63 metų Belgijos gyventoja Mari Esperans Giuji Lietuvoje vieši jau aštuntą kartą. Moteris, gyvenusi su pasaulio grietinėle, bendravusi su tokiais žmonėmis, kaip Martinas Liuteris Kingas, Nelsonas Mandela, Džonas Ficdžeraldas Kenedis, dabar pirmenybę atiduoda ne išrinktųjų pasauliui prieinamiems malonumams, bet tikėjimo tiesų skleidimui. Ponia Mari, kurią buvęs amerikiečių prezidentas Dž.F.Kenedis kažkada norėjo matyti savo komandoje, negali atsidžiaugti, kad jos pagaliau nevaržo įvairūs protokolai ir reikalavimai, kad save gali skirti kilniems evangelizacijos tikslams visame pasaulyje.
Vertina už išsaugotas
vertybes
Lietuvos vardą buvusio Senegalo ambasadoriaus Amerikoje žmona taria su ypatinga pagarba. Daug apie mūsų šalį kalbėdama Vakarų Europoje Mari Esperans giria lietuvišką svetingumą, mūsų tautos sugebėjimą išsaugoti savo identitetą ir siūlo kitų tautų atstovams atvažiuoti į Lietuvą pasimokyti, kaip reikia priimti žmones.
Iš Angolos kilusi viešnia, lygindama šią pietvakarių Afrikos šalį su Lietuva, įžvelgia ne vieną panašumą.
„Jus gerbiu už tai, kad jūs, kaip ir Afrikos šalys, kovojote už savo laisvę. Mano vyro šalyje, Senegale, herbe yra ženklas, reiškiantis „yolloff“ – sveiki atvykę. Jis rodo afrikiečių svetingumą. Žinau, kad užėjus į svečius pas bet kurią, kad ir vargingai gyvenančią lietuvių šeimą, visada sulauksiu irgi svetingo priėmimo – žmonės nors obuolių ant stalo padės. Čia ir yra jūsų tautos kultūrinis pasididžiavimas ir, raginu, nepraraskite jo.
Europa tik dabar atranda Lietuvą. Kodėl jums kuo dažniau nenuvažiavus su savo kultūriniais renginiais ten, neparodžius, kokias puikias vertybes esate išsaugoję. Jūs turite tokį unikalų dalyką – Kryžių kalną. Tai jūsų orumas. Net popiežius į Lietuvą važiavo specialiai tam, kad pamatytų jį. Kodėl su tokia vertybe nedarote sau reklamos? Aš pasakoju kitiems apie jūsų Kryžių kalną, nes juo domimasi, tačiau nesugebu tiksliai nupasakoti, kam jis tarnauja. O jūs tai galite padaryti“, – moko M.E.Giuji.
Dirbo oro linijų
kompanijoje
Juodaodė viešnia Panevėžio rajone vieši nebe pirmą kartą. Šįkart ji atvyko į Naujamiestį parapijos klebono Algirdo Dauknio pakviesta. Mari Esperans lanko lietuvių bendruomenes, susitinka su moksleiviais, moko pažinti Dievą, be kurio, jos manymu, pasaulis lygus nuliui.
Sudėtingą širdies operaciją patyrusi ir gyvenimu besidžiaugianti moteris galėtų sėdėti ramiai sau namuose ir nesivarginti dėl kitų, tačiau tokio beprasmiško gyvenimo tikina nenorinti: jai, augusiai labai pamaldžioje šeimoje, norisi nuoširdžiai bendrauti su Dievu ir mokyti tai daryti kitus.
Visą pasaulį išmaišiusiai, nebuvusiai gal tik Mongolijoje ir Sibire pašnekovei monotonija – visiškai nebūdingas dalykas. Tvirtą charakterį turinti ponia M.E.Giuji visada žinojo, ko siekia iš gyvenimo ir drąsiai ėjo į priekį. Du universitetus baigusi, meną ir dizainą studijavusi moteris net dešimt metų jaunystėje dirbo stiuardese Belgijos oro linijų kompanijoje, kur įsidarbinti galėjo tik labai griežtus reikalavimus atitikę asmenys.
„Privalėjai mokėti anglų, prancūzų, ispanų kalbas, metus mokytis saugumo lėktuve užtikrinimo ir kitų subtilybių: padengti stalą, nepriekaištingai atrodyti, patarnauti ypatingiems keleiviams ir bendrauti su jais. Kai įlipdavau į lėktuvą, būdavau nužiūrima nuo galvos iki pat mažojo kojų pirštelio, bet sugebėjau išsilaikyti darbe“, – prisimena “Sekundės” pašnekovė.
Susidūrė su
diskriminacija
Būtent lėktuve Mari Esperans sutiko ir savo vyrą – tuo metu mokslus bebaigiantį būsimą Senegalo diplomatą. Kai jis jai ėmė rodyti dėmesį, Mari patarė gerbėjui „ataušti“. Neužkibo ant vaikino kabliuko ir tąkart, kai jis norėjo ją pakviesti kartu pavalgyti.
