Vaidmenys – kaip vaikai
Drausmė, valia, kantrybė, mokėjimas laukti – štai tos savybės, kurių žmogų gali išmokyti teatras. Taip tvirtina aktorė Gražina Urbonavičiūtė, iš šešiasdešimties savo gyvenimo metų net keturiasdešimt vienerius atidavusi Juozo Miltinio dramos teatrui. Pasirinkdama profesiją moteris sako žinojusi, kad daugiau teks patirti savigraužos nei pasitenkinimo, o visus asmeninius išgyvenimus reikės palikti už teatro durų, tačiau dėl pasirinkimo ji nesigaili.
„Mano svajonė – išsipildžiusi. Aš niekada neišdaviau teatro. Ir dabar dar durys man į jį neuždarytos, tai kaipgi galiu nesijausti laiminga?
Iki šiol esu klystantis ir vis dar besimokantis žmogus. Ir tik dabar pajutau žolę po savo kojomis“, – prisipažįsta šiandien 60-ies metų jubiliejų švenčianti J.Miltinio dramos teatro primadona, prieš daugelį metų turėjusi garbę būti viena iš garsiojo režisieriaus ir mūsų teatro įkūrėjo Maestro Juozo Miltinio partnerių.
Sunku būtų išvardyti spektaklius, kuriuose vaidino ponia Gražina: ji buvo Judita A.Strindbergo „Mirties šokyje“, Konstanca P.Šeferio „Amadeus“, Etelė E.Tompsono „Prie auksinio ežero“, Morta J.Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimuose“, Maša A.Čechovo pjesėje „Trys seserys“… Jie visi – spalvingi ir išskirtiniai.
Mašos vaidmuo sulaukė ypatingo dėmesio. Kritikai jį įvertino kaip vieną iš geriausių 1985 metais sukurtų vaidmenų. Nusipelniusios Lietuvos artistės garbės vardą ir kultūros ministro padėką už nuopelnus Lietuvos teatro menui gavusi aktorė tvirtina negalinti išskirti nė vieno savo vaidmens kaip ypatingo, nes jai visi vaidmenys – brangūs kaip vaikai. Ir tas pirmasis, Varios vaidmuo M.Šolochovo „Pakeltoje velėnoje“, režisuotas J.Miltinio, ir ką tik sukurtas Margo Vernės premjeriniame spektaklyje pagal A.Kristi „Trys šūviai“, kurį režisavo bulgarė N.Miteva ir kuris bus rodomas spalio 15-ąją jubiliejiniame ponios Gražinos vakare.
Padėka būtų ilga
G.Urbonavičiūtė neslepia: vis dėlto sunkiausia buvo vaidinti prie J.Miltinio. Jam vadovaujant aktorei teko dirbti 17 su puse metų. Bet šis vadovas, kaip pasakoja moteris, ją daug ko išmokė. Jis nuolat kartodavo, kad aktorius visų pirma privalo būti žmogumi, o ne artistu, ir linkėjo kiekvienam būti blaiviam, mandagiam, punktualiam. „Suprantate, ką tai reiškia? Patikėkite, atitikti tokius kriterijus tikrai nėra lengva. Bet kai iš karto esi perspėtas, kad teatre silpnesnis užleidžia vietą stipresniam, pasirinkimo nėra. Žinoma, jei nebūčiau turėjusi gerų mokytojų, globėjų, namų, kuriuose tu negyveni, bet gali ateiti kada tik panorėjęs (tokie poniai Gražinai buvo Dalios Melėnaitės tėvų namai), viskas galėjo būti kitaip.
Man dažnai žmonės sako, kad esu stipri. Gal man Dievas kaip tik ir siuntė gerus pavyzdžius, kurie tos stiprybės išmokė?“ – svarsto G.Urbonavičiūtė, beveik tiek pat metų, kiek ir teatrui, atidavusi savo sūnui Šarūnui, iš prigimties turinčiam negalią.
Aktorė ir mama sako norinti padėkoti visiems, kurie yra bent kiek prisilietę prie jos ir sūnaus gyvenimo, kurie mato ją ir Šarūną bei supranta, kaip nelengva slaugyti žmogų ir dirbti teatre. Jei kas lieptų sudaryti žmonių, kuriems ponia Gražina norėtų padėkoti, sąrašą, jis, anot pašnekovės, būtų labai ilgas. Tame sąraše yra keletas tokių, į kuriuos moteris žino galinti kreiptis pagalbos dieną ir naktį.
Didžiausias stebuklas – sūnus
Panevėžietė tvirtina neretai išgirstanti priekaištų, kodėl ji su niekuo nesidalija gyvenimo patyrimu, kodėl nekelia į viešumą savo bėdų. Į priekaištus aktorė atsako: „Kam reikia, tas mus suranda. Savo gyvenimą reikia nugyventi pačiam“. Nuo pat sūnaus gimimo G.Urbonavičiūtė tvirtina turėjusi mintyse ne norą ką nors kaltinti, kad sūnus gimė ne toks, kaip dauguma, bet norą ieškoti būdų, kaip jo gyvenimą padaryti geresnį.
