Donorystė pasaulyje
Panevėžio nacionalinio kraujo centro direktorė Rita Vaitkienė pirmąją rugsėjo savaitę vyko į Pie-
tų Afrikos Respublikos sostinėje surengtą tarptautinį kongresą. Dvidešimt devintąjį kartą į bendras diskusijas ir paskaitas suvažiavo du tūkstančiai kraujo tarnybos darbuotojų iš viso pasaulio.
Ištisą savaitę Kraujo centro direktorė dalyvavo seminaruose, sėmėsi kitų valstybių patirties, kaip paskatinti žmones įsijungti į donorystę. Anglijoje šiam reikalui pusę kraujo tarnybų biudžeto lėšų skiriama reklamai. Per televiziją nuolat rodomi donorai, kurie daugybę kartų davė kraujo, apie juos rašoma spaudoje.
Rūpesčių dėl donorų visai neturi Kinija ir Honkongas – čia, pasak R.Vaitkienės, veikia tam tikra socialinė prievarta. Žmonės telefonu gauna žinutę, kad reikia duoti kraujo, ir skuba į centrus. Sunkiausiai donorystės srityje sekasi Afrikos valstybėms.
„Kai 80 procentų gyventojų nešioja ŽIV virusą, medikams ne tik sunku gauti gero kraujo, bet ir reikia imtis šviečiamosios veiklos. Didelė dalis afrikiečių vis dar aukoja savo gyvybę dėl tradicijų – lytinis švietimas sunkiai išstumia daugpatystę ir sveikatai kenksmingus intymius papročius“, – „Sekundei“ pasakojo direktorė.
Kongrese medikai buvo supažindinti su naujomis AIDS formomis. Mirtina liga, pasak R.Vaitkienės, mutuoja ir kelia didelį nerimą medicinos žinovams.
Lietuvos padėtis pasaulio atžvilgiu – visai nebloga. Mūsų valstybėje, kaip teigė R.Vaitkienė, taikomos šiuolaikiškos medicininės technologijos ir veikia vieninga donorystės sistema. Trūkumas tik tas, kad lietuviai vis dar nesuvokia, jog nemokamas kraujas – valstybės kapitalas. „Žmonės privalo suprasti – kraujo reikia ne tarnyboms ar daktarams, o patiems ligoniams“, – tvirtino gydytoja.
Vietinius ištiko krizė
Nors kongreso seminarai vyko nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro, apsidairyti po sostinės Keiptauno apylinkes panevėžietė šiek tiek spėjo. Šiame mieste gyvena 4 milijonai žmonių.
Didžiausią įspūdį vadovei padarė milžiniškas skirtumas tarp turtingųjų ir skurstančiųjų sluoksnių. Neįprastai atrodo verslo ir pramonės dangoraižiai, kurių pašonėje stovi apskretusios juodaodžių lūšnelės.
Negrus, pasak R.Vaitkienės, šalyje ištiko tam tikra krizė. Neseniai išsikovoję lygias teises su baltaodžiais, jie prarado buvusius papročius ir nesugebėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo. Nors medicina ir švietimas jiems prieinami, tačiau patikėti savo problemas šioms įstaigoms vietiniai vengia. Daugelis juodaodžių beraščiai, o pinigų pragyvenimui užsidirba nusižengdami įstatymams.
„Keiptaunas – vienas nesaugiausių miestų pasaulyje“, – teigia Kraujo centro direktorė. Naktį šis miestas visiškai ištuštėja, galima pamatyti tik valkatas ir narkomanus.
Afrikoje – pavasaris
Pietų Afrikos Respublikoje, pasak R.Vaitkienės, bijoti reikia ne vien žmonių, bet ir laukinių gyvūnų. Ji prisiminė, kai beždžionės viduryje gatvės užpuolė bendrakeleivę ir atėmė rankinę. Šias įžūlias miesto gyventojas vietiniai žmonės itin saugo – jos gamtovaizdžio dalis.
Neišdildomą įspūdį medikei padarė retas reiškinys – banginių poravimasis. Milžiniškų gyvūnų „linksmybės“ Atlanto vandenyno pakrantėje pasitaiko tik kartą per metus.
Kartu su kolegomis R.Vaitkienė aplankė Pietų Afrikos Respublikos nacionalinį pasididžiavimą ir valstybinį simbolį – Stalo kalną. Kalnuotose vietovėse, anot direktorės, slypi neatrasti brangakmenių, tauriųjų metalų klodai.
Keiptaune dabar – ankstyvas pavasaris, todėl afrikietiškas klimatas kongreso dalyvių nevargino. Temperatūra dienomis siekė apie 20 laipsnių šilumos.
Iš po šiltos žiemos pumpurus skleidė medžiai. Pievose jau žydėjo gausybė augalų. „Pas mus egzotiškomis laikomos gėlės Afrikoje auga kaip piktžolės“, – „Sekundei“ pasakojo R.Vaitkienė.
Ingrida NAGROCKIENĖ
Nuotr. iš asm. alb. Donorystė, pasak Panevėžio nacionalinio
kraujo centro direktorės, – viena opiausių problemų šiuolaikiniame pasaulyje.
