Buvęs panevėžietis, vienas žinomiausių Lietuvos
vyresniosios kartos aktorių Algimantas Masiulis save vadina filotopu – žmogumi,
kuris ir didžiausių vargų prislėgtas myli tėvynę. Stebėdamas sudaiktėjusį
šiuolaikinį pasaulį, menininkas piktinasi didėjančia lietuvių emigracija ir
pasigenda dvasingumo. Nemokėjimas pasidžiaugti kitų sėkme, anot jo, – didžiausia
žmonijos problema, todėl negerovėms nepakantus vyriškis gyventi norėtų prieš šimtą metų.
Laimės svetur neieškos
Miesto gimtadienio proga didelę dovaną panevėžiečiams įteikė aktorius Algimantas Masiulis. Savo mokytojo, režisieriaus J.Miltinio bute jis surengė piešinių parodą „Piešiu vienas – esu su visais“.
„Kai piešiu ar vaidinu, manyje veikia individas ir kartu prisimenu, kad medžiagą kūrybai gaunu iš tų įtakų, kurias pasiuntė supantys draugai, artimieji ir tėviškė“, – stimulus savo kūrybai vardijo menininkas. Nors aktorius jau seniai persikėlė į Kauną, tačiau Panevėžys visuomet užims svarbią vietą jo gyvenime.
A.Masiulis teigė esąs visiškas filotopas. Jokie botagai ar saldūs pyragai jo neišvytų į lietuvių pamėgtą Angliją, Airiją ar kitur. Vyriškis prisimena, kaip nepritekliaus spaudžiamas keturiolika metų valgė bulves ir spirgučius – niekas neprivertė laimės ieškoti svetur.
Šiuolaikinis Lietuvos žmonių gyvenimas ne itin traukia menininko širdį. Jis pastebi daug negerų dalykų: žmonės darosi labai asocialūs, nebemoka bendrauti ir pasidžiaugti kitų sėkme. „Dvasinių vertybių iškeitimas į materialiąsias prie gero neprives“, – pabrėžė aktorius.
Tinkamiausias laikas gyventi, pasak A.Masiulio, jam būtų dailininko Kamilio Pisaro laikas – devynioliktojo amžiaus aštuntasis dešimtmetis. Tuomet žmones buvo užvaldęs stiprus pažangos jausmas – mokslininkai siekė išrasti kuo naudingesnius prietaisus ir palengvinti gyventojų buitį.
Aktorius įsitikinęs, kad menininkai niekada nebūna laimingi, o džiaugsmingiausi jo paties metai – vaikystė, kai viską gaubė tyrumas ir švarios mintys.
Mirtis priverčia mąstyti
Į parodą susirinkusiems gerbėjams aktorius pasakojo linksmus gyvenimo nuotykius, tačiau dažnai nukrypdavo į liūdnesnes, mirties nuojautos aptemdytas temas.
„Sekundės“ paklaustas, ar 75-mečio jubiliejus pažadina pesimistines mintis, A.Masiulis tai paneigė. Pasak jo, taip galvoti privalo kiekvienas menininkas, nes mirtis priverčia apmąstyti paskutinį gyvenimo tarpą.
„Žmogus turi sau prisipažinti, ar viską padarė, kad pamaitintų savo dvasią. Ar nereikės mirštant draskytis ir šaukti, kaip tuščiai prabėgo gyvenimas“, – kalbėjo aktorius. Jis pabrėžė, kad toks saulėlydis – didžiausia Dievo bausmė.
Pats menininkas jaučiasi darbingas, jis vaidina dviejuose teatruose. Artimiausiu metu žada važiuoti gastrolių į Lenkiją, o Estijoje laukia 99-asis pasirodymas. Vyras juokauja: jei dar pagyvens – visą šimtą sumuš.
Vis dar kupinas jėgų aktorius viename spektaklyje sugeba atlikti net kelis vaidmenis – iš daržininko tapti kareiviu ar keistuoliu. A.Masiulis tuo didžiuojasi ir teigia, kad vaidmenis vienija tik jo siela.
Savo pasiektais darbo rezultatais aktorius nėra iki galo patenkintas, tai, anot jo, menininkui būdinga savybė. „Savo laimės žiburio dar nepasiekiau“, – „Sekundei“ sakė geriausio vaidmens laukiantis A.Masiulis.
Aktoriams trūksta dvasingumo
Stebėdamas besikeičiantį teatrą ir naujus aktorius, scenos senbuvis pasigenda dvasingumo. Jaunimui reikia pamąstyti apie gyvenimo prasmę.
Į „žvaigždiškumo“ siekiančius pramogų pasaulio atstovus aktorius žvelgia labai ironiškai: „Čia visiška nesąmonė – kiek galėdami apsinuogina ir išeina į kadrą, o kitą dieną visi tokius jau laiko žvaigždėmis“.
Menininkas pasidžiaugė, kad jo profesijos žmonės turi gerą humoro jausmą – rimtai žiūrėdami į vaidybos išjuokimą, jie jaustųsi įžeisti. Paviršutiniškas požiūris, aktoriaus nuomone, visiškai svetimas ir pasibjaurėtinas meno žmonėms ir jo puoselėtojams. Pats A.Masiulis jau seniai atrado sėkmingos aktorystės receptą: „Niekados nieko nemėgdžioti ir neskatinti žiūrovų blogų jausmų“. Žiaurumas ir negatyvios emocijos, pasak menininko, tikriausias nusikaltimas žmonijai.
Jaučia scenos baimę
Daugybę metų praleidęs scenoje A.Masiulis „Sekundei“ prisipažino, kad visada jaudinasi prieš pasirodymą.
Aktorius prisiminė vienintelį kartą gyvenime, kai šio jausmo pavyko išvengti. Tada namuose pižama apsirengusį ir atmintinai tekstą besimokantį vyrą staiga iškvietė į neįspėtą ir jau vėluojantį pasirodymą. Užkluptas didžiulio streso jis net pamiršo scenos baimę.
A.Masiulis tvirtino, kad šį trūkumą turi beveik visi teatro žmonės. Anot jo, ši baimė kankina net viename didžiausių ir seniausių Maskvos dailės teatre vaidinančiuosius. Menininkas prisiminė vieną šio teatro aktorių – jis savo jaudulį slopindavo bėgiodamas po salę: daugybę medalių ir apdovanojimų pelnęs 65 metų vyriškis į sceną lipdavo kaip pirmą kartą.
„Baimė – natūralus dalykas, nes jauti atsakomybę – ar žiūrovo sielą praturtinsi, ar apšnerkši“, – tvirtino buvęs panevėžietis.
Ingrida NAGROCKIENĖ
A.Repšio nuotr. Niekados nieko nemėgdžioti ir neskatinti žiūrovų blogų jausmų – toks A.Masiulio sėkmės receptas.
