Karštų krepšinio karų ruduo baigėsi. Kol įvairaus
amžiaus ir lygio Lietuvos rinktinės šiemet kovojo Pasaulio ir Europos
čempionatuose, šalies krepšinio valdininkai kariavo tarpusavyje: federacijos
vadovai kaltino rinktinės administratorius, šie atsikirtinėjo, krepšininkai
plakė ir vienus, ir kitus. Galų gale ant būsimos ramybės aukuro buvo paaukotas
vyrų rinktinės treneris Antanas Sireika. Krepšinio laukia permainos. Apie jas
pasakojo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas GARASTAS
(nuotraukoje).
– Dabar rinktinėje savotiškas tarpuvaldis:
A.Sireikos nebėra, kito trenerio kol kas irgi nėra. Skelbiate, kad sprendimas
yra labai rimtas, todėl skubėti neverta. Kada rinktinė turėtų sulaukti žinios
apie savo naują trenerį?
– Pirmiausia kreipsimės į trenerių asociaciją,
kurioje dirba didelį autoritetą turinčių specialistų, tokių kaip Stasys Stonkus,
Vydas Gedvilas. Savo vykdomajame komitete jie išnagrinės situaciją ir pateiks
rekomendacijų. Manau, spalį tai turėtų būti padaryta. Tada kalbėsimės su
kandidatais. Reikės nuvykti ir į Latviją, kur dabar dirba Ramūnas Butautas.
Kai kurie pretendentai į trenerio postą jau yra
išsakę savo nuomonę. Pavyzdžiui, Rūtenis Paulauskas mano, kad treniruoti
rinktinę jam dar yra per anksti. Be to, jis vadovauja šalies jaunimo rinktinei,
kuri tapo Europos vicečempione ir iškovojo teisę žaisti kitų metų Pasaulio
čempionate. Treneris turėtų baigti pradėtą darbą. Vėliau jis galėtų ateiti ir į
vyrų rinktinę – iš pradžių galbūt asistentu. Mano nuomone, svarbiausia, kad
vyriausiasis komandos treneris skatintų komandos augimą. Vadovaujant A.Sireikai
to nebuvo.
– Ar Lietuvos žiniasklaidos paskelbtas penkių
kandidatų sąrašas: Šarūnas Sakalauskas, R. Paulauskas, Kęstutis Kemzūra, R.
Butautas, Rimas Kurtinaitis – yra tikslus?
– Man paskambino žurnalistai ir paklausė: ar
neprieštarausiu, jeigu jie parašys, kad to sąrašo aš nei patvirtinau, nei
paneigiau. Pasakiau, kad nepyksiu. Nenorėjau jo komentuoti, nes kas nors vėl
sakys, kad man ko nors reikia. Nieko man nereikia – kad tik būtų stiprus ir
savimi pasitikintis treneris.
– Strateginis rinktinės tikslas, matyt, yra 2011
metų Europos čempionatas, kuris vyks Lietuvoje.
– Strateginis. O kodėl negalime turėti svajonės?
1984, 1985 metais gimę mūsų krepšininkai skynė prizines vietas Europos
čempionatuose, Argentinoje tapo pasaulio čempionais. 2011-aisiais šie žaidėjai
bus jau subrendę, be to, prie jų prisidės ir jaunesnių krepšininkų. Manau,
žaisdami savo aikštėje galime tapti Europos čempionais. Tik reikia eiti teisingu
keliu, teisingai pasirinkti treniruočių procesą.
– Ar manote, kad naujasis rinktinės treneris
kontraktą su LKF turėtų pasirašyti iki 2011 metų, ar gali būti kitų
variantų?
– Mes neturime kontraktų. Mes samdome trenerį,
kaip buvo ir su A. Sireika – jam buvo pasiūlyta dirbti iki 2008 metų Pekino
olimpinių žaidynių. Algą treneriui moka krepšinio rinktinės rėmimo fondas, nors
A.Sireikai ta alga nebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Jis daug pinigų
uždirbo treniruodamas Kauno „Žalgirį“.
Į rinktinę turėtų ateiti treneris, kuris nebijotų
atsakomybės. Ar galėtume keisti A.Sireiką, pavyzdžiui, jo asistentu Gintaru
Krapiku? Manau, ne. Jis dirbo „Žalgiryje“, ten nieko nevyko. Antru būti lengva –
pasėdi, pakalbi. Bet sprendimus priima vyriausiasis treneris, todėl reikia, kad
rinktinėje šią vietą užimtų stiprus atsakomybės nebijantis žmogus.
