Lietuvos įstatymai ne padeda, bet trukdo žmogui kurti sąžiningą verslą. Tai savo kailiu patyrė netoli Krekenavos, Krivulių kaime, gyvenantis jaunas ūkininkas Laisvūnas Valikonis. Sąžiningu triūsu iš motinos perimtą gyvulininkystės ūkį plėsti ir modernizuoti pasiryžusio vyro planuota naujos fermos statyba jau antri metai stringa tik dėl to, kad palaiminimo jai statyti neduoda Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kuriai pavaldus Krekenavos regioninis parkas.
Sutiktų ir dvaru paversti
Pasirodo, kad per sodybos, įkurtos daugiau kaip prieš 70 metų, kiemą eina lūžis tarp regioninio parko ūkinės veiklos zonos ir kraštovaizdžio draustinio. Šioje sodyboje 1989 m. įkurto ūkio šeimininkai tik narpliodami problemas sako sužinoję, kad savame sklype negali tvarkytis taip, kaip jiems norisi: mat trejais metais vėliau įregistruoto Krekenavos regioninio parko direkcija nesiteikė jų informuoti, kad dalį jų sodybos nuspręsta priskirti draustiniui, o kitą – regioninio parko zonai.
Daugybę lėšų ir laiko praradusiam bei kryžiaus kelius po įvairias instancijas praėjusiam žemdirbiui darosi jau ir pikta, ir graudu, kad netgi vykdydamas visus valdininkų nurodymus jis niekaip negali išsikapstyti iš užburto rato: kai tik padaro vieną paliepimą, po kurio laiko atsiranda reikalavimų daryti kitus.
Ūkininkas tvirtina nebežinąs, ką ir pažadėti aukštiems ponams valdžioje, kad tik šie leistų jam įsitvirtinti savo ūkyje.
„Esu pasiryžęs ir fermą apželdinti, ir specialias medžiagas jos statybai panaudoti, netgi raudonų čerpių stogą, nors tai ir nelogiška būtų, uždengti, jei paprašys, kad tik man būtų leista dirbti tai, ką esu suplanavęs. Jei reikalaujama, kad būtų išlaikytas Vidurio Lietuvos dvarų įvaizdis, galiu ir dvaru savo ūkį paverst, tik nugriauti visus senus pastatus ir gerokai sumažinti naują projektą būtų per žiauru. Nesu koks nors magnatas ir su protu dar nesusipykau, kad fermą statyčiau už 9 km esančiame plyname lauke, kur nėra nei elektros, nei privažiavimo. Pirkti papildomos žemės irgi būtų kvaila, turint laisvos savos“, – įrodinėjo „Sekundės” pašnekovas.
Su mėšlide tinka, be jos – ne
Labiausiai L.Valikonį skaudina ir piktina įvardyta modernių statybų draudimo priežastis – neva šis objektas vizualiai gali gadinti kraštovaizdžio architektūrą. „Vadinasi, dabartinė sena ferma ir kiti greta esantys ūkiniai pastatai, mėšlo krūvos lauke Regioninio parko aplinkos neteršia, o naujas, visus ES standartus atitiksiantis statinys jau ją terš. Argi ne absurdas, kad su mėšlidėmis ir tvartais parkui tinkame, o nauja ferma – nebe. Buvau Austrijoje ir žinau, kad ten su kvapu esančios ūkininkų fermos visai netrukdo plėtotis turizmui“, – stebisi krekenaviškis.
Po viso savo patyrimo vyriškiui susidaręs įspūdis, jog mūsų šalies valdžia galbūt kaip tik ir siekia atsikratyti kantriai Lietuvoje dirbančių žmonių. „Dėl visko turbūt kalčiausias esu aš pats: kaltas, kad neišvažiavau į Ispaniją skinti braškių ar apelsinų, kad nepaverčiau kelių samdomų darbuotojų bedarbiais, kad drąsiai ėmiau planuoti ūkio plėtrą. Žinau, jog laiku neišsirūpinau kažkokių projektavimo sąlygų, bet aš to nežinojau. Be to, ir paskirtą baudą aplinkosaugininkų nurodymu susimokėjau. Dabar, kai matau, kad tie, kurie, liepus sustabdyti statybas be visų leidimų, suskubo vis tiek užbaigti statinius ir dėl to tik džiaugiasi, aš, paisęs visų draudimų, galiu jiems tik pavydėti. Kažin, ar sulauksiu kada, pavyzdžiui, kad kas nugriautų neleistinai pastatytą A.Sabonio vilą ar restoraną virš Trakų ežero? Turbūt ir man reikėjo užsitverti aukšta tvora, įsigyti keletą piktų šunų ir dirbti, ką esu numatęs ir planavęs. Nors manau, jei pasisamdyčiau gerus advokatus ir kreipčiausi į Strasbūrą, bylą prieš Krekenavos regioninį parką laimėčiau. Bet kam dėl to bus geriau?“ – nori dirbti, bet ne konfliktuoti L.Valikonis.
Išvyka dviese –
rezultatyvesnė
Nors šio ūkininko pusėn stojo netgi pats rajono meras Povilas Žagunis, dar pernai pradėjęs važinėti į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, kad įtikintų ten dirbančius asmenis suteikti galimybę L.Valikonio ūkiui plėstis, jo vizitai iki praėjusio antradienio buvo nesėkmingi.
Meras piktinosi, kad Krekenavos ūkininkui pagal įstatymus norima taikyti tokius reikalavimus, lyg jis statytųsi fermą ne mūsų rajono vienkiemyje, bet Nidoje, ir nesigėdijo prisipažinti, kad prieš nosį durys būdavo užtrenkiamos netgi jam. Tik šios savaitės pradžioje P.Žagunio ir rajono Savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjo Sauliaus Glinskio apsilankymas minėtoje tarnyboje sulaukė norimo rezultato: su tam tikromis išlygomis pažadėta suteikti L.Valikoniui reikalingą leidimą.