„Ant mano kaktos neparašyta, kad ieškau vyro“, – atkirtau tada būsimam sutuoktiniui nė nežinodama, kas jis toks. Paskui gal metus sukau jam galvą, kol galiausiai susituokėme ir jis buvo paskirtas į pirmąjį diplomatinį postą Vašingtone. Tapusi ambasodoriaus žmona, nebeturėjau galimybės toliau dirbti stiuardese – visą laiką tekdavo skirti priėmimams, pobūviams, vyro reikalams. Čia man labai pasitarnavo dizaino studijos: susitvarkiau namus taip, kad apsilankiusieji gėrėdavosi jais“, – pasakoja viešnia.
Tada ji sako visiškai nepažinojusi Amerikos, kurioje buvo didžiulių permainų epocha. Kai vyras ją pirmąkart nusivedė į prabangų restoraną, Mari Esperans iš karto turėjo progą pajusti toje šalyje vyravusią rasinę diskriminaciją: restorano administratorius pasakė, kad juodiesiems čia ne vieta.
„Išsitraukiau iš kišenės krūvą dolerių ir paklausiau, kuo skiriasi mano doleriai nuo jo? Jis atsakė, kad niekuo. Tada pasakiau, kad lygiai taip pat, kaip baltieji, galiu susimokėti už maistą ir dar palikti arbatpinigių. Kai perspėjau, kad mano vyras ambasadorius ir dėl to gali kilti skandalas, mums buvo atneštas maistas, bet valgiau jį su gniužulu gerklėje“, – prisimena skaudžią patirtį juodaodė Mari.
Vos nepabučiavo
Nors vyras apie šį įvykį maldavo žmoną tylėti, gavus kvietimą pas tuometį Amerikos prezidentą, tai buvo ne jos būdui. Sulaukusi progos, kai Dž.F.Kenedis pasidomėjo, ar viskuo ji yra patenkinta, ponia M.E.Giuji, nepaisydama įspėjamo vyro žvilgsnio, skirto jai, išdrįso papasakoti nutikimą restorane.
„Vyras tuomet prisipažino iš nepatogumo norėjęs po stalu palįsti, – juokiasi ambasadoriaus našlė. – Aš po to, kai prezidentas savo pasiuntinį nusiuntė į restoraną pamokyti mandagumo ir pareiškė norįs tokį drąsų ir atvirą žmogų, kaip aš, matyti savo komandoje, iš laimės vos susilaikiau jo neapkabinusi ir nepabučiavusi“.
Greitai, kaip teigia ponia Mari, gandai apie jos drąsą pasiekė ir amerikiečių juodaodį pastorių baptistą, vadovavusį judėjimui už lygias teises ir už tai nužudytą Martiną Liuterį Kingą. Vėliau jai teko susitikti ne tik su juo, bet ir su pirmuoju demokratiškai išrinktu Pietų Afrikos Respublikos prezidentu Nelsonu Mandela, apdovanotu Nobelio taikos premija ir sėdėjusiu kalėjime.
Dar dirbdama oro linijų kompanijoje ir matydama, kaip ten skriaudžiami juodaodžiai darbininkai (jiems buvo draudžiama avėti batus, įeiti į ekipažui skirtą patalpą, net likusį maistą buvo reikalaujama išmesti, bet ne atiduoti darbininkams – nepaklususiems grėsė kalėjimas), diplomato sutuoktinė sako viduje visa tiesiog virusi dėl tokios neteisybės ir diskriminacijos. Užtat niekas negalėjo sustabdyti jos noro prisidėti prie juodaodžių išlaisvinimo.
Patenkinta pasikeitimais
„Mes irgi esame laisvi. Nesame niekieno vergai. Visada prisimenu M.L.Kingo žodžius: „Svajoju, kad vieną dieną balta ranka paspaus juodą ranką ir žmonės galės eiti kartu“. Būtent nuo M.L.Kingo, nuo to žmogaus, kuriam kalbant milijonai klausydavosi ir verkdavo, ir atėjo juodaodžių amerikiečių išlaisvinimas. Dabar mes skiname puikų derlių: argi tada kas galėjo pagalvoti, kad dešinioji Amerikos prezidento ranka bus juodaodė? Ir štai jums valstybės sekretorė Kondoliza Rais – puikiausias pavyzdys“, – džiaugiasi per daugelį metų pasikeitusia situacija buvusi amerikietė.
Savo motinos šalį – Angolą – pašnekovė tvirtina aplankanti nedažnai, nes bilietas ten gana brangus – daugiau kaip tūkstantis eurų. Pastarąjį kartą Angoloje ji sako lankiusis prieš trejus metus.
Belgo ir angolietės šeimoje augusi ponia Mari tvirtina esanti netikra juodaodė – metisė. Kadangi jos senelis iš tėvo pusės buvo prancūzas iš Tulūzos, o vienos močiutės tėvas – portugalas, moteris juokauja, kad jos gyslomis teka ne kraujas, o tikra mišrainė. Puikų humoro jausmą turinti viešnia nevengia pasišaipyti iš savęs, bet teigia turinti ir kuo didžiuotis: nors pati daug metų pilstė alkoholį, niekada juo nesusiviliojo. Į rankas nebuvo paėmusi ir cigaretės. Mari Esperans stengiasi sekti savo motinos pavyzdžiu ir gyventi taip dorai, kad mirtį, kaip ir ji, galėtų pasitikti su šypsena ir tvirtu tikėjimu.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Tamsiaodė ponia M.E.Giuji visada pasižymėjo tvirtu charakteriu: ir dirbdama stiuardese, ir būdama diplomato žmona, ir kovodama už juodaodžių teises.