Kol Šarūnui suėjo 25-eri, pagalbos iš šalies moteris teigia nesulaukusi. O paskui jos namai atsivėrė jauniems žmonėms, nes amžiną atilsį kunigo K.Ramanausko marijonų koplyčioje suburtas jaunimas jį ėmėsi globoti. Su jaunimu aktorės šeima bendrauja iki šiol.
Sūnaus draugai, pasak mamos, tapo jai artimiausiais žmonėmis, per juos ponia Gražina tvirtina patyrusi tiek daug gerumo! Pašnekovė su džiaugsmo ašaromis pasakoja, kad tų žmonių dėka Šarūnas pamatė Laimės žiburį – prie jo draugai nešte užnešė. G.Urbonavičiūtė įsitikinusi: jei visi padėtų vieni kitiems nešioti gyvenimo naštas, tuomet niekas nepavargtų.
„Šiandien mano sūnus sėdi prie kompiuterio. Jis skaito ir rašo. Jis turi mylimus aktorius, vaidmenis, sugeba pasakyti man kritikos žodžių. Na tai kas, kad jis negali būti bankininkas? Daugelio iš mūsų bėda yra kaip tik ta, kad trokštame atsisėsti ten, kur nėra mūsų vieta.
Visai neseniai Šarūnas padarė didelę pažangą – sukaupęs visas jėgas išlaikė rankose puodelį, ir tai man prilygo geriausiai dovanai! Mano 38 metų sūnus man yra didžiausias stebuklas“, – pasakoja aktorė.
Vaidmens neperleisi
Teatre poniai Gražinai didžiausia dovana yra gautas vaidmuo. G.Urbonavičiūtė teigia neužmirštanti, kad tie, kurie atėjo į teatrą, ne visi gauna pagrindinius vaidmenis, ir tai prieš kolegas šiek tiek ją verčia kartais jaustis nepatogiai. Tačiau suvokia, kad vaidmens aktorius negali perleisti, atiduoti kitam, jei skirtas būtent jam. Pašnekovė prisimena, kaip J.Miltinis dažnai kartodavo savo artistams, kad teatre nėra nereikšmingų vaidmenų: didelis ar mažas – jis vienodai yra svarbus.
Menininkė tvirtina: žiūrovai dažnokai klausia, kaip artistai sugeba išmokti tiek daug teksto. Jie nepastebi, kad vaidinant svarbiausia yra ne tekstas, o tai, kas slypi. Ponia Gražina teigia turinti savo mylimą žiūrovą: ji vaidina toms moterims, kurios į teatrą ateina po vieną. Ir jei pavyksta nors kiek tų moterų širdyse užimti vietos, aktorė būna laiminga. Be to, artistą visada pamalonina, kai jo personažo pasakytą frazę žiūrovai įsimena ir retkarčiais kur nors pavartoja.
Vertina kolegų pastabas
Jei kas paklausia, kodėl ji atėjo į teatrą, G.Urbonavičiūtė teigia, kad į šį klausimą atsakymo nėra. Taip pat, kaip prieš daugiau nei keturiasdešimt metų nebuvo atsakymo, kodėl iš 130 merginų ir 20 vaikinų, troškusių patekti į teatrinę J.Miltinio studiją, režisierius pasirinko tik po dešimt iš abiejų grupių ir ne tuos, kurie iš pažiūros poniai Gražinai atrodė galintys būti artistais, o tuos, kurie, atrodė, niekuo neišsiskyrė iš minios. Kodėl jai, nuo vaikystės bailiai, bet labai smalsiai septyniolikmetei iš Kėdainių, likimas lėmė būti aktore, pašnekovė nebando svarstyti. Moters įsitikinimu, būti menininku žmogui arba duota, arba ne. Ir nieko čia neišmąstysi.
Jaunystėje panevėžietė prisipažįsta smarkiai išgyvendavusi kiekvieną kritiką. Su amžiumi kitų atsiliepimai menininkei tapo nebe tokie skausmingi. Dabar pašnekovė labiausiai sako vertinanti kolegų pastabas.
Panevėžio dramos teatro primadona puikiai supranta, kad artistui jo vaidmuo nesibaigia su premjera – jis vis tobulinamas, vis naujai išgyvenamas. Kiek dar gali būti ponios Gražinos vaidmenų jos gyvenimo mokykloje, jubiliatė nesiima prognozuoti – tai yra nenuspėjama. Akivaizdu tik tai, kad teatras buvo ir yra neatsiejama artistės gyvenimo dalis. Jį, pakartodama vieno žmogaus pamėgtą frazę, G.Urbonavičiūtė apibūdina taikliai: „Teatras – tai kaip bažnyčia: pamatą lieja vieni, o kupolus stato kiti“.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
Nuotr. Gražina Urbonavičiūtė įsitikinusi: savo gyvenimą
reikia nugyventi pačiam. Aktorės gyvenimas – jos sūnus Šarūnas ir teatras.