– Vyrų rinktinės krepšinio fondui pastaruoju metu
išsakėte nemažai priekaištų, tvirtinote, kad ir jis, ir jo vadovas Algimantas
Pavilonis netinkamai atlieka savo funkcijas. Ar vis dar manote, kad Lietuvos
krepšinį reikėtų restruktūrizuoti?
– Fondas nevykdė savo paties įstatų – jis turėtų
išspręsti šią problemą. Manau, fondas bus pertvarkytas, ir ateityje jį
kontroliuos federacija. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas juk irgi turi savo
fondą. Ir kas jį kontroliuoja? Komiteto vadovas Artūras Poviliūnas.
Mes buvome atidavę kontrolę į vienas rankas. Visą
savo elitą – vyrų rinktinę, su kurios žvaigždėmis dirbti norėtų kiekvienas.
– Vadovaujant A. Sireikai rinktinėje atsirado
rimta problema: geriausi krepšininkai atsisako atstovauti rinktinei.
– Šioje srityje buvo darbo spragų. Blogiausia, kad
tų žaidėjų pastaruoju metu vis gausėjo. Šiuo procesu mes nepatenkinti. Esame
nedidelė valstybė, o aš visada sakiau: kuo mažesnė šalis, tuo žmonių
patriotizmas turi būti didesnis. Žaidėjams buvau pasakęs: jei kas nors ne taip,
ateikite, kalbėkite. Iš šalies vis išgirsdavau, kad yra problemų, po Pasaulio
čempionato net skambinau Arvydui Macijauskui, klausiau, kokių yra vidinių
problemų. Jis atsisakė kalbėti, o po trijų dienų viską išklojo spaudos
puslapiuose.
Manau, turime suburti ekspertų grupę, kuri nuolat
stebėtų, ką krepšininkai veikia, kaip rengiasi būsimoms varžyboms. Ne tam, kad
juos sektume, o tam, kad padėtume. Šiuo atveju tinka rusų posakis: pasitikėk,
bet tikrink.
– A. Macijauskas viešai teigė pasigendąs Lietuvos
rinktinės ir viso šalies krepšinio vadovų dėmesio.
– O ką reiškia „pasigenda dėmesio“? Manau, jis
labiausiai nuskriaustas jaučiasi dėl Achilo sausgyslės traumos, kurią neseniai
patyrė. Visas savo bėdas krepšininkas nori suversti rinktinei ir sako, kad darbo
sąlygos prastos, kad nebenori žaisti.
Tačiau žaidėjas galėtų prisiminti, kad be
rinktinės jis nebūtų Macijauskas, vertas milijonų. Atstovaudamas Lietuvai jis
tapo pastebimas, padidino savo vertę krepšinio rinkoje. Kiekvienam krepšininkui
žaidimas rinktinėje yra naudingas, padeda pasirašyti pelningesnių kontraktų.
Todėl gal nereikėtų kalbėti apie nacionalinę komandą vien blogai.
– Ar pritartumėte nuomonei, kad Lietuvos krepšinį
yra ištikusi krizė?
– Ar sakytume, kad rankinį ištiko krizė, jei
Lietuvos rinktinė užimtų septintą vietą pasaulyje? Turbūt sakytume, kad tai yra
fantastiškas rezultatas. Tiesiog krepšiniui pas mus keliami didesni
reikalavimai. Manau, krizės nėra – komandos žaidžia, treniruojasi, jaunių ir
jaunimo komandos užima aukštas vietas svarbiausiose varžybose. Juk krepšinis –
ne tik vyrų rinktinė. Sakyčiau, krizė yra ištikusi serbų krepšinį – jų komanda
pastaraisiais metais vis smunka žemyn.
O pas mus, teatro terminais kalbant, nuaidėjo
pirmas skambutis. Bet turime reaguoti ir į jį, nors galėtume teisintis, kad
Pasaulio čempionate nežaidė tas, nežaidė anas. Tokie pasiteisinimai būtų
pavojingi, nes kai Lietuvoje situacija taptų tokia kaip Serbijoje, mūsų
paklaustų: o kur jūs buvote?
Turime reaguoti, juolab kad nesame patenkinti
komandos žaidimu Pasaulio čempionate. Dviem ar trimis taškais pralaimime
graikams ir turkams, po to turkams leidžiame laimėti iššvaistę 10 taškų
persvarą. Akivaizdu, dėl to kalti klaidų padarę treneriai. Jei tų klaidų nebūtų
buvę, rinktinė būtų buvusi pajėgi įvykdyti jai keltą užduotį – patekti į
stipriausiųjų ketvertą. Na bent į penketą – tokiu atveju irgi niekas nebūtų
labai pykęs.
Nerijus KESMINAS
