančiame Betliejaus miestelyje. „Jei nebūčiau matęs savo akimis, nebūčiau tuo patikėjęs“, – prisipažino vyskupas. Jis tapo liudininku, kaip reikia derėtis: kartu keliavęs dvasininkas iš Kauno už dvi žvakides 250 dolerių prašantiems arabams pasiūlė tik 30 ir – nusipirko. „Nežinau, ar jų prietarai tokie, kad pirkėjo be prekės negalima išleisti, bet taip pristoja siūlydami: tik pirk ir viskas“, – pasakojo vyskupas.
Vis dėlto ir šventos vietos neišvengė sukomercinimo. Nuo simbolinių suvenyrų – dolerį kainuojančių rinkinukų su žiupsneliu šventos žemės, atviruku ir kryželiu ir alyvos lapeliu– iki iš medžio išdrožtų šventųjų skulptūrų ir kryžių siūlančių arabų apstu kiekvienoje turistų lankomoje vietoje. Turistai šiems žmonėms – pagrindinis pragyvenimo šaltinis. „Matyti, kad dalis žmonių prabangiai gyvena, bet prekiautojai atrodo skurdžiai. Ypač siūlantieji gyvulių paslaugas – arkliukų šonai iki kraujo nutrinti, net į kalniuką nepaveža“, – pastebėjo dvasininkas.
Apie Betliejų – nė žodžio
Betliejų pagrįstai galima vadinti krikščionybės lopšiu. Vietą, kurioje prieš 2000 metų gimė Išganytojas, ženklina Gimimo bazilika. Šiame apie 30 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje krikščionybės išpažinėjų gerokai daugiau nei bet kur kitur Šventojoje žemėje. Krikščionys tesudaro vos 3 proc. jos dabartinių gyventojų, tuo tarpu Betliejuje jų – 38 proc. „Net keli tūkstančiai arabų yra krikščionys“, – teigė vyskupas.
Turistams patekti į Betliejų, priklausantį dabartinei arabų teritorijai, yra gana sudėtinga. Tačiau netgi jį aplankius geriau tą nuslėpti. Gidai draugiškai perspėja išvykstančiuosius iš Izraelio: oro uoste šiukštu apie tai neprasitarkit – nors ir esate nepanašūs į teroristus, tačiau apsauga kruopščiai tikrins, ar į lėktuvą neįsinešate sprogmens.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Iš Kryžiaus kalno į Jeruzalę lietuvių maldininkų atneštą kryžių perėmusiam vyskupui J.Kauneckui žydai pasiūlė mesti šį, jų įsitikinimu, nusikaltėlių ženklą.