S.Glinskis patvirtino, jog ankstesnis tarnybos siūlymas statybas perkelti į kitą vietą būtų buvęs tik papildomas kliuvinys kraštovaizdžiui. Architektūros skyriaus vadovo įsitikinimu, ši situacija – tai pavyzdys, kaip parko atsiradimas gali pridaryti kliūčių ramiai sau gyvenančiam kaimo žmogui. Kad L.Valikonio ūkis gali plėstis, S.Glinskis neabejoja. Tuo labiau kad Krekenavos regioninio parko specialūs planai dėl jo užstatymo, plėtros bei saugojimo bus rengiami tik 2007-2008 m.
Džiaugtis nebedrįsta
Pats ūkininkas apie papildomas sąlygas leidimui gauti turėjo sužinoti vakar. Išgirdęs žinią, jog regioninį parką turi pasiekti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos raštas, pagaliau suteiksiantis jam išsvajotą teisę baigti tvarkyti dokumentus leidimui statyti modernią 100 vietų karvių fermą, laikantis nitratų direktyvos ir kitų europinių standartų, L.Valikonis nedrįso džiaugtis.
Jis teigė negalįs būti tikras, kol nėra gavęs raštiško leidimo. Mat gera žinia jam buvo paskelbta ir pernai prieš Kalėdas, tik ji paskui virto tuščiu švaistymusi žodžiais. Po to, kai jam dvejus metus teko daryti ir perdaryti įvairius dokumentus, kai rajono Žemėtvarkos skyriuje kelis kartus galėjo dingti ir vėl atsirasti vienas svarbus dokumentas, kai nuo pareigų šiuo metu nušalintas ir į STT tiriamą bylą įsipainiojęs Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento vieno iš skyrių vedėjas Valentinas Kisielius ilgai vilkino pažadą užbaigti visą reikalą, kol vieną kartą pareiškė, jog jam peršasi neigiama išvada, žemdirbys jau nebedrįsta džiaugtis.
Dabar jis sako supratęs, jog, ko gero, be reikalo nepasinaudojo pažįstamų patarimu nepagailėti kyšio p. V.Kisieliui, o visus reikalus stengėsi tvarkyti sąžiningai.
Dėkotų, jei netrukdytų
Nors krekenaviškis laiko save nepataisomu optimistu, nesėkmės jo neaplenkia nuo pat ūkininkavimo pradžios. Iš pradžių vyriškis sako negavęs galimybės pretenduoti į jauniems ūkininkams teikiamą paramą, paskui buvo netikėtai sustabdytas antrasis ES paramos ūkių modernizavimui etapas, į kurį taikėsi pakliūti. Ir kai pagaliau ryžosi imti iš kredito unijos 15-ai metų beveik 2 mln. Lt paskolą, sužinojo apie patvirtintą jo paraišką standartų laikymosi direktyvai, buvo priverstas ilgam sustabdyti darbus. Be kita ko, jis dar praras galimybę nemokamai gauti reikiamą kiekį pieno kvotų. Statybos geriausiu atveju prasidės tik pavasarį, o ūkininkams nemokamai kvotos šiais metais bus dalijamos paskutinį kartą. Tad gauti jų ponas Laisvūnas galės tik 40-iai laikomų karvių, nors planuoja auginti 100.
L.Valikonis mano, kad tik optimizmas jį vis dar verčia stipriai įsikibus laikytis iš po kojomis slystančios žemės. Jaunas vyras būtų dėkingas, jei prie gamtos žemdirbiams pridaromų kliūčių neprisidėtų dar ir valdininkijos sukuriami trukdžiai. „Kontroliuojančių institucijų yra daug: vienos rūpinasi samdomų darbuotojų teisėmis, kitos – gyvūnų gerove, bet nėra nė vienos iš jų, kuri pasidomėtų, kaip gyvena ūkininkas, kiek jam Lietuvoje yra laisvos rankos veikti“, – pastebi pašnekovas.
Nežino pusė gyventojų
Krekenavos regioninio parko direktorius Algimantas Kavaliauskas šioje istorijoje įžvelgia tik L.Valikonio kaltę. Anot direkcijos vadovo, įstatymus privalu vykdyti visiems, tad ūkininkas pirmiausia turėjo pasidaryti detalųjį planą, gauti leidimą statyti, o tik paskui pradėti stumdyti dirvožemį ir ruoštis statyboms.
„Sekundei” pasiteiravus, kaip atsitiko, kad iš anksto apibrėžta perspektyvinio ūkio teritorija atsidūrė vėliau įregistruoto parko teritorijoje, o patys ūkininkai apie tai nežinojo, A.Kavaliauskas atsakė, jog ir dabar 50 proc. parko teritorijoje atsidūrusių krekenaviečių nežino, kad yra priklausomi parkui.
Pašnekovo tvirtinimu, prieš registruojant Krekenavos regioninį parką ne vienus metus vyko jo projektavimo darbai ir spaudoje buvo prašoma suinteresuotų asmenų pareikšti savo pasiūlymus. Jei žmonės to nepadarė ir nesidomėjo, kas vyksta, kalti yra tik patys. Parko direkcija, pasak A.Kavaliausko, laikosi Saugomų teritorijų įstatymo nuorodų, tad kodėl turėtų leisti jų nesilaikyti minimam ūkininkui?
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Šioje vietoje pasiruoštos statybos ūkininko Laisvūno Valikonio iki šiol vis dar nepradėtos. Dėl to jis jau patyrė milžiniškų nuostolių.
